„Negalėčiau būti laimingesnis!“ – prisipažino 45 metų operos solistas E.Montvidas feisbuko bičiuliams. Jau ketvirtą savaitę jis repetuoja pagrindinį Tito vaidmenį Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Tito gailestingumas“ Londono karališkajame operos teatre. Tai iki šiol jo nedainuota partija.
Kurti titulinį personažą pirmoje po karantinų premjeroje, po ilgos pertraukos grįžus į vieną garsiausių pasaulio teatrų, – ypatingas įvykis Edgaro karjeroje.
Prisitaikė prie taisyklių
„Labai jaudinausi, kad ir šio projekto neatšauktų dėl pandemijos, kaip nutiko mano debiutui Milano „La Scala“ teatre. Pernai turėjau ten dainuoti Karolio Szymanowskio operoje „Karalius Rogeris“, diriguojamoje Londono karališkosios operos vadovo Antonio Pappano, tačiau teko nuryti kartų gurkšnį“, – prisipažino dainininkas.
Kad „Tito gailestingumo“ neištiktų nemalonios staigmenos, solistai repeticijose skrupulingai paiso visų atsargumo priemonių, dar ir griežtai prižiūrimi scenos vadybininkų.
„Dainuojame su kaukėmis, stengiamės vienas kito neliesti. Scenoje būna ne daugiau kaip aštuoni žmonės. Be to, nuolat testuojamės“, – vardijo E.Montvidas.
Jis pats jau yra pasiskiepijęs, nes Jungtinėje Karalystėje jo amžiaus žmonės sulaukė savo eilės, o Edgaras turi leidimą neribotai gyventi ir dirbti šioje šalyje. „Socialinis gyvenimas čia stipriai išlaisvėjęs: savaitgaliais gatvėse žmonių – minios, kaip per „Oktoberfest“ Miunchene, bet užsikrėtimų mažėja. Vadinasi, skiepai yra veiksmingi – nereikėtų jais abejoti“, – teigė artistas.
Tačiau teatre nerizikuojama atleisti vadžių, nes įsisukus kovidui, kaip nutiko Madrido operoje, nebūtų kur nukelti premjeros.
„Prie visko galima prisitaikyti. Nepatogumai netgi padeda kai ko išmokti“, – optimistiškai kalbėjo Edgaras.
Sugebėjimai – lyg ant delno
Būsimojoje premjeroje, kurią teatro publika išvys gegužės 17-ąją, E.Montvidas įkūnys Romos imperatorių Titą Flavijų Vespasianą, valdžiusį I amžiuje.
Pagal originalų siužetą, šis kilnus valdovas atleidžia pasikėsinusiam į jo gyvybę bičiuliui Sestui ir jį sukursčiusiai ankstesnio imperatoriaus dukrai Vitelijai.
Tačiau spektaklyje nebus nei karūnų, nei romėniškų tunikų ir togų.
„Mes vaidiname modernius žmones, gilinamės į jų poelgių motyvus – kuriame tarsi dramos spektaklį apie valdžios ir galios kainą.
Nepaprastai įdomu dirbti su šios operos režisieriumi britu Richardu Jonesu – seniai svajojau apie tai.
Jis atėjo į operą iš dramos teatro, tad daug dėmesio skiria detalėms, psichologiniams ir filosofiniams niuansams, o dirbdamas remiasi dailės, literatūros pavyzdžiais, politinėmis realijomis – reikia nuolat gaudyti, apie ką kalba“, – repeticijų įspūdžiais dalijosi dainininkas.
Premjera buvo stipriai apkarpyta finansiškai, tad jos artistų sugebėjimai – vienas svarbiausių sėkmės kozirių.
„Atlikdamas Tito vaidmenį jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Esu beveik 46-erių, bet mano balsas vis dar lankstus ir jaunas, puikiai tinka W.A.Mozartui. Džiaugiuosi, kad galiu dainuoti jo kūrinį, nors horizonte manęs jau laukia Don Chozė ir Claudio Monteverdi“, – neslėpė entuziazmo solistas.
Kuria ambicingus planus
Be E.Montvido, tarptautiniame premjeros solistų ansamblyje dainuoja trys amerikietės, vokietė ir australas. „Kolegų balsai – fantastiški“, – tvirtino solistas.
Tuo galės įsitikinti visi nuo gegužės 21-osios, kai spektaklis bus tiesiogiai transliuojamas internete, – transliacijos nuorodos bus skelbiamos Londono karališkojo operos teatro tinklalapyje. Spektaklio įrašas bus prieinamas iki birželio 20-osios.
E.Montvidas tikisi supažindinti Lietuvos publiką su premjeros partneriais ir artimiau. Artistas brandina idėją pakviesti Vitelijos vaidmens atlikėją Nicole Chevalier, Sesto partiją repetuojančią Emily D’Angelo ir spektaklio dirigentą Marką Wigglesworthą, puikų W.A.Mozarto muzikos specialistą, į Pažaislio festivalį.
„Pamažu pradedu įsijausti į festivalio meno vadovo vaidmenį. Pastebėjau, kad suklūstu, kai išgirstu ką nors įdomaus, pasižymiu idėjas“, – sakė dainininkas.
Tiesa, šį sezoną ryškiau pasireikšti naujuoju amplua E.Montvidui dar neteks, nes daug šventės renginių dėl pandemijos buvo atšaukta ar nukelta.
„Renku idėjas kitam sezonui. Noriu, kad Pažaislio festivalis taptų labiau matomas tarptautiniame kontekste, sutrauktų ryškesnių atlikėjų. Aišku, jie brangesni, tad galbūt sumažės renginių. Jau šią vasarą nutarėme neberengti dramos pasirodymų prie Kauno pilies.
Mano dėmesio centre bus didieji koncertai ir rečitaliai. Padaugės koncertų vienuolyno kieme, ketinu suteikti trampliną jauniems atlikėjams“, – dėstė planus E.Montvidas.
Jį patį Pažaislio festivalyje išgirsime ir šiemet – artistas iki rudens apsiribos koncertais Lietuvoje.
Naujos pareigos karjerai netrukdys
E.Montvidas buvo pakviestas vadovauti Pažaislio festivaliui praėjusį gruodį mirus jo įkūrėjui ir meno vadovui P.Bingeliui. Solisto įsitikinimu, naujos pareigos netrukdys jo karjerai, o tarptautinės pažintys pravers festivaliui.
Iš Kauno kilusį dainininką su šiuo festivaliu sieja daugiau kaip 20 bendradarbiavimo metų. Jo sumanymu čia skambėjo G.Puccini „Kregždutė“ ir „Messa di Gloria“, A.Dvorako „Stabat Mater“, viešėjo daug solistų.
Šiemet festivalį turėtų pradėti taip pat šio dainininko įkvėptas projektas – G.Puccini opera „Vilisės“, o užbaigti – G.Verdi Requiem, kuriame E.Montvidas atliks tenoro partiją.
Pažaislio festivalį prieš 25 metus įkūrė P.Bingelis su Kauno filharmonijos vadovu J.Krėpšta ir restauratoriumi J.Gudzinevičiumi. Šiandien trijulės darbus tęsia jaunoji karta.
