„Šiuo sudėtingu metu mes, artistai, labai išsiderinome. Todėl jei pasitaiko galimybė būti teatre, norisi ja pasinaudoti“, – kalbėjo dramaturgo ir režisieriaus vaidmenyje atsidūręs aktorius.
– Teatre esate du dešimtmečius, sukūrėte gausybę vaidmenų tiek scenoje, tiek kine. Ar seniai kirbėjo mintis ne tik vaidinti teatre, bet ir jam rašyti?
– Taip, iki šiol rašiau į stalčių, tiesa, ne pjeses, o poeziją, įvairius fragmentiškus tekstus. Išbandyti save dramaturgo amplua, ko gero, privertė situacija.
Per pirmąjį karantiną reikėjo ką nors daryti, tad pateikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, šitaip įsipareigodamas rašyti.
– O kas įkvėpė pačią pjesės idėją, jos temas?
– Kolega, vaidinantis eskize ir dabar repetuojantis kartu, man papasakojo vieną istoriją apie prancūzų aktorę, kuriai mirus namuose buvo atrasta daug filmuotos medžiagos. Ta aktorė filmuodavo save įvairiausiuose vaidmenyse, nors mažai vaikščiodavo į realias atrankas.
Ši istorija mane labai sudomino ir paskatino pradėti rašyti. Visi puikiai žinome, kokia bjaurastis yra aktorių atrankos.
Galbūt dėl to, kad ši tema man artima, jos ir ėmiausi. Ta istorija ir groteskiška, ir komiška, ir dramatiška, kai į ją pasigilini. Kaipmat į galvą pradėjo lįsti įvairūs dialogai, tad nieko nelaukdamas sėdau rašyti.
– Apie „Ką/stingą“ dauguma teatro žmonių sužinojo per Vilniaus mažojo teatro dramaturgijos ir teatro bandymų „DramaTest“ virtualius skaitymus. Po jų gavote pasiūlymą pagal savo pjesę sukurti eskizą ir tapti „DramaTest“ režisieriumi.
Kiek svarbus bendražygių palaikymas pasiryžus tokiam kūrybos posūkiui?
– Kai pradėjau rašyti pjesę, niekas net nenumanė, kad bandysiu ir režisuoti. Kartą susitikome trise su aktoriais, nuėjome į teatro kavinę ir pabandėme tą pjesę perskaityti – norėjau pasitikrinti, ar teisingai pats girdžiu dialogus.
Tada ir patikėjau, kad pjesė gali tapti visai įdomiu darbu.
Kaip tik po šio susitikimo koridoriuje sutikau režisierę Gabrielę Tuminaitę ir papasakojau jai savo įspūdžius. Ji savo ruožtu pasidalijo planais rengti „DramaTest“ ir paprašė parodyti pjesę. Taip spontaniškai tekstas atsidūrė Gabrielės rankose, jai jis patiko, kaip ir dar keliems aktoriams. Jie palaimino idėją ir paskatino dirbti toliau.
– Neseniai pradėjote šį eskizą repetuoti gyvų susitikimų metu. Koks jausmas po ilgos pertraukos vėl sugrįžti į teatrą?
Kaip sekasi drauge su komanda narstyti medžiagą, iki šiol egzistavusią tik jūsų paties vaizduotėje?
– Kol kas sekasi šauniai, o sugrįžti yra gera, nes mes visi esame pasiilgę teatro ir kūrybos – tiesiog kaifuojame nuo buvimo kartu. Davėme sau pažadą, kad rezultatas mums nėra svarbus – labiausiai rūpi geras, kūrybingas procesas.
Aktoriai tam tikra prasme primena sportininkus – pamėgink išleisti į aikštelę metus nejudėjusį atletą! Jis nepajudės... Lygiai taip pat mes esame be trenažo, tad pradedame iš naujo vaikščioti, pratinamės vėl kalbėti, reikšti savo mintis, bandome vienas kitą užkurti, sakome pastabas ir patarimus.
Tai savotiška laboratorija: į ją einame drąsiai, nekritikuodami, bet padėdami vienas kitam, bandydami tiek atrasti senąjį save, tiek nuo jo išsivaduoti.
– Šiame kūrybiniame procese esate ir dramaturgas, ir režisierius. Ar nekyla kokių nors baimių, o galbūt priešingai – norisi dar įvairiau išmėginti savo jėgas ir judėti į priekį?
– Kol kas jaučiu vien norą ir ryžtą kurti teatre, scenoje. Nebenoriu nieko daryti už ekrano sienos. Noriu gyvai bendrauti su žmonėmis, ir šią akimirką tai yra didžiausias repeticijų džiaugsmas.
Visus pastaruosius metus gyvenome baimėje, ir niekur nedingo klausimas, ar apskritai dar grįšime prie tikro, įprasto teatro, tokio, kokį jį suprantu, o ne šio apsimetinėjimo „Zoom“.
Ateitis braižoma šakėmis ant vandens, tačiau jaučiu – nebijau nieko.
– Gal jau brandinate naujų kūrybos idėjų?
– Neslėpsiu, turiu įvairių minčių, nors dar negaliu pasakyti, ar vėl imsiuosi pjesės, ar išmėginsiu save rašydamas prozą, ar suguldydamas mintis į romaną. Tokiai kūrybai reikia laiko.
Nors iš pirmo žvilgsnio karantino metu to laiko visi tarsi turime daug, čia pat nuolat maišosi daugybė įvairių buitinių reikalų, kurie labai įtraukia.
Kad ir kaip būtų gaila, įkvėpimo akimirkos dažnai užklumpa tuomet, kai esi visa galva pasinėręs į ką nors gerokai buitiškesnio.
Negaliu rašyti bet kaip ir bet kada, man reikia ramybės. Dabar, sugrįžęs į teatrą, esu tikras, kad darbo proceso džiaugsmas leis giliau panirti į kūrybos būseną, kurios taip trūksta.
