Neabejotinai ryškiausiu šio festivalio spektakliu tapo garsios Lenkijos dramaturgės ir režisierės Agatos Dudos-Gracz komandos bei Klaipėdos dramos teatro aktorių pastatymas „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą.
Naujos „Fausto“ ir „Makbeto“ versijos
„TheATRIUM“ rengėjai jau senai svajojo Klaipėdoje pristatyti dar vieną žinomą lenkų režisierių Janą Klatą. Šįkart idėja įgyvendinta – festivalio svečiai išvydo J.Klatos ir Čekijos „Pod Palmovkou Theatre“ sukurtą ryškų, provokuojantį spektaklį „Faustas“ pagal Johano Volfgango Geoth'es dramą.
Įvilktas į šiuolaikišką rūbą spektaklis parodė, jog J.Klatai ir čekų aktoriams nestinga elegantiško subtilumo, drąsos, netgi chuliganiškumo – režisierius Fausto mylimąją Margarita pasodino į neįgaliųjų vežimėlį, o Šėtono pasiuntinio Mefistofelio vaidmuo buvo patikėtas ne vyrui, o moteriai.
Italų režisieriaus Alessandro Serra režisuotoje Williamo Shakespeare'o dramos „Makbetas“ veiksmas iš Škotijos perkeltas į Sardiniją, persmelktą archaiška kultūra, tradicijomis. Monologai irgi į skalbėjo sardų kalba – scenoje susiliejo karnavalo šėlsmas, misterija, literatūra, aktorių balsai, plastika, magiškieji ritualai.
Pagal W.Shakespeare'o laikų tradiciją šiame spektaklyje visus vaidmenis atlieka vyrai, jie persikūnijo ir į pagrindinį herojų žudiką persekiojančias šmėklas. Tik pandemija sustabdė puikiai sustyguoto A.Serra „Makbeto“, pripažinto geriausiu 2017 metų Italijos spektakliu, keliones po pasaulį.
Tiesa, kai kurie žiūrovai „Makbeto“ režisūroje ir scenografijoje įžvelgė sąsajų su režisieriaus Eimunto Nekrošiaus W.Shakespeare'o dramų inscenizacijomis. Pats A.Serra dėl to nė kiek nesisieloja – Italijoje gerai žinomą E.Nekrošių jis vadina genialiu režisieriumi ir mokytoju.
Įgyvendinti ne visi planai – neatvyko japonų trupė, žadėjusi parodyti Samuelio Becketo absurdo pjesę „Belaukiant Godo“. Ją pakeitė lenkų režisieriaus Krystiano Lupos Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre sukurtas spektaklis „Austerlicas“ pagal vokiečių rašytojo Winfriedo George'o Sebaldo romaną.
Į teatrą - su užkandžiais ir kava
„Austerlico“ įvykiai apima šešis dešimtmečius, rutuliojasi Antverpene, Velse, Oksforde, Londone, Paryžiuje, Prahoje, Terezyne, Marienbade. Atskleidžiama vienišo klajūno, kurį motina vaikystėje prieš Prahos žydų deportaciją į koncentracijos stovyklas spėjo gyvybės traukiniu išsiųsti į Londoną, o pati vėliau žuvo dujų kameroje, drama.
Scenoje atgijo skausmingi Austerlico – žmogaus be atminties, nežinojusio net savo tikrojo vardo – išgyvenimai, jo klajonės po pasaulį, tėvų paieškos, susitikimai įvairiuose Europos miestuose. Prieš koronaviruso pandemiją šis spektaklis tik kelis kartus buvo parodytas Jaunimo teatre.
Atgaivinta dar viena W.Shakespeare'o“ epochos tradicija, kai žiūrovai į Londono „Globe“ teatrą, kur dažniausiai buvo rodomi jo kūriniai, ateidavo su pieno puodynėmis, pyragais, išalkę krimsdavo vištų kulšis, nes spektakliai anais laikais trukdavo pusdienį.
Taip elgėsi ir R.Lupos talento gerbėjai, festivalio rengėjų iš anksto perspėti, kad Klaipėdos dramos teatro bufetas dėl karantino apribojimų neveiks. Bilietus į spektaklį įsigiję žiūrovai patys atsinešė sumuštinių, mineralinio vandens, apsirūpino termosais su karšta kava.
Ilga Austerlico kelionė į praeitį
„Austerlico“ vaidmenų atlikėjai Sergejus Ivanovas, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius, Danutė, Kuodytė, Gurius Liugas, scenoje praleidę daugiau kaip penkias valandas, per pertraukas galėjo pasistiprinti užkulisiuose.
Festivalio svečiai tuo tarpu užkandžiavo teatro fojė, įsitaisę ant suoliukų Teatro aikštėje prie Taravos Anikės paminklo. Nusileidus uždangai, žiūrovai šiltai pasveikino režisierių ir kitus „Austerlico“ kūrėjus.
Net ištvermingiausi Melpomenės garbintojai pastebėjo, kad Lenkijos teatro grandas K.Lupa galbūt šiek tiek perlenkė lazdą – spektaklis, ypač finalinės scenos, galėjo būti glaustesnės.
„Hofo“ kieme įamžintas Apolonas
Dar viena „TheATRIUM“ naujovė – „Triumo“ programa apleistoje Klaipėdos uosto zonoje. Naujoje kultūros ir pramogų erdvėje „Hofas“ parodyti menininkių Aglajos Ray ir Marijos Baranauskaitės instaliacijos ir performansai, skambėjo Arturo Bumšteino muzikinė programa „Iš garso efektų bibliotekos“, karolio Kaupinio improvizacijos Radvila darius, Vyayto".
"Hofo“ kiemo sieną papuošė menininko Tado Vincaičio, dar žinomo Plūgo slapyvardžiu, freska, įamžinusi penktojo Klaipėdos tarptautinio festivalio „TheATRIUM“ simbolį – grafiko Gedimino Pranckevičiaus sukurtą Apolono atvaizdą.
"Triumo" programa alternatyvių menų erdvėje sutraukė nemažai gyvų renginių ir pramogų išsiilgusio jaunimo - po perfomansų, muzikos koncertų ten liejosi alus, užteko ir užkandžių.
Uostamiestyje mėnesį šurmuliavusią fiestą, kurios šūkis „Būti“, sekmadienį vainikavo Teatro aikštėje vykęs Italijos atlikėjų Petros Magoni (vokalas) ir Ferruccio Spinetti (kotrabosas) koncertas.
Palaidūnas, bet tapė šventuosius
Išskirtiniu TheATRIUM reiškiniu tapo vienos garsiausių Lenkijos režisierės ir dramaturgės A.Dudos-Gracz komandos ir Klaipėdos teatralų spektaklis misterija – „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“.
Prieš trejus metus TheATRIUM festivalyje Vroclavo dramos teatras pristatė A.Dudos-Gracz spektaklį „Ponia bus patenkinta arba veikalas apie paskutines vestuves Kamyko kaime“ – lenkiškų papročių komediją siaubo pamušale apie tai, kas nutinka, kai geraširdžius žmones staiga užvaldo liūdesys.
Tada A.Dudai-Gracz ir užsiminė, jog jai seniai knieti atkurti italų dailininko M.Caravaggio istoriją. Iškilus, spalvingos biografijos menininkas gyvendavo viešnamiuose, buvo girtuoklis, avantiūristas, dukart teistas už žmogžudystes.
Neišvengęs nė vienos nuodėmės šis pasileidėlis tuo pat metu išgarsėjo kaip šventuolis, kuriam tapyba buvo tikroji ir vienintelė egzistencija, sielos atgaiva. Jo kūriniai puošė vyskupų rūmus ir bažnyčių interjerus.
Ar įmanoma tokia skandalinga askezė, kaip suderinti dieviškąjį grožį, taurius jausmus ir brutalumą, smurtą, žemus instinktus, kokie slapti ryšiai sieja blogį ir gėrį?“, - tokias problemas, atsigręžusi į M.Caravaggio gyvenimą ir kūrybą, gvildena lenkų režisierė.
Lenkų režisierės stilius – staigmena
A.Duda-Gracz yra ir šio spektaklio dramaturgė, scenografė, kostiumų dailininkė. Muzikinę plotmę vystė jau ne vienus metus kartu su šia režisiere dirbantis lenkų kompozitorius Łukaszas Wójcikas.
Krokuvoje gyvenančią įvairių prestižinių Lenkijos apdovanojimų už meistriškumą mene nominantę ir laureatę A.Duda-Gracz kurti spektaklį apie garsaus baroko epochos dailininko M.Caravaggio gyvenimą prieš pandemiją pakvietė Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys.
Karantino įkarštyje A.Duda-Gracz per tris mėnesius parengė šį spektaklį. Pradžioje jos rankose tebuvo tik dalis teksto. Pastatymo audinys nuaustas per repeticijas, bendradarbiaujant su aktoriais, visiems leista pasireikšti. Toks režisūros stilius uostamiesčio teatralams buvo maloni staigmena ir nauja patirtis.
Giliai tikinti režisierė abejoja, ar jai būtų pavykę spektaklį apie skandalingąjį italų menininką pastatyti Lenkijoje. Jaroslawo Kaszynskio partijos šalininkai krikščioniškos moralės atšvaitus mene vertina kontraversiškai, kitaip galvojantys avangardiniai lenkų kūrėjai jiems dažnai yra blogesni už kitus žmones, pašiepiami.
Po skmabios premjeros A.Duda-Gracz pasidalijo mintimis apie savo kūrybą, papasakojo, kaip atgaivindama M.Cavaraggio drobių siužetus ieškojo atsakymo į reikšmingus egzistencinius klausimus. Vienas jų – ar genijus gali būti niekšas?
„Scenoje atskleisti M.Caravagio gyvenimo paradoksus, religijos įvaizdžius nepaliečiant tikėjimo tiesų – misija neįmanoma. Jis buvo religingas žmogus, jo paveiksluose ryškėja sakralinės temos. Tai yra esmė. Mes pasakojame apie istoriją, vykusią tuomet, kai Bažnyčia kovojo su reformacija, buvo agresyvi, naudojosi didžiule įtaka ir valdžia. Spektaklyje inkvizitoriai ant laužo sudegina Giordaną Bruną.
Lenkijoje dabar nėra laužų, bet vis dažniau jaučiamas praėjusių epochų kvapas. Įdomus reiškinys – ten vaikai mokyklose mokomi, kad lenkas ir katalikas yra tas pats. Bet aš sakau, kad tikrai ne.
Spektaklyje plėtojama genialumo ir niekšybės santykių problematika. Neįprastai gyvenęs M.Caravaggio buvo vienas geriausių visų laikų tapytojų. Be šventumo nėra profaniškumo ir atvirkščiai, aukso vidurio neieškokime. Menininkas iš prigimties yra perdėjimų karalius, nėra objektyvus – tik subjektyvus, pasaulį mato per save, visada trokšta garbės, didžiausia jo meilė yra meilė sau pačiam.
Beje, tai aš taikau visiems, neaplenkdama ir savęs. Tačiau ne kiekvienas kūrėjas gali pasiekti M.Caravaggio aukštumų. Visi menininkai tam tikru požiūriu yra luošiai – kažko turi per daug, arba kažko jiems trūksta. M.Caravaggio iš tikrųjų buvo talentingas, be galo darbštus, tai, ką jis nutapė, ir anksčiau, ir dabar žmones veikia kaip magija, todėl gal ne taip svarbu, koks jis buvo kasdienybėje, ką iš tikrųjų padarė.
Kai Holivudo režisierių Romaną Polanskį apkaltino nepilnametės mergaitės išprievartavimu, Lenkijoje dėl to įsiplieskė karšta diskusija. Tačiau vienas menininkas pareiškė, kad nereikėtų taip karštai reaguoti – kūrėjams esą leidžiama daugiau, nors etiniu ir moraliniu požiūriu tokia mintis kažin ar pateisinama.
Taip jau yra, kad ant aukštų pjedestalų keliamiems menininkams atleidžiamas alkoholizmas, narkomanija, smurtas, amoralumas. Tarytum viską jiems galima atleisti dėl talento, kūrėjo statusas pateisina niekšus.
Tai įdomi socialinė anomalija, pastebėjau, kad ir aš pati veikiu pagal panašų mechanizmą - suvokiu, kad M.Cavaraggio buvo nuožmus žudikas, bet kai žvelgiu į jo tapybos šedevrą „Mergelės Marijos mirtis“, man tarsi visiškai nesvarbu, kad jis praliejo kažkieno kraują – gal tam buvo kažkokių priežasčių.
Kurdama pjeses aš nenaudoju repeticijų užduočių, improvizacijų. Su aktoriais susitariu, kad pradžioje niekas nežinos, kada ir koks personažas mirs – kiekvienas užsitarnauja teisę gyventi. Tada jie laukia, kas su jų personažais toliau nutiks – kaip tikrame gyvenime, panašiai žmonės laukia ateinančios dienos.
Prieš trejus metus, kai stačiau „Makbetą“, netgi pajutau apmaudą – ten jau viskas iš anksto žinoma, niekas nedreba dėl personažų likimo. Kai pati ne viską žinau, kai sakau aktoriams, palaukite, improvizuokime drauge štai taip – man tai yra nuostabiausios akimirkos.
Spektaklyje apie M.Caravaggio temų laukas plėtėsi, norėjau paliesti man pačiai svarbias ir jautrias pasirinkimų ir susitikimų, gyvenimo ir mirties temas. Kaip gyventi po to, kai kažkas miršta, kas tau buvo svarbiausia? Ar meilė miršta kartu su mylimu žmogumi, koks pasirinkimas tarp gyvenimo ir meno? Kuo skiriasi tikėjimas ir ideologijos, ar įmanoma gyventi be Dievo?
Regis, atspindėti svarbiausi M.Cavaragio gyvenimo momentai, kai jis sutinka savo meilę, akis į akį susiduria su mirtimi, apvaldomas kūniškų geidulių, panyra į nusikaltimus, trokšdamas garbės pasiduoda ambicijoms, goduliui. Viskas įvyksta per vieną naktį.
Žiūrovams, kaip ir mums, tikiuosi, bus proga pasvarstyti, koks yra menininko pašaukimas, kokios jo ir paprastų mirtingųjų vertybės? Kuri meilė yra pati svarbiausia – kitam žmogui, menui, Dievui ar sau pačiam?
Mačiau beveik visus M.Caravaggio paveikslus, paskutinįjį kartą stovėju prie jų prieš kelerius metus Maltoje. Ne viskas jam pavykdavo. Kai kurie darbai atrodo kaip kokia prostitucija, gal nutapyti labai greitai pagal užsakymus. O kitose sukrečia tiesiog kiekvienas fragmentas – smulkiausios detalės, aliuzijos subtiliai perteikia menininko išgyvenimus, kovą su bažnytininkų dogmomis, spinduliuoja jautrumu žmogui.
M.Caravaggio tapė išties žiaurius, bet tuo pat metu meilės žmogui persmelktus paveikslus, jo realizmas, nepaisant išorinio atgrasumo, atidžiau įsižiūrėjus, dvelkia švelnumu. Tapydamas pasaulį tokį, kokį matė, prisodrino jį meilės, tikėjimo ir vilties, todėl atsiskleidė kaip didis savo epochos humanistas.
Siekėme, kad scenose atgytų M.Caravaggio paveikslai, tiesioginės jų citatos. Ir tuo pat metu tai yra tik vizijos, bandymas įsivaizduoti, kaip gyveno ir kūrė šis menininkas, kokia buvo jo aplinka, kai siautėjo mirtinos ligos, badas, vyko katalikų ir protestantų karai. Visa tai aktoriams reikėjo pamatyti savo ir akimis.
M.Caravaggio mokėjo stebuklingai sušventinti niūriausią kasdienybę, o tai yra žaviausias jo kūrybos bruožas. Nors mus nuo baroko epochos skiria 400 metų, jo istorija verčia galvoti apie šiais laikais pasauliui gresiančią apokalipsę. M.Cavaraggio darbai, jo gyvenimas - įrodymas kad Dievas visada yra šalia mūsų".
