Šįmet jo užmojai kaip niekad platūs – nuo jaukių koncertų Varėnos rajono bažnyčiose iki operos Juodkrantėje, kurioje išvysime garsiausius solistus.
– Vasarą dauguma atostogauja, o jūs intensyviai dirbate. Kuo šio sezono festivaliai skiriasi nuo įprasto koncertinio gyvenimo?
– Aktyvaus menininko gyvenime visą laiką liepsnoja vidinė kibirkštis kurti ar kažkaip kitaip save realizuoti. Tai tartum perpetuum mobile... Pauzės taip pat yra muzika. Taigi, net ir per atostogas ne visada pavyksta atsiriboti nuo šio pašaukimo.
Vasara – gražiausias metų laikas, jau vien tai suteikia kūnui džiaugsmo. Todėl šiuo metu koncertai visada būna emociškai lengvesni. Mane žavi vakarai po pasirodymų, kai dangus pilnas žvaigždžių, galima pasivaikščioti pamariu, sutinkant ką tik matytą klausytoją, ar tiesiog gaiviam pajūrio vėjui pučiant susilieti su gamta, o ji irgi yra muzika.
Vasarą ir atlikėjai, ir publika būna labiau atsipalaidavę, lengviau vyksta jų energijos apykaita. Kuršių nerijoje, kur žemė yra tiesiog susiliejusi su jūra, jausmai dar labiau užlieja. Manau, tai pati geriausia ir nuostabiausia vieta ne tik kūrėjams, bet ir poilsiui.
– Kiek metų gyvuoja šiedu festivaliai? Kiek juose dalyvaujate jūs?
– „Kuršių nerijos“ festivalis buvo pradėtas organizuoti profesoriaus Algirdo Vizgirdos dar 1999-aisiais. Jo sumanymas pasiteisino su kaupu, žmonės nuo pat pradžių klausdavo, ar bus festivalis kitąmet, ir pagal tai net planuodavo atostogas.
Ši tendencija išliko, nes vis sutinkame sugrįžtančius klausytojus. Juos traukia nuostabi aplinka, aura, kamerinis muzikavimas, atlikėjų nuoširdumas ir profesionalumas.
O bažnyčių erdvės, kuriose rengiami koncertai, yra tiesiog tobulos pajausti muziką. Pirmajame „Kuršių nerijos“ festivalyje sudalyvavau 2000 metais ir dėl jo kiekvienos vasaros laukiu su nekantrumu ir smalsumu.
Kitą vasaros festivalį „Su Palaimintuoju Teofiliumi“ jau inicijavau pats 2019 metais, tapęs ansamblio „Musica humana“ meno vadovu. Ir tai įvyko neatsitiktinai. Nepaprastai myliu Dzūkiją, būdamas joje jaučiu visišką palaimą, todėl labai norėjau ir šioje žemėje kažką sukurti.
Festivalis nebūtų atsiradęs be kunigo Pranciškaus Čivilio – sutapo mūsų norai ir tikslai. Be to, šioje mudviejų bendrystėje randu ir gyvenimiškų sąsajų. Viskas, kas vyksta, yra ženklai, kurie veda per gyvenimą, jei tik mokame juos skaityti.
Mes, muzikantai, ženklus sutinkame partitūrose, kurias parašė kompozitoriai prieš šimtus metų ar šiais laikais, jie padeda nepaklysti ir rasti teisingą kelią į klausytojų širdis.
Sau svarbiu ženklu gyvenime vadinu Pranciškaus vardą. Iki šiol jaučiuosi dėkingas seneliui Pranciškui, kuris kadaise man nupirko pirmąjį obojų.
Mano senelis daugiau nei 50 metų darbavosi Kauno arkikatedroje bazilikoje chorvedžiu-vargonininku, rašė muziką, rinko žmones, kurie norėtų giedoti, groti sakralinę muziką. Augdamas visa tai mačiau ir senelio Pranciškaus įdiegti gyvenimo principai man užsifiksavo visam laikui.
Esu laimingas, kad galėjau jau kelis kartus išvysti popiežių Pranciškų gyvai. Taip pat džiaugiuosi, kad turiu savo sielos draugą kunigą Pranciškų.
Dzūkijos festivalis pavadintas „Su Palaimintuoju Teofiliumi“, nes palaimintasis Teofilius Matulionis Babriškių bažnyčiai, kurioje vyksta koncertai, suteikė parapijinės bažnyčios statusą – čia įkūrė parapiją.
Į šią mažą bažnytėlę, kurioje dabar šeimininkauja kunigas Pranciškus, susirenka žmonės iš visos Lietuvos, ši vieta turi ypatingą aurą. Palaimintojo Teofiliaus veikla ir nepalaužiamas tikėjimas – stiprus pavyzdys mums visiems. Jis per gūdų sovietmetį sugebėjo išsaugoti ir puoselėti dvasines vertybes.
– Kuo abu jūsų rengiami vasaros festivaliai bus ypatingi, įdomūs šįmet – kas naujo, kitoniško juose lauks?
– Neringa šįmet yra Lietuvos kultūros sostinė, miestas švenčia 60-metį, vien tai įvykiams Kuršių nerijoje suteikia dar daugiau reikšmės. Buvo suplanuota festivalio renginius pradėti kovo mėnesį, bet gerus norus pakoregavo pandemija.
Džiaugiuosi, kad „Kuršių nerijos“ atidarymas jau įvyko gegužės 8-ąją Nacionalinėje filharmonijoje, kur su „Musica humana“ atlikome programą „Muzikiniai šachmatai“. Koncertas buvo transliuotas internetu ir sulaukė dešimčių tūkstančių peržiūrų.
Interneto transliacijos, žinoma, niekada nepakeis gyvo koncerto ar spektaklio, bet dažnai jos tampa tiltu į naują potencialų klausytoją, kuris galbūt dar nedrįso praverti koncertų salės ar teatro durų. Manau, jos duos vaisių, ir pasibaigus pandemijai sulauksime dar daugiau meno išsiilgusių žiūrovų.
O jiems per lauko scenose, kultūros centruose, taip pat – ir virtualiose erdvėse vyksiančius koncertus tikrai turėsime ką parodyti. Internetu tikimės pasiekti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio klausytojus.
Vien „Kuršių nerijos“ programoje numatyta trylika įvykių – dešimt koncertų ir trys edukaciniai projektai.
Didžiausias ir svarbiausias iš akustinių renginių – kamerinės operos-triptiko „Neringa“ premjera rugpjūčio 14-ąją Juodkrantėje.
Muziką jai rašo trys puikūs kompozitoriai Vaida Striaupaitė-Beinarienė, Loreta Narvilaitė ir Algirdas Martinaitis, spektaklį režisuos Vytautas Rumšas, pagrindinius vaidmenis atliks vieni garsiausių lietuvių operos solistų – Nidoje gimusi Lauryna Bendžiūnaitė, Ramūnas Urbietis, Ieva Prudnikovaitė, Kostas Smoriginas, Kristina Zmailaitė, Liudas Norvaišas ir kiti. Taip pat dainuos Klaipėdos choras „Aukuras“, gros festivalio orkestru kasmet virstantis „Musica humana“. Nuostabią scenografiją kuria vietiniai menininkai Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas.
Kitos festivalio programos taip pat ypatingos. Vieną jų, skirtą argentiniečių kompozitoriaus Astoto Piazzollos 100-mečiui, gros Čiurlionio kvartetas su akordeonistu Tadu Motiečiumi bei kitais atlikėjais.
Kituose koncertuose girdėsime įvairiausią muziką nuo Mozarto, Bacho iki jaunų šiuolaikinių autorių kūrinių, ją atliks solistai ir ansambliai, taip pat išvysime ir Šiaulių berniukų chorą „Dagilėlis“.
Sakralinės muzikos festivalyje „Su Palaimintuoju Teofiliumi“ laukia penki renginiai, vieną jų dėl pandemijos perkėlėme rudeniui. Vasaros koncertai vyks Babriškių, Akmens, Kaišiadorių, Senosios Varėnos bažnyčiose.
Šis festivalis prasidėjo per Sekmines, gegužės 23-iąją, o kitos programos taip pat derinamos su liturginėmis šventėmis. Tai dar labiau sustiprina tikėjimo, sakrališkumo ir dvasinės pusiausvyros išraiškas.
– Koncertuojant viešose ar atvirose erdvėse tikriausiai nutinka visokiausių nenumatytų dalykų?
– Kartą „Kuršių nerijos“ festivalio metu jau turėjome žengti į sceną, kai vienam kolegų sulūžo instrumentas. Išėjome groti be jo, o šio atlikėjo šeima jau buvo atėjusi į bažnyčią klausytis koncerto. Gerai atsimenu nerimo kupinus jų žvilgsnius: kas atsitiko, kur pradingo? Juos matant groti buvo sunkoka, bet nieko paaiškinti juk negalėjau. Gerai, kad kolegos partiją galėjo atlikti kitas muzikantas.
Atsimenu, kaip praėjusią vasarą koncertavome ant Juodkrantės prieplaukos molo, kur susirinko pilna žmonių. Mariomis plaukė jachtos, švartavosi prie kranto ir klausė mūsų muzikos, tas reginys buvo smagus ir neįprastas. Vienas laivelis nuplaukdamas gerai patriukšmavo, tad teko ir mums padidinti koncerto dinamiką. (Šypsosi.)
Festivalyje „Su Palaimintuoju Teofiliumi“ po kiekvieno koncerto vykdavo kunigo P.Čivilio suorganizuotos agapės – tie nuoširdūs pabendravimai po koncertų išliko visų mūsų muzikantų atmintyje.
Per koncertus ir šiuos pokalbius pakerėjo publikos šiluma ir nuoširdumas, o kunigas Pranciškus visus atlikėjus apdovanojo ypatingu dėmesiu – kiekvienam įteikė padėkas ir nepaprastai gražius ženkliukus.
– Festivaliuose dalyvaujate visa šeima? Juk visi jūsų namuose groja arba rašo muziką.
– Labai smagu, kad visa mūsų šeima muzikuoja. Žmona Vaida yra kompozitorė, kartu skambina ir fortepijonu. Vyriausia dukra Gabrielė groja arfa, vidurinioji Brigita – fleita, o sūnus Laurynas, kaip aš, – obojumi.
Turime ir savo šeimos ansamblio programas, kurias jau ne kartą esame atlikę, teko groti kartu ir abiejuose festivaliuose. Kai gali muzikuoti su brangiausiais žmonėmis, apima ypatingas jausmas. Manau, tas muzikos alsavimas ir vientisumas persiduoda ir klausytojui.
Šiais metais festivalyje „Su Palaimintuoju Teofiliumi“ kartu su „Musica humana“ gros Brigita ir Laurynas.
Džiaugiuosi, kad festivalyje skambės daug lietuviškos muzikos. Aš pagrosiu savo senelio Pranciškaus Beinario sukurtą solinę kompoziciją obojui „Malda“. Tai – padėka jam už tai, ką paveldėjau.
Šią vasarą daug kur skambės ir žmonos Vaidos muzika, o debiutuojančio kompozitoriaus sūnaus Lauryno kūrinio „Šventykla“ premjera įvyks Kaišiadorių katedroje. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad šeima visada kartu.
