Garbingą apdovanojimą T.Girininkas pelnė būtent už Dalando vaidmenį Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Henriko vaidmenį Gaetano Donizečio operoje „Ana Bolena“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Anot T.Girininko, dainavimas jam yra viskas. Ir to į profesijos rėmus neįsprausi.
„Tai ir meilė, ir jaudulys. Ir be to negali. Kad antrą kartą gavau Auksinį scenos kryžių, kaltas R.Wagneris. Dar G.Donizetis ir Giuseppe Verdi. Visi jie kone vieno laikmečio kūrėjai.
Bet ne įvertinimas svarbiausias. Tai didelio darbo ir meilės mano atliktiems vaidmenims pasekmė. Esu laimingas, kad mane pastebėjo, įvertino, bet ne tai mano gyvenimo tikslas. Aš mėgaujuosi tuo, ką darau“, – teigė solistas.
Kilęs iš pajūrio
Šiauliuose gimęs, nuo pat ankstyvos vaikystės Palangoje augęs T.Girininkas visada mielai grįžta į pajūrį, nes čia gyvena jo mama, mokslo draugai. Klaipėda jam kelia gražiausius prisiminimus, nes T.Girininkas – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos auklėtinis.
2014 m. T.Girininką pastebėjo ir ėmė globoti operos teatrų prodiuseriai iš Danijos. Netrukus operos bosas debiutavo Švedijos festivalyje, Danijoje dainavo Antonino Dvoržako „Requiem“, pasirodė garsiame Liucernos festivalyje Šveicarijoje, Niurnbergo operos teatre.
Dar platesni kūrybos horizontai solistui atsivėrė po pasirodymo Jacques'o Fromentalio Halevy operoje „Žydė“ Vokietijos mieste Konstance. Užsienyje daug dainavęs ir Lietuvą Europoje garsinęs solistas džiaugėsi 2020 m. vasarą galėjęs dainuoti Klaipėdoje.
Grįždamas į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną, solistas visada jaučiasi ypatingai, nes būtent čia įvyko jo teatrinis debiutas: baigęs studijas, T.Girininkas atliko Charono partiją Claudio Monteverdi operoje „Orfėjas“.
„Buvo 2007-ieji. Didžiulis dainavimo scenoje įspūdis. Pirmasis žingsnis į operos pasaulį. Visa tai buvo Klaipėdoje. Visi solistai mena savo pirmus pasirodymus, nesvarbu, kuriame teatre tai įvyko.
Gauti sceninės patirties teatre buvo kiekvieno studento svajonė. Ilgainiui tos patirties prisirinko nemažai, sukurta jau daug vaidmenų. Kai laisviau jautiesi scenoje, ir vokalinė branda jaučiama“, – sakė T.Girininkas.
Pasak solisto, dainuoti Klaipėdoje su niekuo nesulyginama.
„Jūros ilgesys buvo ir bus. Palangoje lankiau darželį. Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijoje mokiausi ir gyvenau bendrabutyje nuo antros klasės. Čia ir baigiau vidurinę mokyklą. Tokios meno mokyklos šalyje tik kelios.
Man nusišypsojo laimė, kad mokiausi E.Balsio menų gimnazijoje. Vėliau kur tik mokiausi, man viskas ėjosi lengviau nei baigusiems kitas ugdymo įstaigas.
Tarkim, studijuodamas Muzikos akademijoje galėjau nelankyti solfedžio paskaitos, nes viską mokėjau labai gerai. Dėstytoja sakė, kad aš atėjau paruoštas labai stipraus pedagogo. Jie mane paruošė muzikiniam gyvenimui ne šimtu, o tūkstančiu procentų gerai.
Dainuodamas Klaipėdoje visada tikiuosi išvysti žmones, su kuriais kartu mokėmės ar tiesiog bendravome. Ypač jaudinuosi laukdamas savo pedagogų, kuriems noriu įrodyti, kad jų pastangos atsipirko“, – šypsojosi T.Girininkas.
Solistas pasakojo, jog gyvenimas bendrabutyje nuo antros klasės bei galimybė važiuoti namo, į Palangą, tik savaitgaliais, jį nuo mažens paruošė savarankiškam gyvenimui.
„Būdamas mažas ilgėjausi namų, bet noras važiuoti į E.Balsio menų gimnaziją buvo didesnis. Jutau didžiulę muzikos trauką. Vis dar prisimenu, kaip kartais bendrabučio vaikams išsivažinėjus namo būdavo nejauku miegoti ūžiant galingiems pajūrio vėjams.
Dabar galiu net pajuokauti, jog tai tarsi „Skrajojančio olando“ inscenizacija tikrovėje“,– lygino T.Girininkas.
Įdomu, ar solistui svarbu dirbti vienoje trupėje, ar, kaip tam Olandui, geriau klajoti iš vieno teatro į kitą ieškant savo vienintelio, nepakartojamo vaidmens?
„Negalėčiau atsakyti kategoriškai. Esu išbandęs abu variantus – dirbau trupėse ir dainavau kaip kviestinis solistas. Pasirinkau laisvai samdomo solisto kelią.
Kai yra viena trupė, vienas teatras, mažiau galimybių išvykti dainuoti svetur. O aš galiu keliauti po daug šalių bei daug teatrų ir, manau, tai padeda sparčiau profesiškai tobulėti. Susitinki su aukščiausio lygio profesionalais ir iš jų mokaisi, semiesi profesinės patirties.
Yra ko pasimokyti ir iš mūsų šalies solistų. Kiekviena patirtis svarbi: tiek ta, kurią atsiveži iš užsienio, tiek ta, kurią gauni čia“, – tvirtino solistas.
Ne pirmi apdovanojimai
Kiek solistui svarbi operos režisūra? Ar jis mėgsta kūrybinius eksperimentus?
„Opera – tai muzika išreikšta drama. Tad pirmiau kompozitorius, o paskui režisūra.
Dalando partiją 2020 m. vasarą dainavau pirmą kartą. Ji tapo antruoju ir labai sėkmingu mano susitikimu su R.Wagnerio kūryba. Tai vienas iš sudėtingiausių kompozitorių, kurio muzikai atlikti prireikia daug kruopštumo ir nuoseklaus darbo.
Nors „Skrajojantis olandas“ – viena iš ankstyvųjų kompozitoriaus operų, ne tokia sudėtinga kaip „Tristanas ir Izolda“ ar „Nybelungo žiedas“, džiaugiuosi, kad jau turiu patirties, leidžiančios drąsiai imtis R.Wagnerio kūrinių“, – sakė T.Girininkas.
Paklaustas apie mėgstamus vaidmenis, kompozitorius bei atlikėjus, T.Girininkas pabrėžė, kad jam didžiausias pavyzdys ir geriausias mokytojas buvo ir tebėra profesorius Vladimiras Prudnikovas. Nors įkvėpimo jis semiasi ir iš kitų anksčiau dainavusių ar tebedainuojančių operos geriausiųjų: Jevgenijaus Nesterenko, Nikolajaus Geurovo, Samuelio Ramey. Ir nebūtinai tų, kurie atlieka boso partijas, – solistą žavi garsusis tenoras Luciano Pavarotti, baritonas Nikolas Herlea.
„Komentarų po straipsniais neskaitau. Labai džiaugiuosi sulaukęs publikos šūksnių ir plojimų, o dar labiau koncerte ar spektaklyje sulaukęs savo mokytojų, dėstytojų, ypač V.Prudnikovo. Jis pasveikina ir duoda tobulėti padedančios kritikos. Iš to mokausi ir stengiuosi nekartoti. Tačiau didžiausias kritikas sau – esu aš“,– tikino solistas.
„Man artimiausios G.Verdi operos, jo muzika. Taip pat patinka Giacomo Puccini kūryba. Kiek mažiau teko susidurti su rusų kompozitorių operomis, daugiau – su kamerinio žanro kūriniais, nors dainavau Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinėje“. Dainavau – ir dabar mielai dainuoju – rusų kompozitorių romansus, tačiau dar daug liko neišdainuotos rusų kompozitorių muzikos“, – pasakojo T.Girininkas.
Kokį vaidmenį norėtų atlikti, kokią partiją sudainuoti?
„Yra ne vienas ir ne du vaidmenys, kuriuos norėčiau atlikti. Bet, kaip sakoma, svajok tyliai, kad svajonė išsipildytų. Tad jų neįvardinsiu“, – sakė sėkmės lydimas solistas.
Tadas Girininkas 1982 04 14
Šiauliai, lietuvių dainininkas (bosas)
Išsilavinimas ir veikla: 2009 magistro laipsniu baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (V.Prudnikovo klasę). Nuo 2009 Kauno muzikinio teatro solistas. Dainavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Klaipėdos muzikinio teatro, „bohemiečių“ (nuo 2012 Vilniaus miesto opera) spektakliuose, festivaliuose. Atliko stambios formos vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas.
Vaidmenys: Frank’Einstainas (A.Žigaitytės „Frank’Einstainas – XXI amžius“), Eskamiljas (G.Bizet „Karmen“), Sparafučilė (G.Verdi „Rigoletas“), Atila (G.Verdi „Atila“), de Silva (G.Verdi „Ernanis“), Heinrichas der Fogleris (R.Wagnerio „Lohengrinas“), Dalandas (R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“), Maliuta Skuratovas (N.Rimskio‑Korsakovo „Caro sužadėtinė“), Henrikas (G.Donizetti „Ana Bolena“).
Apdovanojimai: 2007 m. S. Baro dainininkų konkurso II premija, Auksinis scenos kryžius - 2014 m. už de Silvos, Heinricho der Foglerio vaidmenis, 2021 m. už Dalando ir Henriko vaidmenis.
