Teatro aktorius ir režisierius Algirdas Lapėnas 1958–1962 m. lankė Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją, kuriai vadovavo Juozas Miltinis. 1967 m. jis įgijo režisieriaus specialybę Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute, 1967–1977 m. buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (tuomet – Akademinio dramos teatro) režisierius, 1981–1993 – šio teatro aktorius.
– Kokį prisimenate Algirdą Lapėną?
Vaiva Mainelytė: Algis buvo vienas stipriausių to meto režisierių. Deja, aplinkybės jam buvo negailestingos, – teatre vyravo stipri konkurencija, tad Algio spektakliams ne visuomet užsidegdavo žalia šviesa. Puikių jo spektaklių kelias iki žiūrovų buvo ilgas ir sudėtingas. Dėl to jaučiau didžiulę nuoskaudą, manau, kad visi ją jutome, nes situacija atrodė neteisinga. Algio vieta buvo teatre.
Kuris režisierius moka statyti komedijas? Man atrodo, kad tai ypatingas žanras, kurį lietuviams sunku pajusti, jiems būdingesni tragiški veidai ir tragiškos mintys. Algis Lapėnas sugebėjo pajusti komedijos žanrą.
Kartais savo spektaklius jis perstatydavo televizijoje, – atsimenu, kaip vyriausiasis režisierius Vytautas Čibiras vesdavo jaunus kolegas žiūrėti „Lapėno metodo“, kaip jis užkrečia aktorius darbu, suteikia laisvę improvizuoti. Su juo repetuoti būdavo vienas malonumas, bendraudavome ne tik darbo reikalais, bet ir kaip bičiuliai.
Spektaklyje „Intrigų mokykla“ mano sukurtas vaidmuo buvo vienas svarbiausių to meto kūryboje. Apvažinėjom visą Lietuvą, spektaklis su didžiausiu pasisekimu keliavo iš kaimų į didmiesčius ir atvirkščiai. Lygiai kaip ir spektaklis „Adomas veda Ievą“.
Labai išgyvenome, kai Algio netekome.
– Algirdas Lapėnas spektakliams rinkosi įvairią literatūrą. Svarbesni jo režisūriniai darbai – „Dvylika kėdžių“ (1968), „Cilindras“ (1969), „Žmogus iš La Mančos“ (1970), „Intrigų mokykla“ (1974), „Adomas veda Ievą“ (1975), „Raudonkepuraitė“ (1984), „Lietaus pardavėjas“ (1993). Koks buvo Algirdo Lapėno santykis su literatūra?
Mindaugas Jusčius: Nors drauge dirbome jau daugiau kaip prieš trisdešimt metų, prisiminimai apie Algį vis dar ryškūs.
Jis tikrai turėjo Dievo dovaną pasirinkti literatūrą, kurią jaučia, nuostabų literatūrinį skonį – bet ko neimdavo. Jo stiprybė buvo komedijos žanras. Manau, kad Lapėnas buvo vienas geriausių šio žanro režisierių ne tik anuomet, bet ir šiandienos kontekste.
Komedija yra labai sudėtingas žanras, ir Algis jį gerai valdė. Statė jis ne vien komedijas, tačiau visi jo spektakliai turėjo komiškumo – ne pigaus, o skoningo, subtilaus, prasmingai, literatūriškai pagrįsto.
– Lapėnas buvo ne tik režisierius, bet ir aktorius. Kaip jis pats dirbo su aktoriais savo spektakliuose?
Mindaugas Jusčius: Jam būdavo svarbūs ne tik pagrindiniai aktoriai, bet ir masuotė, visi esantys scenoje. Tiek vaidinti, tiek dirbti režisieriaus asistentu su juo būdavo įdomu. Negaliu pasigirti, kad daug bendradarbiavome, – kiek leido aplinkybės, tiek dirbau.
Algis kaip asmenybė buvo be galo jautrus viskam, kas vyko gyvenime, teatre. Tai lėmė ir jo kaip aktoriaus jautrumą.
