Ilgametis Klaipėdos dramos teatro režisierius P.Gaidys mirė sekmadienį ryte. Jam buvo 84 metai. P.Gaidžio žmona aktorė Elena Gaigalaitė į amžinybę iškeliavo 2015 metais.
Šviesaus atminimo aktorius daugiau nei pusę amžiaus skyrė vieninteliam – Klaipėdos dramos teatrui. 1963–1998 metais jame dirbo aktoriumi ir režisieriumi, po to trejus metus jam vadovavo. 2001–2016 metais ėjo šio teatro meno vadovo pareigas.
Sukūrė per 80 spektaklių
P.Gaidys yra sukūręs daugiau kaip 80 spektaklių. Jis taip pat atliko apie 20 vaidmenų kine – Raimondo Vabalo, Marijono Giedrio, Algirdo Aramino, Arūno Žebriūno, Algimanto Puipos juostose. Jis 1979 metais buvo apdovanotas LSSR valstybine premija, 2002 metais gavo Gedimino ordino Karininko kryžių, 2005 m. pelnė Klaipėdos miesto kultūros magistro titulą, o 2014 metais – Auksinį scenos kryžių.
Palikęs teatro meno vadovo pareigas P.Gaidys dar pastatė du spektaklius. Paskutinis – 2019 metais pasirodžiusi tragikomedija „Paradas“.
P.Gaidys buvo tituluojamas komedijos meistru. Kokius savo spektaklius jis laikė labiausiai vykusiais? „Galiu daug vardyti: „Pirtis“, „Laikrodininkas ir višta“, „Dramblys“, „Abstinentas“, „Poliglotas“, „Dugne“, Justino Marcinkevičiaus dramos, „Karalius elnias“, „Žemaičių piemuo“.
Kai kurių, atrodo, publika nesuprato, kai kurių ir pats nebeatsimenu. Gaila, kad liko nepastebėtas „Herkus Mantas“, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Povilas Stankus. Laikyčiau jį vienu geriausių savo spektaklių“, – „Lietuvos rytui“ yra kalbėjęs P.Gaidys.
Žmona – visada šalia
„Gyvenimas – tai kančia. Labai gražiai yra pasakęs poetas Just.Marcinkevičius: „Viešpatie, kodėl tu mus gyvenimu baudi?“ – mėgdavo kartoti P.Gaidys.
Režisierius itin skaudžiai išgyveno žmonos netektį. P.Gaidys ir jo žmona buvo kaip vanduo ir ugnis. E.Gaigalaitė garsėjo tvirtumu ir ryžtingumu, o jos sutuoktinis buvo kur kas minkštesnės prigimties.
Žmona režisieriui buvo tikras ramstis – ne tik kūryboje, bet ir šeimoje. Po jos netekties režisierius gyveno su sūnumi Žilvinu, kuris taip pat yra vienišius.
Aktorė E.Gaigalaitė visą gyvenimą buvo energinga, bet likus metams iki mirties sunkiai sirgo. Ją kamavo inkstų ir širdies ligos.
P.Gaidys ir E.Gaigalaitė kartu praleido daugiau kaip pusę amžiaus.
Iš Subačiaus (Kupiškio r.) kilęs P.Gaidys ir Dotnuvoje (Kėdainių r.) gimusi E.Gaigalaitė mokėsi aktorystės tuometėje Lietuvos konservatorijoje, tik jis studijavo žemesniame kurse. Vėliau P.Gaidys išvyko studijuoti į Maskvą, o E.Gaigalaitė – į Marijampolės teatrą. Šiame teatre jis atliko savo pirmą praktiką kaip režisierius. Kai Marijampolėje uždarė teatrą, visi aktoriai buvo perkelti į Klaipėdą. Taip P.Gaidys ir E.Gaigalaitė atsidūrė šiame mieste.
Povilui su žmona pavyko gražiai sutarti – namuose nebūdavo daužomos lėkštės, o jeigu dėl kokių smulkmenų apsipykdavo, greitai susitaikydavo.
Kartais režisierius kaip koks Otelas sušukdavo: „O Dieve, kodėl aš vedžiau?“ O vieną dieną jis buvo išėjęs iš namų dviem valandoms, taip norėdamas parodyti sutuoktinei, kad nebegali daugiau kentėti.
P.Gaidys neabejojo: rimta meilė atsiranda iš vidinių konfliktų, iš tarpusavio kontrastų. „Meilė yra toks pat įtemptas jausmas kaip ir neapykanta.
Mano patirtis tai gali tik patvirtinti. O nekentimas reiškia tik tai, kad kitas žmogus stengiasi tave pataisyti, įstatyti į vėžes, tau padėti, nes jis rūpinasi“, – „Lietuvos rytui“ yra sakęs P.Gaidys.
Ir šlovintas, ir peiktas
Klaipėdos dramos teatre P.Gaidys dirbo nuo 1964-ųjų. Kitos darbo vietos net neieškojo – kur paskyrė, ten ir dirbo. Repeticijos, spektaklių premjeros, sūnaus Žilvino gimimas – viskas vyko Klaipėdoje. Bet apie laimę jis vengdavo kalbėti.
„Daugiau būta liūdnų dalykų, gal dėl to, kad tai labiau sukrečia, o laimingi dalykai greitai praeina ir užsimiršta“, – tikino šviesaus atminimo scenos meistras.
Šlovinamas ir peikiamas – daug ir liaupsių, ir piktų žodžių jis buvo girdėjęs apie save, tačiau dėl nieko nesiskųsdavo, nes gyvenimas – kova su kvailyste, su blogiu.
Jam buvo sunku įsijausti ir į pensininko vaidmenį. Režisierius netgi nepajuto, kaip atėjo ta diena. Nekantraudamas, kada taps pensininku, jis manė, kad turės daug laiko pasėdėti su meškere prie vandens, nes labai mėgo žvejoti. Bet ši svajonė neišsipildė, nes jam būdavo vis sunkiau susiruošti meškerioti. Dažniau rinkdavosi futbolo ar krepšinio transliacijas per televiziją.
Jauniems aktoriams daug metų aiškinęs, kad tikroji meilė – tai neapykanta, P.Gaidys gyvenimo saulėlydyje vis dažniau susimąstydavo – o kas yra vienatvė?
„Galbūt vienatvė – tai kančia? Neabejoju, tai baisus dalykas.
Tai pajutau savo kailiu, kai išėjau iš teatro, kai mirė žmona.
Skaudžiausia, kad sulaukus tokio amžiaus beveik nėra su kuo pasikalbėti. Beveik neliko mano kartos pažįstamų žmonių“, – yra kalbėjęs P.Gaidys.
