R.Šervenikas dirigavo Kauno valstybiniam chorui Nacionalinėje ir Kauno filharmonijose, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), Vilniaus ir Pažaislio festivaliuose, gastroliavo su juo užsienyje, drauge parengė programų valstybinių švenčių ir iškilių kompozitorių sukakčių proga.
Tačiau dirigentas prisipažino, kad praėjusį gruodį netikėtai mirus choro įkūrėjui ir ilgamečiui vadovui Petrui Bingeliui, net neįtarė, kad galėtų tapti jo įpėdiniu. „Tikriausiai daugelį mano pažįstamų ir kolegų muzikantų šis mano žingsnis nustebino. Bet aš jį gerai apgalvojau ryždamasis dalyvauti konkurse“, – teigė R.Šervenikas.
– Kas jus paskatino priimti šį sprendimą? – paklausiau dirigento.
– Muzikinės veiklos ilgesys ir noras įgyvendinti idėjas, kurių dar turiu. Pastaraisiais metais man, kaip dirigentui, darbo Lietuvoje stipriai sumažėjo. Anksčiau pagrindinė mano darbovietė buvo LNOBT. Dabar dirbu ten tik pusę etato, labai epizodiškai.
Dar iki pandemijos užsienyje diriguodavau kur kas daugiau spektaklių negu Lietuvoje. Jei dabar spektakliai teatre ir vyktų, man skirtus pirmąjį pusmetį lengvai suskaičiuočiau vienos rankos pirštais.
Nelinksma, kai negali užsiimti tuo, ką daug metų aktyviai darei. Todėl turiu būti ten, kur manęs reikia, manimi pasitiki, kur galiu nuveikti kažką įdomaus, nes laikas bėga.
– Gal prabudo ir chorinės muzikos ilgesys – juk ja pradėjote savo karjerą?
– Chorinė muzika man visada buvo labai artima. Dar studijuodamas Sankt Peterburgo konservatorijoje dirbau su įvairiais ansambliais, su jais važinėjau į koncertus užsienyje. Būdamas LNOBT muzikos vadovas ir dirigentas taip pat rengiau spektaklius su choru.
Pagaliau ir su Kauno valstybiniu choru esame atlikę daug įspūdingų partitūrų, tarp jų – Sofijos Gubaidulinos „Saulės giesmę“ su violončelininku Mstislavu Rostropovičiumi, Vidmanto Bartulio oratorijų „Nelaimėlis Jobas“ ir „Giesmė ateičiai“ premjeras, šio kompozitoriaus „Requiem“, Onutės Narbutaitės „Tris Dievo Motinos simfonijas“, Broniaus Kutavičiaus simfoniją-oratoriją „Epitafija praeinančiam laikui“, Algirdo Martinaičio oratorijos „Atminties knyga“ premjerą.
Kauno valstybinis choras gali dainuoti viską tiek dėl savo dydžio, tiek dėl kokybės – tai išskirtinis kolektyvas. Žinau tai, nes mus sieja daugiau kaip 20 metų trunkanti partnerystė. Dirbti su šiuo choru tikrai įdomu.
– Kokias puoselėjate kūrybos vizijas?
– Kalbant trumpai – tęsime ankstesnius choro darbus, kuriems jis ir buvo penkis dešimtmečius ugdomas profesoriaus P.Bingelio.
Kolektyvo veiklos pagrindas yra didelės formos kūriniai, reikalaujantys didelio būrio išlavintų balsų dainininkų. Šį repertuarą choras geriausiai išmano ir nuolat pildo su su Lietuvos valstybiniu ir nacionaliniu simfoniniais orkestrais, jį yra atlikęs ir su kitais orkestrais, garsiais dirigentais, pelnydamas tarptautinį pripažinimą. Darysime tai ir toliau – rengsime pasaulinės klasikos ir lietuvių autorių monumentalius kūrinius nuo XIX a. iki šiandien kuriamos muzikos.
Kita mano veiklos gairė – lietuviškų kūrinių a'cappella (be instrumentų pritarimo – Red.) atlikimas. Dar maestro P.Bingelis pasižadėjo įrašyti su Kauno choru kelias valandas aranžuotų lietuvių liaudies dainų Lietuvių chorinės muzikos antologijai, jau buvo pradėjęs intensyviai jas repetuoti. Turėsime tęsėti jo pažadą.
Neliks pamiršta ir užsienio autorių kūryba a'cappella, ypač XIX a. ir XX a. pradžios romantinė muzika.
Darbas a'cappella su chorais nebuvo mano prioritetas, nes turėjau kitokių įdomių darbų, bet tai yra kita labai patraukli mano profesijos pusė, kuriai noriu atsidėti ir taip perteikti savo idėjas.
– Kauno choro repertuare – daugiau kaip 250 kūrinių. Atrodytų, ką čia bepridėsi?
– Aš jau žinau, ko norėčiau imtis, kai įvykdysime tai, kas buvo suplanuota. Tikrai ne visi įdomūs pasaulinės literatūros veikalai jau atlikti. Galvoju ir apie F.Schuberto, R.Schumanno, C.Francko, H.Berliozo, I.Stravinskio ir daugelio kitų autorių opusus.
Tačiau pirmiausia laukia neįvykdyti įsipareigojimai. Karantinai sujaukė šio sezono planus, tad neįvykę koncertai, matyt, bus perkelti. Šiuo metu choristai grupėmis repetuoja F.Mendelssohno simfoniją-kantatą „Lobgesang“, kuri turėjo būti atlikta gegužę.
Birželio pabaigoje planuojamas V.Bartulio Requiem Kauno filharmonijoje, bet dar neaišku, ar bus leidžiama ten koncertuoti. Laukia ir dar niekada neatlikta Vytauto Barkausko „Prisikėlimo oratorija“, sukurta būtent Kauno chorui ir skirta „Lietuvos prisikėlimo šimtmečiui“.
Simfoninių orkestrų dirigentai paprastai gauna koncertams jau parengtus chorus ir nelabai nutuokia, kiek darbo valandų ir kruopštumo tam prireikia. Todėl vienas pirmųjų mano klausimų naujame darbe buvo, per kiek laiko sugebėsime parengti vieną ar kitą partitūrą. Taigi turiu tuoj pat įnikti į choro virtuvės subtilybes, yra daug įvairių meninių, organizacinių klaustukų.
Tačiau neabejoju, kad Kauno choras išliks ryškus kolektyvas, turės energijos ir noro dirbti po P.Bingelio netekties. Galima įsivaizduoti, kaip sukrėsti buvo choristai, jam staiga pasitraukus.
Jaučiu teigiamas choro emocijas, ištrūkus iš namų, – dainininkai yra išsiilgę dainavimo, eina į repeticijas su džiaugsmu. Tai puikiai nuteikia ir mane. Tik šitaip nusiteikus galima kažko pasiekti.
– Išskirtinis Kauno choro biografijos epizodas yra susijęs su meno vadybininko Gintauto Kėvišo rengtais tarptautiniais projektais. Jus abu taip pat sieja beveik 20 metų trukęs bendradarbiavimas – nuo Vilniaus festivalio koncertų iki projektų LNOBT. Gal dabar atnaujinsite partnerystę?
– Tikiuosi, kad taip ir bus, nes G.Kėvišas geriausiai žino Kauno choro stipriąsias puses. Šis kolektyvas dar niekada nėra nuvylęs dirigentų ir orkestrų dainavimu užsienio gastrolėse. Tačiau pastaraisiais metais choro užsienio kontaktai buvo kiek priblėsę – labai norėčiau juos atgaivinti.
Aišku, dėl pandemijos tai prognozuoti sunku. Koncertinėje veikloje tebėra daug nežinomųjų. Kad galėtume pavažinėti bent po Lietuvą!
