Klasikinė tradicija įveikia pandemiją, ji įveikia plieną ir lietų. Ji kaip cikada, kuri autentišką geną laiko savo branduoly ir gali išbūt žemėj septyniolika metų tam, kad paskui vėl iškiltų į paviršių ir svajingu čirpimu paskelbtų gamtos atbudimą.
Gegužės 7 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje vėluojantis pavasaris išleido pirmą pumpurą: kviestinė publika susirinko pasiklausyti pavasariškai romantiškos programos. Skambėjo LNSO diriguojamo Modesto Barkausko ir solistų – Pauliaus Anderssono bei Aleksandros Žvirblytės atliekami Nikolajaus Metdnerio ir Karolio Szymanowskio opusai fortepijonui su orkestru.
K. Szymanowskio Simfoniją Nr. 4 „Symphonie Concertante“ fortepijonui ir orkestrui, op. 60 atlikusi A. Žvirblytė sakė, kad labiausiai džiaugėsi vėl išvydusi mielus klausytojų veidus ir patyrusi išsiilgtą kontaktą: „Kaip niekada jutau pozityvią energiją, ir šis pasirodymas buvo vienas iš įsimintiniausių koncertinių atlikimų komunikacijos prasme“.
Ir išties šią šventę širdžiai jautė visi koncerto dalyviai. Dairiausi ir buvo gaila, kad tokio puikaus koncerto, aukščiausio profesionalumo atlikimo galėjo pasiklausyti tik leistinas skaičius žmonių – tos privalomai tuščios vietos, kurios kitu metu, kaip kadaise, būtų užpildytos, o šimtų klausytojų aplodismentai aidėtų po salės skliautais... Ir vis dėlto vakaras buvo liudijantis fortepijono meno amžinumą.
Ir kada tu gaudai kiekvieną garsą čia ir dabar, nors prieš tai šimtą kartų klauseisi, tarp kitų, pianizmo korifėjų atliekamų tiek Szymanovskio, tiek paties Metdnerio įgrotų opusų, suvoki koks svarbus yra gyvas atlikimas, kada girdi nepakartojamą, vienintelį muzikos aktą, kuris sukuria nepakartojamą santykį su tavo sąmone, tavo psichofiziniu lauku, kada stebi dirigento mostą, pianisto rankų judejimą ir visa tai tau sukuria tą vienintelį sakralinį įvykį. Tai yra unikalus metraštis, įsispaudęs atmintyje, kurioje viskas yra gyva – mūsų solistai, dirigentai, orkestrai, kurių kiekvienas pasirodymas rašo gyvąją muzikos istoriją.
O norėčiau pakalbėti apie tąjį tęstinumą, kuris apima ne tik atlikimo mokyklos perdavą, geriausių pasiekimų ir laimėjimų tęstinę, bet ir mūsų, Lietuvos muzikų puoselėjamą dinastijų galeriją. Jų yra daug, bet čia kalbėtume apie vieną iš fortepijono muzikos kalvių. Šiame koncerte fortepijonu skambino tokios dinastijos atlikėjai, mama ir sūnus, mama kartu ir mokytoja. Priešingai nei įprasta, svarbu suprasti, kad geriausiose perdavos tradicijose susipina ne tik kraujo ryšiai, bet ir daugybė profesionalių profesinio kelio linijų, kurios magiškai susilieja, atveda į atradimus, sukuria tam tikrą dominantės lauką ir išryškina tuosius istorinius akcentus, kurių pagalba galima atsekti pagrindines meninės kraujotakos linijas, arba, kaip anksčiau būdavo sakoma, pulsą.
Taigi dėmesio centre – 26 metų talentingasis Paulius Anderssonas, nuo 11 metų pradėjęs koncertuoti šalyje su kameriniais ir simfoniniais orkestrais, jau spėjęs įrašyti klasikinės ir romantinės muzikos kompaktinę plokštelę, laimėti 16 tarptautinių konkursų, iš kurių paskutinis – 2020 metais Sergejaus Rachmaninovo Maskvoje (II vieta), o jo gastrolių maršrutai driekasi nuo Europos šalių iki JAV, Japonijos ir Indonezijos. Muzikų šeimoje padėti pagrindai leido pasiekti ankstyvą ir muzikinę, ir techninę brandą, suformuoti savą santūrų stilių, nemėgstantį išorinių efektų, labai stiprų pianizmą ir ištvermingą, sukauptą charakterį.
Todėl nenustebino ir tai, kad jis pamėgo Nikolajaus Metdnerio kūrybą – atliko ir įrašė jo sonatą „Nakties vėjas“, op. 25 Nr. 2, įrašą šių metų kovo mėnesį transliavo Olandijos radijo stotis „Concertzender“, taip pat pavasarį parengė ir įrašė trečiąjį fortepijoninį koncertą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuris gyvai buvo atliktas tik Nacionalinės filharmonijos direktorės Rūtos Prusevičienės kvietimo dėka.
S. Rachmaninovo amžininko ir puikaus pianisto fortepijono opusai yra aukso klodai naujo repertuaro ieškantiems atlikėjams, bet paradoksas, jog jie ne itin populiarūs, „nenugroti“ ne tik dėl vadybos trūkumo, nors jis kūrybos kokybe nenusileidžia garsiausiems amžininkams. N. Metdnerio faktūros tirštos, daug akordų ir dvigubų tercijų pasažų, šuolių, poliritmijos ir metro kaitos, o muzikinė kalba gili, taip pat koncentruota ir labai vientisa, orientuota į „begalinę liniją“. Kartu melodika gerai suprantama, rusiškos intonacijos, tematika gimininga kitiems to laikotarpio kompozitoriams. Užtat jo kūrybą įveikti ir interpretuoti imasi tik patyrę, subrendę meistrai.
Sakyčiau, kad P. Andersson atliktas netradicinės formos trijų dalių Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 e-moll „Baladė“, op. 60 šį vakarą įtvirtino jo, kaip mąstančio ir didelę ateitį turinčio atlikėjo įvaizdį, nes pianistas ne tik, kaip rodės, lengvai įveikė sudėtingą monolitą, o ir tapo visaverčiu kompozitoriaus vystomo muzikinių idėjų polilogo dalyviu.
„Apie Medtnerio muziką sužinojau dar būdamas paaugliu. Naršiau įvairius įrašus youtube, ir akį patraukė jo 1-asis fortepijoninis koncertas. Po to perklausiau visą kūrybą. Pasirinkau N. Medtnerį, nes jo muzika man labai artima.
Dar labiau motyvacijos jo muziką grot atsirado, kuomet įžymus jo muzikos atlikėjas bei vienas mano mylimiausių jo muzikos interpretatorių, australų pianistas Geoffrey Douglas Madge išgirdo mane koncerte, kuriame atlikau Medtnerio sonatą g–moll. Jis mano atlikimą įvertino kaip labai aukšto lygmens ir paskatino imtis visos jo kūrybos, – sakė Paulius Anderssonas. – Su orkestru buvo itin malonu dirbti. Modestas Barkauskas – vienas iš tų dirigentų, kurie pasižymi ne tik aukšto lygio profesionalumu, bet ir suteikia galimybę solistui visiškai save atskleisti. Man buvo vienas malonumas bendradarbiauti su maestro Barkausku.”
Palinkėkim jaunajam virtuozui plėsti jau esamą įvairų tiek solinį, tiek kamerinį repertuarą šia norima kryptimi, po kurios, neabejoju, seks dar daug naujų atradimų sau ir kitiems. Kokios įdomios programos, galima pasižiūrėti pianisto tinklalapyje www.andersson.lt.
Kaip puiku, kad nelengvą pianisto kelią pasirinkusiam jaunuoliui šiuolaikiniame pasaulyje yra daug galimybių tobulėti! Štai ir Paulius, kurį Čiurlionio meno gimnazijoje mokė mama A. Žvirblytė ir E. Miklaševskaja, o Muzikos ir teatro akademijoje – prof. Zbignevas Ibelhauptas, šįmet baigia magistrą Diuseldorfo Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje pas Paolą Giacometti, o rugpjūčio 15 d. pradeda mokslą Majamio Frosto muzikos mokykloje (Florida, JAV) pagal programą „Artist diploma“ žymaus pianisto Kevino Kennerio klasėje, kartu gavęs pasiūlymą dirbti ten asistentu. Tokia aukšta pozicija rodo ir pripažinimą, ir suteikia svarbią materialinę paspirtį, nes asistentas nemoka didžiulės sumos už brangų mokslą.
Kevinas Kenneris – ne tik ypatingai apdovanotas muzikantas, bet ir didžiai dvasinga bei įdomi asmenybė, kuri regimai suteiks ieškančiam intelektualinį pamatą, atraminius principus ir praturtins pasaulėžiūrą. Tarp jo paties dėstytojų yra ir garsusis Klausas Hanzas Kämmerlingas. K. Kenneris yra, be kitų, trijų prestižinių tarptautinių konkursų – Vano Cliburno, P. Čaikovskio (III vieta) ir F. Chopino (II vieta, I nebuvo skirta) – labai jauno amžiaus laureatas.
Ir vėl: kalbant apie kūrybos kelius, įdomu tai, kad būtent A. Žvirblytė pakvietė K. Kennerį koncertuoti į Lietuvą, į M. K. Čiurlionio muzikos festivalį ir vesti meistriškumo klases 2015 metais. Tokio rango amerikiečių pianisto atvykimas visada būna didelis įvykis ir sulaukia didelio susidomėjimo. K. Kenneris taip pat tapo dideliu atradimu (žr. mano straipsnį ir interviu „Muzikos baruose“ – „Kevino Kennerio garesų siela“, 2015 m. Nr. 11–12).
Manau, kad ir Chopinas bei apskritai lenkų muzikinės tradicijos tapo svarbia jungtimi ir bendradarbiavimo akstinu tiek pačiai profesorei, tiek Pauliui ir būsimam jo dėstytojui, o apie jų individualias muzikines patirtis ir veiklą Lenkijoje galima rašyti atskirą straipsnį. Tuo tarpu ir P. Andersson yra surengęs Vašingtone pirmąjį savo rečitalį dar 2012 metais.
Rengdamasis naujam, dar aukštesniam gyvenimo etapui, jaunasis atlikėjas tęsia kaip visuomet turtingą ir įtemptą kūrybinę dienotvarkę: „Liepos 4 dieną turėsiu rečitalį Olandijoje Bussel teatre. Koncertas bus transliuojamas per Olandijos televiziją. Po to iš karto vykstu į Palangą, kur Čiurlionio muzikos festivalyje liepos 9 dieną vyks kamerinės muzikos vakaras. Su vienu talentingiausių jaunosios kartos australų violončelininku Samu Lucasu atliksime S. Rachmaninovo Sonatą violančelei ir fortepijonui bei D. Šostakovičiaus Sonatą violončelei ir fortepijonui“, – ateities planais dalijosi P. Anderssonas.
„Jeigu gyvenčiau iš naujo – vis vien pasirinkčiau muziką“ – tai jo senelės prof. Veronikos Vitaitės žodžiai, tapę monografijos apie ją viena iš lakių frazių. Manau, jog ir jos vyras chorvedys Vytautas Žvirblis, ir Paulius, ir Aleksandra pakartotų tuos pačius žodžius, liudijančius neeilinį šeimos likimą, sėkmę ir meilę šiai profesijai. Ką tik knygynuose pasirodžiusi prof. Ramunės Kryžauskienės mokslo monografija „Veronika Vitaitė. Pianizmo atvertys“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilnius: 2020) mus supažindina su įdomiu ir duagiabriauniu garsios pianistės ir pedagogės prof. V. Vitaitės gyvenimu, su muzikos dinastijomis, fortepijono meno metodika, pedagogine ir koncertine veikla ir, kaip visada, biografiniai puslapiai apima medžiagą apie daug kitų muzikos pasaulio asmenybių.
Todėl tiems, kam įdomi Lietuvos muzikinio pasaulio istorija, siūlau įsigyti ir perskaityti naują monografiją. Apie pianistus knygų reta, todėl visada nekantriai jų laukiame.
