„Gastroliuojant Ispanijoje, teko matyti daug sarsuelos ir flamenko spektaklių, kurių trukmė – nuo 15 minučių iki trijų ar net keturių valandų. Mano idėja buvo surinkti geriausius muzikinius numerius iš daugelio tokių vaidinimų ir sukurti juos jungiančią istoriją“, – pasakojo „Sarsuelos“ koncepcijos autorius ir muzikos vadovas prof. Vladimiras Prudnikovas.
Sarsuela – Ispanijoje susiformavęs lyrinis-dramatinis žanras, kuriam būdinga kalbamųjų ir dainuojamųjų scenų kaita. Šiuo požiūriu sarsuela primena tokius Europos muzikinio teatro stilius kaip vokiečių Singspiel ar prancūzų komiškoji opera.
Šis žanras dažnai laikomas operetės variantu, bet sarsuela turi ir vien jai būdinų bruožų, pavyzdžiui jos siužetas būtinai plėtojasi kokioje nors Ispanijos provincijoje, o muzikoje girdėti tradicinės ispanų muzikos įtaka.
Lietuviškojoje sarsuelos versijoje skambės ne tik šiam žanrui būdingos melodijos, bet ir kiti Ispanijos ritmai, kaip antai flamenkas ar ispaniškoje terpėje anapus Atlanto suklestėjęs tango.
„Flamenko mane žavėjo visada. Pirmasis susitikimas su juo buvo 1983 m., kai pamatėme šokėjo ir choreografo Antonio Gadeso „Karmen“ versiją. Tuo metu neturėjome daug informacijos apie flamenko, bet spektaklis pakerėjo daugelį šokėjų, ir ta meilė niekur nedingo.
Mūsų spektaklyje flamenko šoks ne profesionalūs šokėjai, o dainininkai. Jiems teko galynėtis su sudėtingomis sinkopinių ritmų virtinėmis, kai viena yra dainuojama, o kita šokama“, – pasakojo spektaklio režisierė ir choreografė Jūratė Sodytė.
Jai noriai pritarė spektaklio solistai, pripažinę, kad šokių pamokos repeticijose pareikalavo kur kas daugiau pastangų nei vokalinės „Sarsuelos“ partijos. Kai kuriems tai buvo nauja, niekada anksčiau nemėginta patirtis.
„Sarsuelos“ vaidmenis atlieka jauni operos solistai: Indrė Anankaitė-Kalašnikovienė, Kamilė Bontè, Monika Buožytė, Evelina Greiciūnaitė, Ieva Barbora Juozapaitytė, Eglė Stundžiaitė, Eugenijus Chrebtovas, Juozas Janužas, Karolis Kašiuba, Tomas Pavilionis, Mickaelas Spadaccini, Steponas Zonys.
Tavernos šeimininko personažą įkūnyja aktorius ir režisierius Gintaras Liutkevičius. Argentinietišką tango atlieka mimanso artistė Kamilė Mazrimė.
Dirigentui Martynui Staškui pačiame spektaklyje nei šokti, nei diriguoti neteks – jo misija buvo muzikantus ir solistus suvesti į vieningą muzikinį paveikslą.
„Šiame spektaklyje skambės ne vien sarsuela: bus ir argentinietiškas tango, ir flamenko, ir ispaniškos dainos. Tai tarsi muzikinė kelionė po ispaniškąją kultūrą“, – teigė M.Staškus.
„Sarsuela“ žiūrovams bus rodoma priešais geležinę uždangą – siauroje, pailgoje erdvėje. Pasak LNOBT generalinio direktoriaus Jono Sakalausko, teatrui reikalingi tokie pastatymai, kad žiūrovus į spektaklius būtų galima pakviesti ir tomis dienomis, kai didžioji scena būna rengiama didesniam vaidinimui.
„Sarsuelos“ scenografė Gintarė Jonaitytė teigė, kad šiam spektakliui nebus sudėtinga keliauti po Lietuvą: „Jam nieko ypatingo nereikia: kelių staliukų, kelių augalų ir, žinoma, atlikėjų. Tai spektaklis, kurį galima rodyti kad ir kavinės terasoje.“
„Mes dažnai užmirštame Lietuvos regionus, bet reikia tokių pastatymų, kuriuos būtų galima išvežti, taip mažinant socialinę ir kultūrinę atskirtį Lietuvoje. Taip pat svarbu, kad LNOBT repertuare dar nėra buvę ispaniško muzikinio veikalo kaip visaverčio spektaklio – nebent atskiri tango ar flamenko pasirodymai koncertuose.
Ispanijoje veikia daug valstybinių sarsuelos teatrų. Nepaisant to, Lietuvoje mes daug geriau pažįstam vokiečių, austrų, prancūzų muzikinę kultūrą, nei ispanų, nors lietuviai noriai buriasi į tango ir flamenko klubus, jiems patinka ryški ispaniškos muzikos kalba.
Spektaklis „Sarsuela“ – tai, kas leidžia sujungti ispanų folklorą, akademinę kultūrą ir bel canto tradiciją. Prisipažinsiu: po pandemijos mums visiems norėjosi suprantamos, paprastos, bet ne prastos premjeros, kuri leistų susigrąžinti žiūrovus į teatrą“, – teigė J.Sakalauskas.
„Sarsuelos“ premjera. Birželio 10, 11 ir 12 d. 18 val. 30 min. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Vilnius.
