„Net neįtariau, kad tiek daug žmonių mane dar prisimena. Iš kur tik nesulaukiau sveikinimų gimtadienio proga feisbuke! Užsispyrusi padėkoti kiekvienam parašiusiam asmeniškai visą dieną prasėdėjau prie kompiuterio!“ – emocingai kalbėjo jubiliatė.
Tiesą sakant, jubiliejaus ji nešventė. Jau kurį laiką artistė nešvenčia ir paprastų gimtadienių, nes jie sutampa su egzaminais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Čia R.Maciūtė dėsto jau daugiau kaip 30 metų, bet iki šiol nuolat tikrina savo profesinį budrumą ir atrastas tiesas.
„Jei tik atsipalaiduoji, iš karto gauni niuksą. Kai esi viena, labai stipriai jauti, kad tave kažkas veda ir saugo“, – atviravo profesorė.
***
R.Maciūtės likimo vingiai ypatingi. Kaip taikliai pastebėjo viena jos gerbėjų ir bendražygių (solistė praeityje vadovavo Šatrijos Raganos draugijai) literatūrologė Viktorija Daujotytė, „Regina kelia neatsakomą klausimą – kaip iš pamiškių, iš ramunėmis vasarą nužystančių palaukių, iš gyvenimo, kuriame nebuvo ir nėra jokio meno, išauga žmogaus dvasia, iškyla iki didelių scenų, iki didelės meninės meistrystės, iki meno profesorystės“.
Kilusi iš atokaus Šašaičių kaimo Žemaitijoje būsimoji solistė nelankė muzikos mokyklų, daug laiko praleisdavo padėdama tėvams ūkyje ir kolūkio laukuose. Kokių tik darbų ji nedirbdavo – ir šienaudavo, ir rišdavo rugius, raudavo linus.
Jos šeima gyveno labai kukliai – neįstengė net atstatyti apdegusios trobos: tenkinosi svetaine ir virtuve. Bet namuose buvo radijas. Klausydamasi jo Regina išmokdavo visokių dainų – estradinių ir netgi rusiškų, nors rusų kalbos tada nemokėjo. Traukdavo jas kulniuodama į septynmetę mokyklą už 6 kilometrų.
„Paaugusi dainuodavau eidama iš šokių arba sėsdavausi ant akmens prie upės ir varydavau. Tamsoje man būdavo pats dainavimas. Mes gyvenome pačiame kaimo gale, ant Minijos kranto“, – dalijosi prisiminimais menininkė.
Kai namuose atsirado radiola, būsimoji artistė nusipirko plokštelę su Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonata“. „Atsidarydavau langą į sodą ir kaifuodavau klausydamasi Beethoveno. Matyt, buvo kažkas mano genuose, norėjosi išsisakyti“, – pasakojo R.Maciūtė.
Kretingos vidurinėje mokykloje ji pradėjo koncertuoti solo akompanuojant mokytojui, o vėliau, sulaukusi paskatinimo, įstojo į parengiamuosius dainavimo kursus LMTA. Paliko kaimą ir sudaužė širdį aistringam gerbėjui. Nors vis dar grįždavo padėti tėvams, jau kabinosi į visiškai kitokį gyvenimą. Solistė neslepia: tai buvo sunkūs metai.
***
Tačiau likimui mostelėjus lazdele po studijų vietoj numatytos muzikos mokyklos periferijoje R.Maciūtė gavo darbą Filharmonijoje ir pradėjo koncertuoti su geriausiais Lietuvos kolektyvais.
Daugeliui šiandien būtų sunku įsivaizduoti tuometinius scenos pažibų rūpesčius.
„Mes, solistai, patys siūdindavomės koncertinius rūbus, bet nebūdavo iš kur gauti audinių. Kad galėčiau nusipirkti medžiagų, taupydavau savo stipendijas užsienio stažuotėse: baigusi akademiją važiavau į stažuotę Bulgarijoje, vėliau maestro Saulius Sondeckis mane nusiuntė pasitobulinti į Johanno Sebastiano Bacho akademiją Štutgarte, dar stažavausi Zalcburgo Mozarteumo universitete. Iš tų mokslų parvažiuodavau gražiai sublogusi“, – ironizavo dainininkė.
1989-aisiais, per koncertinę kelionę į Ameriką, nuvesta į medžiagų parduotuvę R.Maciūtė net apsiverkė iš džiaugsmo. O svarbiems asmenims skirtos parduotuvės Lietuvoje artistams buvo neprieinamos – R.Maciūtei su kolegomis ten buvo leista apsipirkti tik kartą, prieš kelionę į Prancūziją. Audinių jai dar parūpindavo draugė, kurios tėvas buvo ministras.
„Orkestrantams ir choristams problemų nekildavo: juos aprengdavo įstaigos, o mes, solistai, turėjome puoštis savo nuožiūra, iš savo išteklių. Aš buvau susiradusi gerą sukirpėją buitiniame kombinate, vėliau susipažinau su siuvėja, kuri mane rengė daug metų, deja, šį pavasarį mirė.
Aš iki šiol pas ją siūdindavausi išeiginius drabužius“, – pasakojo R.Maciūtė.
***
Su Filharmonijos kolektyvais ir sovietmečiu jai tekdavo rodytis gerose salėse ne tik „plačiojoje tėvynėje“, bet ir svetur. Tačiau kur tik sovietinė koncertų įstaiga „Goskoncert“ neįkišdavo rečitalių su pianistais!
„Geriausiu atveju mus nusiųsdavo į kokią nors sanatoriją. Vienoje, prisimenu, mano scenos partnere netikėtai tapo kanarėlė – ji pragysdavo kaskart, kai dainuodavau priedainį.
Tačiau smagumo tose kelionėse būdavo ne tiek ir daug – kartais jos stipriai nuvargindavo, nes iš oro uosto iki koncerto vietos dar tekdavo važiuoti traukiniu ir vos ne iš karto stoti prieš auditoriją kur nors muzikos mokykloje. Per vienas gastroles surengdavome 7–8 koncertus su sekinančiais pervažiavimais.
Tačiau uždarbis stipriai pasijusdavo ir man, ir pianistui. Į tokias keliones iš pradžių mane mielai lydėjo ir šviesaus atminimo pianistė Gražina Ručytė-Ladsbergienė. Muzikuoti su ja, reiklia sau ir kitiems, atidžia niuansams partnere, man buvo tarsi antras kvėpavimas“, – prisiminė artistė.
Ne ką lengvesnės būdavo pirmosios koncertinės kelionės autobusais atsivėrus sienoms. Viena jų R.Maciūtei ilgam įsirėžė į atmintį.
„Važiuodami su Lietuvos kameriniu orkestru ir latvių choru į Konjaką Prancūzijoje patekome į darbininkų streiką. Autostrada buvo užblokuota, tad viešbutį vargais negalais pasiekėme aplinkiniais keliukais tik koncerto dienos rytą. Negana to, dar sugedo vieno autobuso stabdžiai, ir atlikėjai į koncertą 60 kilometrų ir atgal turėjo važiuoti keliais reisais.
Situaciją apsunkino tai, kad anuomet nebuvo mobiliųjų telefonų, beveik niekas nemokėjo prancūziškai. Aš šiek tiek gaudžiausi, todėl gaudavau pavertėjauti. Važiuojant namo buvo užblokuoti jau ir maži keliukai – ant jų degė laužai. Nuolat stabčiojome maldaudami mus praleisti.
Prisimenu, po tos kelionės mano kojos buvo neįmanomai sutinusios – visą savaitę gaivaliojausi“, – gaivino senus įspūdžius menininkė.
***
Tačiau ilgainiui slogius kelionių prisiminimus užgožė maloni patirtis. Mat R.Maciūtei teko dainuoti ir reikšminguose legendinio lordo Yehudi Menuhino, garsaus vokiečių muziko bei visuomenės veikėjo Justaus Frantzo, kitų žvaigždžių projektuose, kurių ėmėsi į plačius meno vadybos vandenis išplaukęs Filharmonijos vadovas Gintautas Kėvišas.
„Galėjome įvertinti savo profesinį lygį – traukiame ar nelabai. Manau, su kolegomis išbandymus įveikėme“, – teigė artistė.
Ji su kitais solistais bei Kauno valstybiniu choru buvo J.Frantzo tapsmo dirigentu liudininkė, kai muzikas sumanė padiriguoti jiems Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“ Kaliningrade, o vėliau ir jo įsteigtame Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, taip pat Hamburgo katedroje.
R.Maciūtė su šiuo charizmatišku menininku bendradarbiavo daug kartų. Kaip nuostabią likimo dovaną ji prisimena Naujųjų metų sutikimą kartu su Kauno choru J.Frantzo viloje Kanaruose. „Šventėme fantastiškai – net tris kartus: pagal lietuvių, rusų ir ispanų papročius. Iki šiol prisimenu, kaip kilome į kalną, ant kurio stovi J.Frantzo vila, pro palmes, degant žvakėms po žibintų gaubtais“, – ilgesingai pasakojo menininkė.
Tais laikais lietuvių artistams atsivėrė ir viešbučių prabanga. R.Maciūtę iš pradžių ji suglumino: „Viskas buvo taip nauja – asmeninis pasveikinimas televizoriaus ekrane, indai su vaisiais kambaryje, ant pagalvės – šokoladas. Prisimenu, pagalvojau, kad reikia skubiai keisti savo garderobą, – jis atrodė apgailėtinas toje aplinkoje. Netrukus užsienyje nusipirkau šilkinę pižamą“, – atviravo menininkė.
***
Vos tik sulaukusi pensinio amžiaus artistė ryžosi atsisveikinti su scena.
Tai buvo skausminga, bet neišvengiama dėl pradėjusių ją kamuoti kvėpavimo takų problemų.
„Kai išėjau į pensiją, kiekvieną vasarą pradėjau važinėti į šalis, kuriose nesuspėdavau nieko pamatyti per gastroles“, – džiaugėsi nauja pramoga R.Maciūtė.
Paklausta, ar gyvenimo kelyje nepasigesdavo ištikimo bendrakeleivio, menininkė neslėpė: „Kol buvau matoma viešumoje, pasitaikydavo momentų, kai pasijusdavau nejaukiai be antrosios pusės. Bet nuo tam tikro amžiaus visi kompleksai dingo – einu, kur noriu, darau, ką noriu.
Matyt, toks mano likimas. Kartą vienas kolega man pasakė, jog suartėjusi su kuo nors aš darydavau viską, kad išsiskirtume, o tada kentėdavau ir dainuodavau kaip žvėris.
Man nestigo gerbėjų, kartais jų būdavo net per daug, bet mus siedavo tik impulsas arba meilė be atsako. Mano tėvų sąjunga taip pat nebuvo iš meilės. Mama ištekėjo už gerokai vyresnio našlio, kolūkio pirmininko, kuriam reikėjo gaspadinės, bet sutarė jie gerai“, – atskleidė menininkė.
Šiandien R.Maciūtę galima dažnai sutikti įvairiuose renginiuose – ji seka savo mokinių Ievos Prudnikovaitės, Justinos Gringytės, Laurynos Bendžiūnaitės ir kitų pasirodymus koncertuose bei spektakliuose, yra nuolatinė operų transliacijų kine žiūrovė. Tačiau profesorė mėgsta leisti laisvalaikį ir namuose, prie kokybiško stereogarso televizoriaus žiūrėdama klasikinio meno kanalus.
Ji jau žino, ką veiks išėjusi iš akademijos, mat žada atsisveikinti su ja po metų, kai išleis į gyvenimą dabartines savo studentes.
„Aš imsiuosi naujos veiklos – noriu patyrinėti savo giminės genealogiją. Žinau, kad tarp mano protėvių buvo iškilių asmenybių“, – atskleidė menininkė.
Išugdė būrį talentingų atlikėjų
R.Maciūtė gimė gimė 1946 m. birželio 18 d. Šašaičių kaime Kretingos apskrityje. Mokėsi Jokūbavo septynmetėje ir Kretingos vidurinėje mokyklose.
1971-aisiais baigusi tuometinę Lietuvos konservatoriją, tapo Nacionalinės filharmonijos soliste. 1973-aisiais nuskynė laurus Sąjunginiame M.Glinkos vokalistų konkurse.
Solistė koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu ir Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestrais, Vilniaus valstybiniu kvartetu, Kauno valstybiniu, Klaipėdos muzikinio teatro „Aidijos“ ir „Ąžuoliuko“ chorais, ansambliu „Musica Humana“, G.Ručyte-Landsbergiene ir kitais pianistais, garsiais dirigentais, tarp jų – Y.Menuhinu, J.Frantzu, C.Diederichu.
Ji gastroliavo JAV, Japonijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Rusijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Islandijoje, Vokietijoje.
Nuo 1988 m. R.Maciūtė dirba LMTA Dainavimo katedroje, išugdė daug talentingų atlikėjų, tarp jų – I.Prudnikovaitę, L.Bendžiūnaitę, J.Adamonytę, L.Grodnikaitę, R.Vaicekauskaitę, D.Kužmarskytę, N.Katilienę, K.Zmailaitę.
1997 m. ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos Respublikos vyriausybės meno premija, 2002 m. – Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“. 2003 m. R.Maciūtei suteiktas Kretingos rajono garbės pilietės vardas.
