Jame skambėjo trys kompozitorės kūriniai kameriniam orkestrui: „Nunc fluens. Nunc stans“ mušamiesiems ir styginių orkestrui (2020), „Šviesotamsos trilogija“ („Chiaroscuro Trilogy“) fortepijonui ir styginių orkestrui (2017) ir Vilniaus festivalio užsakymu sukurtas „Ex tenebris lux“ (2021).
Visus tris kūrinius vienija ne tik panaši sudėtis, bet ir tai, jog visi jie susiję būtent su Lietuvos kameriniu orkestru.
Jau daugiau kaip 50 metų gyvuojantis ir su aukščiausia muzikavimo kokybe visą tą laiką besiasocijuojantis orkestras ypatingas ir tuo, jog nuo pat savo įkūrimo atliko labai daug lietuviškos muzikos, nemažai kūrinių buvo tiesiog dedikuoti Lietuvos kameriniam orkestrui. Tarp jų – ir nacionaline klasika tapusios Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“.
Tiesą sakant, ne veltui prisiminiau būtent šį kūrinį, nes, viena vertus, jis skambėjo to pat Lietuvos kamerinio orkestro koncerte lapkričio 8 d., festivalyje „Gaida“ greta Žibuoklės Martinaitytės „Šviesotamsos trilogijos“. Ir solistas buvo tas pats – pianistas Petras Geniušas, o programą taip pat, kaip ir Vilniaus festivalio koncerte, dirigavo Karolis Variakojis (tik koncertas anuomet buvo nuotolinis, be publikos...).
Bet tai – labiau faktografinė detalė. Iš tiesų Kutavičių prisiminiau, klausydamasi naujojo Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Ex tenebris lux“ (vertimas būtų „Iš tamsos ateina šviesa“). Iš pradžių jis lyg ir pratęsė prieš tai skambėjusio „Nunc fluens. Nunc stans“ mušamiesiems ir styginiams, pavadinčiau, amerikietišką arba niujorkietišką liniją.
Žibuoklė Martinaitytė jau nemažai metų gyvena Amerikoje, Niujorke, ir būtent šiame kūrinyje mušamiesiems ir styginiams išgirdau savybių, kurios leistų kompozitorę netgi pavadinti Niujorko naujosios muzikos scenos atstove, tiek, kiek pastarąją pažįstame iš šią naujosios muzikos kryptį tikrai gana išsamiai pristatančio, jau minėto festivalio „Gaida“ koncertų.
Galbūt niujorkietišką atspalvį lėmė perkusijos naudojimas, kuris tiek dėl skambėjusių instrumentų sudėties, tiek repetityvine muzikos medžiaga man priminė Steve‘o Reicho stilių. O Pavelo Giunterio atlikimas, reikia pripažinti, niekuo nenusileidžia Vilniuje viešėjusių garsių amerikiečių ansamblių meistriškumui.
Žinoma, „Nunc fluens. Nunc stans“ yra labai „žibuokliškas“ kūrinys: emocionalus, nebijantis nostalgijos gaidelių ir labai meistriškai parašytas. Beje, jo premjera taip pat nuskambėjo koncerte be publikos, kuris praeitų metų gruodį buvo transliuotas iš Filharmonijos (tąkart dirigavo Vilmantas Kaliūnas).
Žibuoklė Martinaitytė, be jokios abejonės, yra savo kūrybinių jėgų žydėjime ir jau ne pirmus metus. Kiekvienas šios kompozitorės kūrinys tampa ryškiu įvykiu Lietuvos muzikos padangėje, o ir plačiau sulaukia pripažinimo.
Įvykiu tapo ir jos naujojo kūrinio „Ex tenebris lux“ premjera. Jau užsiminiau, kad po „Nunc fluens, nunc stans“ skambėjusi „Ex tenebris lux“ premjera iš pradžių mano ausiai tarsi pratęsė niujorkietišką stilistiką kompozitorės kūryboje: net pagalvojau apie panašaus šviesos ir tamsos semantiką nagrinėjančio „siužeto“ filmą – Romano Polanskio „Devintuosius vartus“ su įspūdinga Wojciecho Kilaro muzika.
Tačiau netrukus amerikietišką / lenkišką minimalizmą primenančią muzikinę naraciją permušė kutavičiški styginių akcentai, kurie, labiau pamąsčius ir galbūt žiūrint į Lietuvos kamerinį orkestrą, kaipmat susisiejo su minėtomis Kutavičiaus „Dzūkiškomis variacijomis“. Tad akivaizdu – kompozitorė, kad ir toli Niujorke ar kitame pasaulio kampe, kurdama muziką, vis tiek išlieka savo muzikinės kultūros išugdyta kūrėja.
Tačiau Martinaitytės atveju yra itin įdomu stebėti, kaip tos skirtingos patirtys – tiek lietuviškoji naujosios muzikos scena plačiąja prasme, tiek svetur gyvenant įsisavintos turtingos muzikinės ir bendrai meninės patirtys – formuoja jos individualų ir atpažįstamą braižą, jau ne pirmus metus žavintį tiek kritikus ir publiką, tiek įtikinantį atlikėjams, kad šie kaskart su visišku atsidavimu interpretuotų kompozitorės kūrybą.
Itin įdomu buvo pagaliau gyvai išgirsti ir „Šviesotamsos trilogiją“, interpretauojamą Petro Geniušo. Šio kūrinio premjera 2017 m. nuskambėjo festivalyje „Gaida“. Kūrinį tuomet atliko Gabrielius Alekna ir Roberto Šerveniko diriguojamas LKO.
Šis – trečiasis – kūrinio atlikimas įrodė Martinaitytės kūrinio gyvybingumą ir leido išgirsti, kaip visuomet, lyg čia pat kuriamą, labai sponatišką Petro Geniušo interpretaciją, nors iš tiesų ši muzika reikalauja nepaprasto tikslumo ir precizikos.
Karolis Variakojis jau beveik yra Žibuoklės Martinaitytės kūrybos ekspertas, nes, pasak jo paties, dirigavo kone 80 procentų kompozitorės orkestrinių ir ansamblinių kūrinių.
Monografiniai koncertai yra puiki Vilniaus festivalio puoselėjama tradicija. Jie ne tik kasmet gražiai pagerbia kurį nors Lietuvos muzikos autorių, bet ir suteikia progos gyvai išgirsti konkretaus kompozitoriaus kūrybą didesne apimtimi, tarsi vienu ypu. Tai leidžia net kiek kitaip, nauju žvilgsniu pažvelgti į to autoriaus kūrybą, lyg ir akivaizdžiau parodo, ko ji yra verta iš tiesų.
Žibuoklės Martinaitytės kūrinių vakaras buvo vykęs. Net su naująja muzika nesusiję klausytojai, manyčiau, turėjo mėgautis koncertu tiesiog kaip geros muzikos vakaru.
