Spektaklio apie garsųjį Italijos tapytoją premjera paženklins birželio 8–9 dienomis uostamiestyje prasidėsiantį penktąjį tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“.
Dar vienas Lenkijos kūrėjų susitikimas
Ł.Wójciką įvairūs projektai dažnai suveda su tarptautinėmis komandomis, kaip aktorius ir vokalistas jis Lenkijoje bendradarbiauja su garsiu „Song of the Goat“ teatru, kuria muziką teatrų, televizijos, kino projektams. Jis – ne tik kompozitorius, bet ir garso prodiuseris, aktorius.
Draugystė su dramaturge ir režisiere ir scenografe A.Duda-Gracz jį sieka jau daugiau nei dešimtmetį. Iš pradžių L.Wojcikas su ja dirbo kaip aktorius, paskui – kaip kompozitorius.
„Gyvenime retai pasitaiko sutikti režisierių, su kuriuo taip sutampa dažniai – jautrumas, skonis, noras kalbėti apie tuos pačius dalykus, per meną stebėti pasaulį“, – kalbėjo Klaipėdos dramos teatro scenoje su A.Duda-Gracz vėl susitikęs Ł.Wójcikas.
Ł.Wójcikas sako, kad jo darbo teatre principas – viską padaryti, kai iki premjeros lieka mėnuo: „Juk aktoriams labai svarbu priprasti prie muzikos, jos spalvų. Muzika padeda išlaisvinti emocijas, aktoriams užtenka laiko ją absorbuoti, pajausti“.
Pradžioje Ł.Wójcikas nemažai dėmesio skyrė genialumo temai, su režisiere daug kalbėjo, kokia yra kūrybos proceso esmė, ką reiškia būti menininku ir dar tokiu genialiu, prieštaringu ir nenuspėjamu, koks buvo M.Caravaggio.
Spektaklyje – lietuviškos sutartinės
„M.Caravaggio – genijus, sudėtinga asmenybė. Takoskyros tarp genialumo ir niekšybės temą svarstėme prieš porą metų Poznanėje kurdami „Hamletą“. Šįkart daugiau kalbėta apie paveikslus, jų siužetus, koloristiką, vėliau – apie muziką, ką norėtume girdėti“, – pasakojo Ł.Wójcikas.
Iš pradžių kūrėjai galvojo apie baroko epochos muziką, tų laikų harmonijas, melodijas ir instrumentus, bet galiausiai nuspręsta likti dabar gyvenamame laikmetyje. Muzika A.Dudos-Gracz spektakliui apie garsųjį italų menininką M.Caravaggio jau parengta.
„Reikiamą nuotaiką galime išgauti savo laiko priemonėmis. Spektaklio muziką vadinčiau klasikine, šiuolaikinių harmonijų. Akivaizdu, kad sunkusis rokas mūsų pasakojamai istorijai netinka. Jutau, kad tai turi būti labiau orkestrinė muzika“, – dalijosi mintimis Ł.Wójcikas.
Tarptautinio spektaklio plotmėje atradęs vietos ir lietuviškoms sutartinėms Ł.Wójcikas teigia, kad jos žavios: „Keliaudamas domiuosi kitų tautų instrumentais, muzikos kultūra. Išgirdęs sutartines iškart supratau, kad jas panaudosiu. Jos nesusijusios su Italija, baroku, bet spektaklis gimsta Lietuvoje – esame laisvi tyrinėti, atrasti, būti apžavėti ir įkvėpti“.
Praeitį primins Cešyno vargonai
Ł.Wójcikas įkvėpimo sėmėsi klausydamas bažnytinės muzikos, kartvelų chorinio polifoninio dainavimo, grigališkojo choralo. Bažnytinė muzika domėjosi neatsitiktinai – M.Caravaggio epochoje tikėjimo dogmos reguliavo žmonių gyvenimą, bažnyčios tarnai buvo įtakingiausi veikėjai.
Tik prieš pusantro mėnesio kompozitorius suprato, kad spektakliui reikia vargonų – šis instrumentas M.Caravaggio laikais buvo itin svarbus. Spektaklyje skambės Lenkijos Cešyno katedroje įrašyta vargonų muzika, atliekama lenkų virtuozo Wojciecho Wantuloko.
„Supakavęs savo mikrofonus nuvykau į Cešyną. Tenykščiai vargonai – vieni geriausių Lenkijoje, puikiai suderinti, pati katedra ką tik rekonstruota. Tai labai svarbu mūsų spektakliui, kur vargonai skambės su kitais instrumentais“, – pasakojo muzikos autorius.
„Net įrašinėdamas muziką Ł.Wójcikas stengėsi neprarasti ryšio su M.Caravaggio kūryba. Muzikantai susipažino su jo paveikslais, siekė atskleisti neįtikėtiną tapytojo jautrumą, meilę, gebėjimą vaizduoti žmones tokius, kokie jie yra, epochos šiurkštumą.
Muzikoje – tapytojo paletės spalvos
„M.Caravaggio tapyba sukelia emocijų antplūdį. Tas pats ir su muzika – joje galime pajusti garsų spalvas. Muzikos spalvos yra tai, apie ką daug galvojau. Mūsų spektaklyje jos tiesiog privalo atitikti tapytojo paveikslų paletės koloritą“, – garso ir vaizdo ryšį pabrėžia Ł.Wójcikas.
Visi spektaklio muzikos atlikėjai ir kūrėjai – lenkai. Fortepijonu ir klavesinu grojęs Leszekas Możdżeras, kurį Ł.Wójcikas vadina savo mentoriumi, yra pasaulinio garso atlikėjas, pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Tačiau pagrindinis atspirties taškas – pati pjesė.
Daug kalbėję apie M.Caravaggio laikų Italiją spektaklio kūrėjai finalinėje scenoje tam tikra prasme atkuria genijaus paveikslus, bet jau užuominomis parodo, kaip Romos katalikų bažnyčios galia smelkėsi į visas gyvenimo sritis, kaip kardinolai ir popiežiai valdė tuometį pasaulį“.
„Muzikos kalba perteikiant dramaturgiją, emocijas, viskas klostėsi natūraliai – jutau, kur reikia valtornos, fleitos, styginių ar fortepijono. Renkiesi instrumentus, tyrinėji jų skambesį – kažkas tinka, kažkas ne“, – duris į savo laboratoriją praveria Ł.Wójcikas.
