Baigdama studijas Londono karališkojoje akademijoje L.Dambrauskaitė prieš pusantrų metų sulaukė kvietimo dalyvauti perklausoje į Ciuricho operos studiją ir buvo į ją priimta.
Nepaisant pandemijos suvaržymų, Ciuricho teatre Lina jau padainavo keliose operose, o šiuo metu rengia vieną pagrindinių vaidmenų savitame Gaetano Donizetti veikale – operą pašiepiančiame farse „Viva la Mamma“.
„Visi artistai esame kupini azarto ir išsiilgę darbo. Tikimės, kad pavyks parodyti jo rezultatus“, – po pirmųjų repeticijų kalbėjo L.Dambrauskaitė.
Šveicarijoje karantinas buvo pratęstas iki balandžio pabaigos, o „Viva la Mamma“ premjera numatyta gegužės 8-ąją. Pasak solistės, teatras pasiryžęs ją išsaugoti bet kokiomis sąlygomis – blogiausiu atveju parodys virtualiai.
Linai tai bus neįprastas išbandymas. Scenoje ji įkūnys savo priešingybę – įniršusią, pavydo akinamą primadoną. G.Donizetti savo kūrinyje parodijuoja operos užkulisines dramas ir stereotipus.
Jame veikia ir primadonos vyras, taip pat tenoras, trokštantis dainuoti daugiau, nei jam leidžiama, antraeilių partijų atlikėjai, teatro vadybininkai ir pats paklaikęs dėl kūrinio sėkmės kompozitorius.
– Tikrovėje spektaklio dramų turbūt dar nesate patyrusi? – paklausiau L.Dambrauskaitės.
– Man teko stebėti užkulisinių aistrų, bet dažniausiai kuo žmogus žymesnis, tuo paprastesnis.
Tie, kurie sunkiai dirba ir yra daug pasiekę, paprastai tvirtai stovi ant žemės, o neadekvatų operos divų elgesį dažnai lemia nepasitikėjimas savimi, slepiami kompleksai, savigynos instinktas.
Štai mano herojei atrodo, kad ją nori išmesti iš teatro, nes atsirado varžovė. Dažniausiai sopranams tenka vaidinti lyriškas įsimylėjėles, o šis vaidmuo visiškai kitoks – jis leidžia išsišėlti, pažaisti ir pajuokauti. Dar nesu dainavusi parodijoje – man tai labai įdomus virsmas. Čia viskas perdėta, egzaltuota, personažų santykiai nepaprastai dramatiški.
– Jūsų stažuotė Ciuriche jau artėja prie pabaigos. Per pandemijos išbandymų kupinus pusantrų metų būta daugiau atradimų ar praradimų?
– Nelemtos aplinkybės gerokai apkarpė operos studijos programą. Praėjusį sezoną turėjau dainuoti šešiuose projektuose, tiek pat buvo numatyta ir šį, bet daug smagių vaidmenų nuplaukė.
Kai kurių spektaklių net nepradėjome repetuoti.
Skaudžiausia buvo dėl operos „Alisa Stebuklų šalyje“, kurioje turėjau vaidinti Alisą. Tai tik pernai parašyta nuostabi opera vaikams. Lapkričio mėnesį rengėmės pristatyti pasaulinę jos premjerą. Jau grimavomės ir vilkomės kostiumus generalinei repeticijai, kai atėjęs teatro direktorius pranešė, kad teatras uždaromas, premjera atšaukiama.
Visa komanda apsiverkė. Man atrodė, kad praradau dalelę širdies, – toks gražus ir įkvepiantis buvo šis darbas. Laimė, opera perkelta į 2022–2023 metų sezoną, tad padainuoti joje dar teks.
Turbūt svarbiausia šiais sunkiais laikais išmokti nebepuoselėti lūkesčių, nes viskas gali žaibiškai pasikeisti.
Bet Ciurichui esu dėkinga už nuostabią patirtį. Šį sezoną man teko čia pasirodyti tiesiog tobulame ansamblyje „Boriso Godunovo“ premjeroje. Retai spektakliai suburia tokius puikius profesionalus ir žavias asmenybes.
„Borisas Godunovas“ mane supažindino su neįtikėtinai įdomiu ir kūrybingu režisieriumi Barrie Kosky, o šio spektaklio muzikos vadovas Kirillas Karabitsas, nepakartojamas muzikantas, tapo turbūt mėgstamiausiu mano dirigentu.
Be to, „Boriso Godunovo“ repeticijose susidraugavome su Edgaru Montvidu, kuris dainavo premjeroje Dmitrijų Apsišaukėlį. Bendrų scenų spektaklyje mes neturėjome – aš dainavau caro dukterį Kseniją, bet, atlikę savo partijas, mes kasdien bent valandą pabendraudavome teatro kavinėje.
Nepamirštamas buvo ir nuotolinis projektas su operos žvaigždėmis Diana Damrau, Thomu Hampsonu, Anna Bonitatibus ir Benjaminu Bernheimu. Šie dainininkai rengė operos studijos auklėtiniams meistriškumo kursus, kurie virto serija koncertų.
– Ką veikėte, kai suplanuoti spektakliai buvo atšaukti?
– Praėjusių metų kovą, prieš pat uždarant valstybių sienas, parskridau į Lietuvą ir čia prabuvau iki pat „Boriso Godunovo“ repeticijų rugpjūtį. Pirmasis karantinas man buvo malonus – tikra dovana, nes ilgą laiką negalėjau sau leisti pagyventi Lietuvoje, pabūti su šeima ir mylimaisiais.
Tada nedainavau gal tris mėnesius, bet ir norėjau tiesiog nuo visko atsiriboti, susivokti, kas man svarbiausia gyvenime, kaip gyventi toliau. Antrasis karantinas buvo labai skaudus dėl Alisos.
Po „Boriso Godunovo“ spektaklių vėl grįžusi į Lietuvą, pamažu nusiraminau ir štai aš – vėl Ciuriche. Bet negalėčiau pasakyti, kad teatras jau atsidarė, – nuo lapkričio vidurio jis skendi tyloje.
Gerai, kad bent galima laisvai keliauti po šalį, pabėgti į kalnus, – su draugais rengiame iškylas. Šveicarijos kalnuose ir miškuose yra daugybė laužaviečių. Jos savaitgaliais visos užimamos. Šveicarai, kaip ir lietuviai, mėgsta gamtoje išsikepti mėsytės.
– Kuo baigėsi jūsų apmąstymai apie gyvenimo prioritetus?
– Man tapo aišku, kad turiu išlaikyti pusiausvyrą tarp profesijos ir asmeninio gyvenimo.
Net norėčiau svarstykles labiau paspausti į pastarąją pusę, nes santykiai su šeima, draugais yra atsparesni įvairiems išoriniams veiksniams.
Neatmetu galimybės, kad grįšiu į Lietuvą. Čia yra mano šeima ir mylimasis. Nepavadinčiau savo namais nei Jungtinės Karalystės, kurioje gyvenau dvejus metus, nei Šveicarijos, nes namai yra ten, kur tavo širdis, draugai ir artimieji.
Man jau norisi ir savo šeimos. Aišku, tvirti santykiai ir abipusis pasitikėjimas nereikalauja popieriuko ir žiedo, bet kada nors turės būti ir tai.
– Ar tėvai muzikai turi įtakos jūsų profesiniam gyvenimui?
– Mano tėtis yra chorvedys (Artūras Dambrauskas. – Red.), mama Nadežda – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos ir muzikos mokyklos „Lyra“ pedagogė, taigi natūralu, kad užaugau su klasikine muzika.
Tačiau dėl savo maištingo būdo aš ne iškart pasukau tėvų pėdomis. Mano sesuo Laima irgi labai muzikali, bet tapo finansininke, o aš buvau pasiryžusi rinktis psichologiją – ši profesija mane iki šiol domina.
Tačiau viską pakeitė vėlgi „Borisas Godunovas“. Būdama devintokė su „Liepaičių“ choru dalyvavau šios operos spektakliuose Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) – mes atlikome vaikų partiją.
Ši patirtis mane taip sužavėjo, kad panorau tapti operos dainininke. Tada jau tėvai mane atkalbinėjo, bet nepasidaviau.
Dabar visada sulaukiu jų patarimų ir paskatinimų, bet mes nelabai linkę painioti profesinius ir asmeninius santykius. Ciuriche daug dirbu su atvykstančiais iš svetur vokalo pedagogais, net pandemijos metu vyksta įvairūs meistriškumo kursai, tad sveikos kritikos tikrai netrūksta.
Daug kartų esu dainavusi solo tėčio diriguojamose programose. Vienas įspūdingiausių pasirodymų man buvo 2018-ųjų Dainų šventės Dainų dienoje – tėtis buvo jos meno vadovas.
Esu nemažai koncertavusi ir su jo diriguojamu „Vilniaus“ choru, o mokykliniais metais dainavau jo vadovaujamame chore „Bel canto“.
– Koks scenarijus jums klostosi po operos studijos?
– Norėčiau būti laisvai samdoma menininkė ir važinėti į spektaklius iš Lietuvos. Apie perklausas į agentūras ar teatrus kol kas negalvoju, nes viskas uždaryta.
Smagu, kad nesu pamiršta ir namuose. Jei planai nežlugs, rugsėjį turėčiau dainuoti Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ premjeroje LNOBT. Ciuricho studiją baigsiu liepos viduryje, o repeticijos prasidės rugpjūtį.
Traukia žvilgsnius nuo studijų
L.Dambrauskaitė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. S.Stonytės vokalo klasę, toblinosi Londono karališkojoje akademijoje pas L.Watson ir J.Pappą. Nuo 2019 m. rugsėjo solistė stažuojasi Ciuricho operos teatro studijoje.
2015 m. menininkė debiutavo LNOBT Barbarinos vaidmeniu operoje „Figaro vedybos“, atliko jį ir teatro gastrolėse Izraelyje. Po metų LNOBT jai buvo patikėtas pagrindinis Aleksandro Makedoniečio mylimosios Tais vaidmuo G.F.Händelio operoje „Aleksandro puota“.
Vienas ryškiausių L.Dambrauskaitės vaidmenų – Semelė G.F.Händelio operoje „Semelė“. Juo artistė sužibėjo Baroko operos teatre Vilniuje ir Londono karališkojoje akademijoje. Studijuodama Londone Lina taip pat atliko Cerlinos (W.A.Mozarto „Don Žuanas“), Ugnies ir Lakštingalos (M.Ravelio „Vaikas ir stebuklai“), Laputės (L.Janačeko „Laputės Gudruolės nuotykiai“) vaidmenis.
Ji taip pat dainavo „Vilnius City Opera“ spektakliuose „Pelėjas ir Melisanda“ bei „E-Carmen“).
Menininkė gastroliavo Kinijoje, Prancūzijoje, JAV, Rusijoje, kitose šalyse su L.Lapelytės, R.Barzdžiukaitės ir V.Grainytės operos „Geros dienos!“ komanda. Ji dainuoja solo su Lietuvos ir užsienio orkestrais, sukaupė nemažą simfoninių vokalinių veikalų repertuarą.
