„Grįžo visuomenės šiukšlės“, – pasipylė neapykantos banga. Įvyko neįtikėtinas apsivertimas: staiga „savi ten“ tapo „nelaukiamais čia“. Vaizdiniai žinių ir socialinių tinklų ekranuose įkvėpė birželio 29–30 d. pristatomą Dariaus Gumausko spektaklį-performansą „Emigrantai“ pagal to paties pavadinimo Slawomiro Mrožeko pjesę.
Teatro kūrėjai emigrantų sąmyšį stebėjo iš savojo karantino – uždraudus masinius renginius, menininkai tapo vieni pirmųjų „nebereikalingų“, uždarytų ir atstumtų. Vos per vieną dieną subyrėjo visi ateities planai, o kai kuriems svarbiausiu tapo elementaraus išgyvenimo klausimas.
„Jau lenkiam pirštus skaičiuodami muzikantus, dirbančius taksistais, aktorius – picų išvežiotojais ar statybininkais“, – dar repeticijų pradžioje sakė D.Gumauskas.
Tokie izoliuoti, ignoruojami yra ir pjesės veikėjai, kuriuos iš dramaturgo aprašomo rūsio Vokietijoje režisierius su dailininku Marijumi Jacovskiu perkėlė į balkoną. Iš pradžių veiksmo vieta pasirinkę statybininkų vagonėlį, kūrėjai ieškojo jam tinkamos erdvės lauke.
Atvykę į kultūros kompleksą „Sodas 2123“ jie pamatė balkoną – pavasarinio karantino simbolį, sąlyginės laisvės erdvę. Taip buvo nuspręsta dar labiau priartėti prie aktualizuotos temos.
Viešai publikai dar nerodytas spektaklis, performansas „Emigrantai“ (rež. D.Gumauskas, vaidina Giedrius Savickas ir Marius Čižauskas) pagal to paties pavadinimo S.Mrožeko pjesę buvo sukurtas tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ pagrindinėje programoje 2020 m. rudenį.
Pagaliau spektaklis pristatomas plačiajai visuomenei ir netikėtoje erdvėje – kultūros komplekso „Sodas 2123“ balkone. Žiūrovai spektaklį saugiai stebės lauke vidiniame kiemelyje. Bilietus platina www.tiketa.lt
Vis dar besikuriančioje menininkų traukos vietoje Vilniuje vyksta aktyvūs remonto ir valymo darbai. Kartu su komplekso rezidentais savojo balkono byrančias grindis betonavo ir jo aplinką tvarkė pati „Emigrantų“ kūrybinė komanda.
Tai tapo projekto repeticijų pradžia, juk vienas iš dviejų pjesės veikėjų yra būtent statybininkas emigrantas, kurį vaidina aktorius G.Savickas.
Antrasis dueto narys – M.Čižausko kuriamas intelektualas, politinis disidentas, anarchistas. Intelektualas mąstytojas ir juodadarbis. Traktuojant siauriau: Vilniaus hipsteris ir Londono statybų „pagalbinis“.
Tiesą sakant, ši pora gali būti ir du pabėgėliai iš Sirijos, turkai Berlyne, indai Londone, alžyriečiai, somaliečiai Paryžiuje, rusai, tadžikai Maskvoje ir du mūsiškiai Vilniuje.
S.Mrožeko pjesę išvertus tarsi rankovę, autoriaus emigrantus sugrąžinus atgal į tėvynę, sakytume: sveiki, broliai, 30 metų stebime mažėjantį gyventojų skaičių, senstančią populiaciją, prarastą milijoną žmonių. Dabar toks šansas...
Tačiau visuomenės reakcija priešinga: baimė, nepasitikėjimas, neapykanta. Kūrybinė komanda kitu kampu žvelgia į neturinčius kur padėti savo didelių, neatsiplaunančių rankų tėvynainius.
Režisierius remiasi artima šeimos patirtimi: visi be išimties trylika jo pusbrolių dirba Vokietijos, Airijos, Anglijos, Islandijos, Švedijos, Ispanijos statybose.
Lietuvos teatralams S.Mrožeko „Emigrantai“ – pažįstamas kūrinys. Pats D.Gumauskas su juo pirmą kartą susidūrė žiūrėdamas legendinį Irenos Bučienės Akademiniame dramos teatre kurtą spektaklį, kuriame vaidmenis kūrė Regimantas Adomaitis ir Vytautas Rumšas.
Pasak naujųjų „Emigrantų“ režisieriaus, ši medžiaga su juo keliavo ilgą laiką, kol, dėkingai sukritus aplinkybėms, pagaliau įgavo formą. Prie jos įgyvendinimo taip pat prisideda kompozitorius Vytautas Leistrumas ir šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis.
Pati pjesė – tikra dovana aktoriams čia galintiems atsiskleisti visomis spalvomis. O kaip D.Gumauskui sekasi dirbti su kolegomis, pačiam nelipant į sceną?
„Labai gerai, kitaip, nei „Mongolijoje“ – pirmame savo režisuotame darbe, čia galiu atsitraukti ir matyti visą vaizdą. O ir aktoriai puikūs – neatsimenu kito tokio malonaus ir nuotaikingo kūrybinio proceso“, – džiaugėsi režisierius.
„Emigrantai“ – tarsi menininkų kvietimas į atvirą pokalbį klausiant publikos: „Ar mes šiomis sąlygomis reikalingi? Ar mūsų darbas prasmingas?“
Vieni į klausimus kūrėjai atsakyti negali – tam reikalingas žiūrovas. Netikėta ir nepatogi lauko erdvė aktoriui, kaip ir publikai, tampa tarsi priminimu –visi turime įdėti pastangų, kad teatrinis įvykis nutiktų.
