Suprantama kultūros flagmano laikysena. Kultūros, kuri jau antri metai pjaunama, kaip tas Marcelijaus Martinaičio dobilas, „lig gyvuonies, lig pašaknų“. Panašiomis aplinkybėmis gegužės 21-22 dienomis įvyko ir šiemetės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choreografinės dirbtuvės „Kūrybinis impulsas“.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – byloja lietuvių patarlė: choreografinių ieškojimų vakaras pradžiugino keliais reikšmingais atradimais.
Žaidė operos lauke
Galų gale buvo atrastas „impulsams“ tinkamas formatas. Žiūrovas, kilstelėtas ant scenos gale suformuotos pakylos, galėjo pasijusti jei ne pačioje scenoje, tai kažkur labai arti, beveik intymiai stebėti vyksmą. Be dideliam teatrui būdingo patoso, be rampos, be neįtikėtinų techninių galimybių, be vaizdo projekcijų ir viso to, už ko dažnai pradingsta ar būna paslėptas baleto judesio grožis, choreografinis judesio ir minties sąjungos grynumas.
O žiūrovų salė, skendinti tamsoje, kėlė atviros, paslaptingos erdvės įspūdį, griovė tą nelemtą ketvirtąją sieną. O gal net ir trečią. Ideali vieta postmodernaus baleto teatro veiksmui.
Antroji gera naujiena – suformuluota aiški vakaro idėja. Choreografinės dirbtuvės išsikėlė sau tikslą pažaisti operos lauke, tuo pačiu paminint Lietuvos operos šimtmetį.
Jaunieji kūrėjai gavo galimybę sublizgėti netikėtais rakursais, kūrybiškai pasitelkti iki šiol neįveiklintus raiškos įrankius. Galėjo nustebti, kokias galimybes atveria operos pasaulis, kokia žavi gali būti šių žanrų jungtis.
„Kūrybinio impulso“ pažibos
Deja, galimybės, įrankiai ir kita kūrybiškumą apdainuojanti poezija liko tik visą minėtą gėrį sugalvojusių vakaro kuratorių vaizduotėje ir už choreografijoje bandžiusių reikštis baleto artistų suvokimo ribų. Su viena reikšminga išimtimi: Julija Stankevičiūtė, nuostabi, įvairiais apdovanojimais pagerbta balerina, tapo tuo ilgai lauktu „impulsų“ apsireiškimu, dėl kurio visas šis žaidimas ir buvo sugalvotas.
Dar nuo 2013-ųjų, pirmojo „Kūrybinio impulso“ laikų, kai į šokį galinčių kurti areną įsiveržė Martynas Rimeikis su baletine esė „Belaukiant Godo“, laukėme tokio apsireiškimo ir buvome jau beprarandantys viltį. 2021 metų choreografinių dirbtuvių vakaras įrodė, kad cikliškumo teorija veikia, kaip ir senokai sukurta teatro kultūros politikos strategija.
J. Stankevičiūtės sukurtas choreografinis opusas „Nurimk, širdie“ pagal Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ ariją ir buvo tai, dėl ko mes kiekvieną pavasarį susirenkame.
Opuso stiprybę liudijo trys, bet kokiam šiuolaikiniam baleto kūriniui būtini atramos taškai – Konceptas, aprėpiantis temą, idėją ir tyrimą, Struktūra, perteikta daugiau, nei tik baleto judesiu, ir jos didenybė Emocija.
Visa tai buvo. Ir dar daugiau, – jaunoji choreografė atvėrė žiūrovui dar jam nepažintą baleto artistą Zsoltą Vencelį Kovacsą, teatro trupėje dirbantį vengrų kilmės šokėją.
Visus kitus matytus opusus prasmingiausia būtų analizuoti tendencijų ir perspektyvų aspektu, bet kaip tai nuobodu! Įdomus buvo muzikos pasirinkimas. Šiuo atžvilgiu mane įtikino nebent Živilė Baikštytė, duetui „Pasikalbėkim“ pasirinkusi Antano Jasenkos kūrinį, inspiruotą Giacomo Puccini operos „Gianni Schicchi“.
Jau pasireiškusi choreografė (vienaveiksmiu baletu „Pradžioje nebuvo nieko“ ir nemažai miniatiūrų), tvirta ranka suvaldė kūną ir mintį, niekas netrukdė gėrėtis jos kuriamo, išgyvenamo judesio grožiu.
Mozartas, Rossini, Poulencas, Vivaldi, Donizetti ir net Glasso „Einšteinas pliaže“ mūsų jauniems baleto kūrėjams tapo neišsprendžiamu rebusu.
Šokio kultūros klasteris
Visai kitokio kūrybiškumo pliūpsnį teko stebėti balandžio 29-ąją Klaipėdoje, Žvejų kultūros rūmuose surengtame choreografinių miniatiūrų vakare „Dėmesio! Baletas 2021“.
Klaipėda jau tapo stipriu šokio kultūros klasteriu, kuriame nuolat kažkas vyksta, procesai nenutrūksta net kultūros sektoriui nuspaudus stabdžio pedalą. Sunkinančios aplinkybės ten tik paskatina naujas iniciatyvas, o susikaupęs kūrybiškumas išsiveržia vis įvairesnėmis formomis.
Aišku, pirmu smuiku groja Agnijos Šeiko šokio teatras, savo meninės gravitacijos galiomis veikiantis visą kultūrinį šokio lauką, o tai jau savaime formuoja požiūrį į žanro apraiškas scenoje. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro glėbyje bręstančią baleto trupę įtakojo įvairūs faktoriai. Ne paslaptis, kad jos proveržis pasiektas, teatro vairą perėmus Laimai Vilimienei, kuri suformavo tikrą baleto kompaniją ir darbui su ja pritraukė tarptautinį pripažinimą pelniusius choreografus.
Kirilas Simonovas (Sankt Peterburgas) Klaipėdos scenai sukūrė P. Čaikovskio „Spragtuką“, Robertas Bondara (Lenkija) – „Faustą“, Martynas Rimeikis – „Eglę žalčių karalienę“. Teatras numato būtent tokios strategijos tęstinumą – visomis išgalėmis kelti profesionalumo kartelę, ieškoti savo veido, būti matomiems ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono kontekste.
Suvienijo bendras vardiklis
Tokie miniatiūrų vakarai, kaip „Dėmesio! Baletas“ Klaipėdoje ar „Kūrybinis Impulsas“ Vilniuje ir padeda pasimatuoti minėtų ambicijų rūbą. Būtent čia išryškėja tikroji trupės potencija, trupėje veikiančių artistų ir čia kuriančių įvairių choreografų šokio leksikos apykaita.
Iš visų matytų tokių projektų klaipėdiečių vakarai išsiskiria nuoširdžiu kuratorių dėmesiu, prisiimama atsakomybe už jaunų kūrėjų ieškojimus. Atskiri choreografiniai opusai, dažnai stilistiškai labai skirtingi, įgyja tarsi bendrą vardiklį ir žiūrisi kaip vientisas baleto kūrinys.
Tą buvo galima pastebėti jau pačiame pirmame „Dėmesio! Baletas“ bandyme 2020 m. rudenį. Komplimentai vyriausiajam trupės choreografui Aurelijui Liškauskui, baleto meno vadovei Jelenai Lebedevai ir Aušrai Krasauskaitei, su polėkiu kūrusiems viso vakaro dramaturgiją.
Buvo keletas tikrų perlų. Gerą įspūdį paliko George'o Balanchine'o idėjoms numirti neleidžiantis Aršako Giozaliano choreografinis kūrinys „Orawa“ pagal žymaus XX a. lenkų kompozitoriaus Wojciecho Kilaro simfoninę poemą „Orawa“, sukurtą 1986 m. Drąsu šiandien imtis tokių sunkiasvorių muzikinių opusų, dar drąsiau yra bandyti prabilti klasikine simfoninio baleto kalba.
Jaunasis choreografas Taurūnas Baužas, pristatęs miniatiūras „Exit“ ir „Dance sacrale“, taip pat gali išsisakyti naujai, nenuobodžiai. Aušros Krasauskaitės „Gulbės“ buvo persmelktos ironijos, šviesaus liūdesio ir šokio triumfo. Juk apie jį ten viskas ir buvo.
