Dmitrijus Šostakovičius (1906–1975) ir Mieczysławas Weinbergas (1919–1996) buvo amžininkai ir geri kolegos. Kai Weinbergas, gimęs Varšuvoje žydų šeimoje, 1939 m. Vokietijai užpuolus Lenkiją pabėgo į Tarybų Sąjungą, nes bijojo holokausto (ne be pagrindo, kaip žinome), galiausiai būtent Šostakovičiaus raginamas 1943 m. atsidūrė Maskvoje. Vėliau jiedu netgi buvo kaimynai.
Weinbergas buvo labai produktyvus kompozitorius – sukūrė operų, simfonijų, kamerinių kūrinių – praktiškai visų žanrų opusų, o taip pat – kaip ir Šostakovičius – rašė muziką kinui (pvz., „Skrenda gervės“, 1957). Tačiau tik po Weinbergo mirties jo kūryba pradėta vertinti kaip ypač įdomi ir tokio pat kalibro kaip Šotakovičiaus ir Sergejaus Prokofjevo.
Pripažinimas prasidėjo tuomet, kai 2006 m. Maskvoje buvo atlikta jo psichologizuoto siužeto opera „Keleivė“ (sukurta 1968 m. pagal nacių koncentracijos stovykloje išgyvenusios lenkų rašytojos Zofijos Posmysz radijo pjesę), kurią 2010 m. Davidas Poutney pastatė Brėgenco festivalyje, o 2011 m. – Anglijos nacionalinėje operoje.
Po šių premjerų dirigentas Thomasas Sanderlingas pavadino Weinbergą „didžiu atradimu“, Europoje kilo susidomėjimas šio žydų kilmės Rusijoje gyvenusio lenkų kompozitoriaus kūryba. Lietuvoje Weinbergo muzika taip pat jau skambėjo, atliekama orkestro „Kremerata Baltica“ ir griežiama Gidono Kremerio.
Šį kartą Mieczysławo Weinbergo Fortepijoninį kvintetą f-moll (op. 18) mūsų publikai pristatė Mūza Rubackytė ir styginių kvartetas „Mettis“ (Kostas Tumosa – I smuikas, Bernardas Petrauskas – II smuikas, Karolis Rudokas – altas, Rokas Vaitkevičius – violončelė). Šis kūrinys skambėjo greta Šostakovičiaus Fortepijoninio kvinteto g-moll (op. 57).
Abu kūriniai parašyti Antrojo pasaulinio karo metais: Weinbergo kvinteto premjera įvyko 1945 m., grojo Emilis Gilelsas ir Maskvos didžiojo teatro kvartetas, o Šostakovičiaus kvintetą pirmą kartą atliko pats autorius su Beethoveno kvartetu 1940 m. Ši iškalbinga dviejų kūrinių akistata į koncertinę Vilniaus festivalio sceną atkeliavo iš naujausios Mūzos Rubackytės drauge su kvartetu „Mettis“ įrašytos kompaktinės plokštelės „Shostakovich–Weinberg. Dramatic Russian Legacy“.
Matyt, dėl to, kad kūriniai buvo įrašinėjami plokštelei, o tai – gana ilgas procesas, abiejų opusų interpretacijos buvo nugludintos iki tobulumo, iki mažiausios detalės ir subtiliausio tembrinio atspalvio.
Pasinaudodama Weinbergo kūrybinio palikimo teikiamų metaforų galimybėmis, o viena iš jo operų sukurta pagal A. Dumas „Tris muškietininkus“, pasakysiu, kad scenoje „Mettis“ ir Rubackytė atrodė lyg keturi muškietininkai ir Miledi.
Kvarteto veržlumas aktyvaus ritminio judėjimo reikalaujančiose atliekamų kūrinių dalyse ir maksimalizmas, išgaunant pačius subtiliausius grojimo niuansus lyrinėse vietose bei demonstruojant, sakyčiau, tobulą tarpusavio susiklausymą (ansamblis išties buvo kaip vienas kumštis), puikiai derėjo su išmintingu Rubackytės muzikavimu.
Ji ne tik pasirodė kaip jautri ansamblistė, bet ir subtiliai perimdama iniciatyvą brėžė bendros interpretacijos gaires. Kas, matyt, neturėtų stebinti, nes Šostakovičiaus ir Weinbergo programa greičiausiai yra jos sumanyta ir abu kūriniai pirmiausia Rubackytės apmąstyti ir išanalizuoti. Manyčiau, tai, ką išgirdome birželio 11 d. Vilniaus festivalio scenoje, buvo būtent Rubackytės interpretacinė vizija, kuriai realizuoti pianistė pasitelkė talentingąjį kvartetą.
Mūza Rubackytė ir „Mettis“ muzikuoja drauge jau ne pirmą kartą: 2018 m. Vilniaus festivalyje jie atliko programą, kurioje pianistės iniciatyva buvo atliktas mažai žinomo prancūzų kompozitoriaus Louis Vierne opusas. Tad mažai žinomų kūrinių atradimas yra viena iš Rubackytės koncertinės veiklos krypčių.
Pirmiausia koncerte nuskambėjo Dmitrijaus Šostakovičiaus Fortepijoninis kvintetas g-moll. Jo kūrybą tyrinėjęs muzikologas Solomonas Volkovas vadina šį kvintetą bene tobuliausiu ir harmoningiausiu Šostakovičiaus kūriniu, kuriame nėra nė krislo šiaip jau būdingos kompozitoriui ironijos ir grotesko.
Čia Šostakovičius tarsi nusigręžia nuo G. Mahlerio (kurio stilistiniai miksai iki tol ir po to buvo artimi rusų kompozitoriui) ir atsigręžia į J. S. Bachą. Didžiojo polifonisto muzikos alsavimas ypač gražiai atsiskleidžia ketvirtoje kūrinio dalyje „Intermezzo“, kurią „Mettis“ ir Mūza Rubackytė atliko nepaprastai jautriai ir įsimintinai, ir po kurios skambėjęs finalas, pasibaigęs šviesiai, nerūpestingai, beveik suglumino, bet ir patvirtino Šostakovičiaus genialų nenuspėjamumą. (Beje, kūrinys 1941 m. kompozitoriui pelnė prieš du metus pradėtą teikti Stalino premiją...)
Toliau skambėjęs Mieczysławo Weinbergo Fortepijoninis kvintetas f-moll tarsi sugrąžino įprastas „šostakovičiškas“ polistilistikos spalvas. Jo kūrinyje derėjo ir aukštasis stilius, ir kone prokofjeviški neoklasicizmo atgarsiai, ir energingame kūrinio finale prasimušęs, sakyčiau, bugio vugio ritmas. Šio nepaprasto likimo kompozitoriaus muzika išties yra labai daugiasluoksnė ir verta įdėmesio žvilgsnio, o kūrybinis palikimas, pasigilinus, pasirodo esantis milžiniškas.
Šostakovičiaus ir Weinbergo to paties laikotarpio kūrinių sugretinimas buvo labai vykęs. Viena vertus, taip atsiskleidžia laikotarpis, netgi istorinė kūrinių parašymo situacija, kita vertus, pati koncerto dinamika buvo gera. Pradėjus melonams žinomu Šostakovičiaus kūriniu, vakaras pabaigtas pateikus naują, tačiau efektingo finalo kūrinį.
Atlikėjai turbūt vadovaujasi tuo pat paprastu principu, kurį garsusis režisierius Robertas Wilsonas išdėstė, kai Vilniuje statė „Turandot“: pasak jo, svarbiausia režisuojant spektaklį yra pradžia ir pabaiga, nes visi prisimins būtent ją.
Weinbergo kvinteto finalas, „Mettis“ pradėtas su pavydėtinu pagreičiu, kuris drauge su Rubackyte buvo išlaikytas iki pat paskutinės natos, tapo efektingu koncerto finaliniu akcentu. Po jo publikai beliko atsistojus ploti ir šaukti „Bravo!“.
