Nespėjusieji išvysti šio ypatingo kūrinio arba norintieji pratęsti nekasdienišką patirtį kviečiami į virtualų turą, sukurtą ir teatrui padovanotą daugialypės terpės skaitmeninių projektų kūrėjo Sauliaus Zauros.
Ieškodama galimybių paminėti datą, kai prieš 80 metų įvyko pirmoji naujai įkurto teatro premjera, kūrybinė komanda – režisierius Aleksandras Špilevojus, scenografė Barbora Šulniūtė ir šviesų dailininkas Paulius Jakubėnas – sumanė instaliaciją „Sergėjimai“, kuri pakvietė žiūrovus prieiti prie teatro taip arti, kaip tik tai yra įmanoma šiuo sudėtingu laiku.
Iš skirtingų teatro spektaklių scenografijos fragmentų sukurtą instaliaciją pro langus žiūrovai galėjo stebėti kiekvieną vakarą visą savaitę – lygiai 80 valandų.
„Tai buvo nepaprastai prasminga patirtis mūsų kolektyvui, primenanti, kad esame atsakingi už teatrą ir jo ateitį. Džiaugiuosi aktorių patyrimais ir atradimais sergėjimų metu. Visus mūsų lūkesčius viršijo ir panevėžiečių reakcijos.
Atrodo, kad jie visą savaitę sergėjo kartu su mumis: ateidavo net po kelis kartus, nešdavo ir prie langų palikdavo gėlių, laiškų, gimtadienio tortų ir kitų staigmenų. Buvo gera matyti, kaip kiekvieną vakarą jie sustodavo prie teatro langų ir žiūrėdavo įrengtuose ekranuose rodomus mūsų spektaklių fragmentus, klausydavosi skambančių maestro J.Miltinio monologų, stebėdavo instaliacijoje įsikūrusius aktorius.
Sulaukėme daug jų žinučių ir laiškų – akivaizdu, kad mes visi jau labai pasiilgome vieni kitų“, – įvykusius „Sergėjimus“ vertino vienas instaliacijos autorių A.Špilevojus.
„Tai kažkokios Kalėdos“, – savo socialinio tinklo paskyroje emocijomis dalijosi aktorė Toma Razmislavičiūtė-Juodė.
Instaliaciją į virtualią erdvę perkėlęs S.Zaura sakė, kad „Juozo Miltinio dramos teatras – tai savotiškas miesto ir ištisos epochos dvasios simbolis. Instaliacija „Sergėjimai“ man priminė savotišką senovės žynių amžinos ugnies saugojimo ritualą.
Sužinojau apie instaliaciją jau jai prasidėjus ir iškart šovė mintis, jog tą teatro dvasią galiu dar labiau priartinti prie jos pasiilgusių teatro gerbėjų, pritaikydamas skaitmeninės kūrybos įrankius. Kad galiu padėti jiems persikelti anapus stiklo.
Juk teatras – ne pastatas. Teatras – tai kūryba ir kūrėjų ryšys su auditorija. Norėjosi – ir, man regis, pavyko – ištirpdyti tą liūdnai nuteikiančią karantininę stiklo sieną, skiriančią teatrą ir lankytojus.“
Virtualų turą po instaliaciją „Sergėjimai“ galima aplankyti čia
