Opera ant pokyčių slenksčio: pandemija įjungė kūrėjų vaizduotę ir protą

„Turime pasirūpinti operos palikimu, tačiau tuo pat metu kurti tai, kas dar nėra sukurta, – yra pasakęs kompozitorius Esa-Pekka Salonen. – Jei nerizikuosime, ji išdžius ir praras savo aktualumą.“

Praėjusiais metais opera atsidūrė ant dar vieno pokyčių slenksčio – žmonėms nebebuvo leidžiama statyti ir klausytis operos tradiciniu formatu. Užsidarius operos teatrams neliko kito, tik rizikos kelias. Viskas prasidėjo nuo senų operos įrašų viešinimo ir transliacijų internete pertekliaus.

Vėliau apribojimų, nuobodulio ir šiuolaikinių technologijų dirvoje suvešėjęs išradingumas iš naujo apibrežė operos žanrą, prilygindamas jį meniniam filmui, muzikiniam klipui, animacijai, lėlių teatrui, performansui, miuziklui, virtualiai realybei ar dirbtiniam intelektui.

Šiandieną netikėtai atsinaujinęs operos žanras siūlo inovatyvias patirtis, kviesdamas gilintis į pokytį, kurį išgyvename.

2020-aisiais kompozitoriaus ir dirigento Esa-Pekka Saloneno kūrinys „Laila“ Suomijos nacionalinei operai sulaužė visus tradicinius operos ypatumus. Multidisciplininė komanda, bendradarbiaujanti su „Ekho“, „Varjo“ ir „Zoan“ šiuolaikinių technologijų, virtualios realybės ir dirbtinio intelekto kompanijomis, leido operos muzikai ir vizualui kisti ir plėtotis interaktyviai, sąveikaujant su žiūrovais, šįkart scenoje tampančiais operos tikrovę formuojančiais aktoriais.

„Laila“ kiekvienam siūlo unikalią meninę patirtį, priklausomai nuo to, kaip žmogus juda erdvėje, ką sako, kaip bendrauja su kitais lankytojais. Tarsi atskira muzikinė visata įtraukianti operos erdvė meta iššūkį šiuolaikiniam žmogui susidurti su technologijų ir nežinomybės keliamomis baimėmis, viltimis ir lūkesčiais.

Suomių nacionalinis operos ir baleto teatras „Lailą“ sukūrė bendradarbiaudami su virtualios realybės studija „Zoan.“ Jų novatoriškas „Opera Beyond“ projektas yra skirtas būsimų operos pastatymų išankstinėms vizualizacijoms, iki jos materializavimo.

Taip galima iš anksto numatyti ir išspręsti virtualių modelių problemas, išvengiant tolimesnių techninių nesklandumų statant operą, sutaupant daug laiko, pinigų ir energijos. Taip pat tai palengvina tiesioginį tarptautinių komandų bendradarbiavimą, ypač karantino sąlygomis.

Kolegos iš skirtingų pasaulio kampelių gali „vaikščioti“ po įtraukiančią ir realistišką 3D scenos aplinką bendroje virtualioje kūrybinėje vizijoje. Tai leidžia drąsiai tyrinėti operos meno formos ribas ir savo darbais pasiekti naują auditoriją.

Radau net keturias „pirmąsias-pasaulyje“ virtualiosios realybės operas, 2020-aisiais sukurtas Vokietijoje, Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje (nenustebčiau, jei jų būtų ir daugiau). „Bayerische Staatsoper“ Vokietijoje ir Melburno operos teatras Australijoje pasitelkė virtualią realybę kurdami trumpalaikę tradicinio operos pasirodymo salėje patirtį ir dovanodami savo klausytojams „tiesioginį“ susitikimą su rečitalio operos solistais.

Velso nacionalinis operos teatras virtualios realybės pagalba į vieną apjungia dvi populiarias operas – W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“ ir G. Puccini „Madam Buterflai.“ Naudodami pažangiausias virtualios realybės technologijas jie siekia jas atgaivinti naujai žiūrovų kartai, leisdami publikai interaktyviai patirti ir bendrauti su opera „Užburtoji Buterflai“ (Magic Butterfly). Šis daugeliui prieinamas ir nemokamas projektas per pirmasias 16 dienų sulaukė 1850 lankytojų.

Londono karališkasis operos teatras pristato savo naują virtualios realybės patirtį „Current, Rising“, dar debiutuosiančią 2021 metais. Tradicinę scenografiją susieję su virtualios realybės jutiminėmis scenomis, jie projektą įvardijo kaip „hiperrealybės“ operos patirtį.

Tai erdvė, kurioje muzika, vaizdinis pasaulis ir fizinė patirtis yra glaudžiai susiję. „Current, Rising“ aukštyn kojomis perverčia kūrybinį procesą ir sąlygoja naują santykį tarp kūrėjų bei tarp žiūrovo ir kūrinio.

Animacija operoje nėra jokia naujovė, tačiau pastaruoju metu šis įrankis kaip niekad išpopuliarėjo pristatant naujus nuotolinius operos išraiškos formatus.

„Opera North“ yra Nacionalinė Didžiosios Britanijos operos kompanija, įsikūrusi Lidse. Siekdama moderniais būdais pasidalinti novatoriškais darbais pasidalinti, ji praeitais metais pristatė animacinės operos „La petite bohème“ tiesioginę transliaciją internetu.

Dvidešimties minučių G. Puccini „La bohème“ trečio veiksmo inscenizacija iš juodo popieriaus sukurtomis dekoracijomis ir veikėjais, siūlo šiltą, subtilų, vienu metu ir humoristinį, ir emocionalų kino menininko Matthew‘o Robinso žvilgsnį į širdį draskantį klasika laikomos operos finalą. Ši animacija buvo projektuojama ant pastatų sienų visoje Šiaurės Anglijoje ir yra prieinama internete.

Trys operos-kadrai iš vėliau tekste pristatyto airių projekto „20 shots of opera“ taip pat buvo animaciniai. Trumpametražiai operos klipai „The Colour Green“ ir „Verballing“ kuria hipnotizuojantį atsikartojančių muzikinių frazių poveikį ir kalba apie tiesos ir melo skirtumus. Marielos Pabón „Otro Cosa“ animacija žaviai vaizduoja saldžią melancholišką Puerto Riko gyventojų kasdienybę, kurią iliustruoja lotynų muzikos hitų popiuri.

Lėlinė animacija taip pat tapo daug dažnesniu įrankiu, sutinkamu pandemijos nustekentoje operos scenoje. Lėlės čia vaizduojamos ne tik foninėse dekoracijose, jos veikia ir masinėse scenose, lėlėmis taip pat virsta ir šalutiniai veikėjai. Williamo B. Fosserio pastatymo „Opera in Focus“ trupė Čikagoje atlieka žymiausias operos arijas su vienomis rafinuočiausių lėlių pasaulyje.

Lėlininkas Bazelis Twistas, be lėlių, pasirodančių prancūzų komiškosios operos scenoje, yra pasižymėjęs kitu klasikinės muzikos ir animacijos projektu – 2019 metais sukurta H. Berliozo „Symphonie Fantastique „ vizualizacija.

Tai muzika akims, vandens baseine atliekama spalvotų skarelių, plunksnų ir šiaudelių, paties kūrėjo pavadinta „abstrakčios formos spektakliu“. Nelyg materialų pavidalą įgavęs „eskapizmas“ audžia paprastus, bet magiškus vaizdinius, nešančius žiūrovą kartu su „Symphonie Fantastique“ bangų mūša.

Opera kaip meninis filmas: „Soldier Songs“ Be transliacijų televizijoje ir kine, iki pandemijos operos teatrai retai veržėsi į naujas vizualines sritis. Praeitais metais Filadelfijos opera savo internetinėje platformoje „Opera Philadelphia Channel“ pasiūlė „Soldier Songs“ premjerą. Tai opera-filmas, sulydantis teatro, roko muzikos ir animacijos elementus.

Kompozitoriaus Davido T. Little‘o 2006-ųjų monodramos ekranizacija remiasi įrašytais Antrojo pasaulinio, Vietnamo, Persijos įlankos ir Afganistano karų veteranų pokalbiais. Skausmingas karo tiesas – jo poveikį ir traumas bei naivų tikėjimą propaganda – kūrėjai įkūnijo vienišo kareivio figūroje.

Jis gyvena apleistame ir izoliuotame furgone vidury karo lauko Česterio grafystėje, Pensilvanijoje. Šiose žemėse 1777 metais buvo įvykęs reikšmingas revoliucinio karo mūšis ir šiandieną ant kadaise kritusių ir nūnai likusių karių palaikų pasakojama istorija apie vieno kareivio gyvenimą.

Pastarąjį įkūnijęs baritonas Johnathanas McCulloughas buvo ir pagrindinis šio projekto iniciatorius bei filmo režisierius. Jo pasirodymas daro įspūdį įsijautimu į veikėjo išgyvenimus skirtingais gyvenimo tarpsniais. Vaikystėje kareivis žaidžia smurtinius kompiuterinius žaidimus, dėlioja kareivėlius. Jis skausmingai prisimena aštuoniolikos metų sukaktį, kai buvo pašauktas į kariuomenę, o vėlesni karo prisiminimai sukelia neprognozuojamas kareivio reakcijas.

Muzika tarsi tiesioginis portalas intymiai susieja klausytoją su chaotišku ir jautriu veikėjo vidiniu pasauliu. Tuo metu filmo vizualas leidžia tapatintis su kareivio kasdienybės ritualais. Šioje operoje karo idėja yra priešpastatoma sudėtingai ir skausmingai jo realybei, apie kurią byloja veteranų pokalbiai.

Vis dėlto, prie filmo besigretindama opera nebūtinai turi būti karine drama. Britų menininkas, pasivadinęs Guy Oliver, pristato pop operą-miuziklą, pašiepiantį moralines menininko ir jo kūrybos dilemas.

„You Know Nothing Of My Work“, – atsikirto filosofas Marshallas McLuhanas Woody Alleno pašnekovui žymiajame jo filme „Anė Hol.“ Apsisukęs Guy‘us Oliveris šiuos žodžius įdėjo į paties Woody Alleno lūpas, bandydamas suprasti kaip šiandien reikėtų vertinti kūrybą žmonių, kurių nusikalstama veikla viešai bado gerbėjų sąžines.

Daugybė žmonių yra artimai susiję su tokių menininkų kaip W. Alleno, R. Kelly, M. Jacksono ir tokių organizacijų kaip „Miramax“ darbais, kurie buvo sukurti nusikalstama veikla užsiimančių žmonių, atliekančių bausmę įkalinimo įstaigose.

Pagrindinis operos keliamas klausimas – ar šių figūrų indėlis į kultūrinį panteoną turėtų būti pamirštas drauge su pačiais žmonėmis? Ar kūryba lieka „gera“, net jei sukurta „blogo“ žmogaus? Kai darbas yra tiesiogiai susietas su menininko asmenybe, kiekvienoje užuominoje matome dalelę autobiografiško Guy Oliver samprotavimo apie jo gyvenimą ir šiuolaikinę visuomenę. Į akis akivaizdžiai krenta ir tai, jog filmą apie moterų ir vaikų išnaudojimą kuria bei tiesą nuo melo atskiria pamokslaujantis vyras, aktualia tema siekdamas išorinio savo moralumo pripažinimo.

Guy Benjaminas viską apdainuoja šokinėdamas nuo vienos prie kitos dainos. Muzika ar vokalas šioje operoje nesužavės. Pats menininkas pripažįsta dainuoti nemokantis. Iš kitos pusės, kadangi opera dažnai kritikuojama nerealistiška vokaline išraiška, jo negrabus vokalizavimas galėtų būti realistiškas kasdienybės įgarsinimas.

Nors opera „You know nothing of my work“ yra pramoga, joje keliami klausimai pateikia gilių įžvalgų apie modernios visuomenės moralines dilemas. Galiausiai ji priverčia vienu metu ir susimąstyti, ir nusišypsoti.

Naujas 2020-ųjų Nicko Cave‘o ir belgų kompozitoriaus Nicholo Lenso operos projektas „L.I.T.A.N.I.E.S“ susideda iš dvylikos paprastų, bet jaudinančių tekstų, supintų su „kuklios kamerinės miegančių sapnų operos“ muzika.

Nors kūrėjų įvardintas kaip „karantino opera“, kūrinys labiau primena konceptualų transo muzikos albumą. Jo paprastos melodijos, įnspiruotos stebuklingos Japonijos Rinzai Zen šventyklų ramybės, pradedamos japonišku gongu, žadina tylą ir kuria sustingusio laiko pojūtį.

N. Cave'o tekstai – tuzinas dvasingumu pridengtų apmąstymų apie gyvenimą, mirtį, meilę ir kančią. Jie „L.I.T.A.N.I.E.S.“ operoje žymi žmogaus gimimą, žydėjimą, mirtį ir atgimimą. Solistės – kompozitoriaus dukters Claros-Lane Lens – vokalas suteikia viskam dar daugiau įtampos ir dramatizmo.

Dažnam klasikinė opera pasirodo paprasčiausiai per ilga. Šią problemą, taikydamasi prie dėmesio nesutelkiančios publikos, išsprendė Airijos nacionalinė opera ir ambicingas meno vadovas Fergusas Sheilas.

2020-aisiais dvidešimčiai kompozitorių jis užsakė šešių minučių audiovizualinius kūrinius, fiksuojančius dabartinę pandemijos patirtį. Kiekvienas kadras išmoningai atspindi staiga pakrikusią realybę ir kiekvienas savyje slepia po atradimą – kadruose atskleidžiama nuotaikų, būsenų ir minčių įvairovė yra pats žaviausias šio mini operų rinkinio elementas. Įdomu, kad visos dvidešimt skirtybių yra opera.

„Nemanau, kad pasirodymas turėtų būti taikomas prie viruso“, – padarė išvadą žymioji Marina Abramovič, kalbėdama apie savo naują performancą „Bayerische Staatsopera“ scenoje. – Tai virusas turi taikytis prie pasirodymo“.

Atėjusią dekonstruoti operos žanro performanso pradininkę pasitiko pandemija. Nepaisant visko, 2020-ųjų rudienį Vokietijoje įvyko pirmosios M. Abramovič operos „7 Deaths of Maria Callas“ premjera.

Sceną viso pasirodymo metu dalinosi 7 solistės, kiekviena iš jų įkūnydama skirtingus moters stereotipus ir skirtingus mirties būdus, sudainuodamos septynias kulminacines žymių operų mirties arijas. Marina Abramovič tuo metu pasirodė ekrane, vizualizuodama kiekvieną mirtį.

Ji, kaip ir dauguma operos klausytojų pastebėjo, jog klasikiniuose operos siužetuose moterys visada mirdavo iš meilės, tik vis kitais būdais: Toska nušoko nuo aukštos pilies terasos, Norma susidegino, Čio Čio San pasidarė sepuku, Violeta mirė nuo tuberkuliozės, Dezdemona buvo nužudyta Otelo, Karmen – Chozė, o Lučia di Lamermur mirė skausmo palaužta ir išprotėjusi.

Primadona Maria Callas scenoje išgyveno visas šias septynias mirtis, tik kiekvienąkart mirties scenoje ją nužudydavo gyvenimo meilė Aristotelis Onassis. Su tikrąja savo mirtimi Callas susitiko 1977 metais, patyrusi širdies smūgį savo bute Paryžiuje.

Jos širdis buvo išgyvenusi A. Onassisio neištikimybę ir romaną su Jacqueline Kennedy, kurią šis vedė dar 1968-aisiais. Operoje Onassisį įkūnijo amerikiečių aktorius Willemas Dafoe, o Callas – pati Marina Abramovič. Opera baigiama scena Paryžiaus bute.

„Opera norėjau parodyti moterų jėgą ir atkaklumą. Ne visada širdgėla baigiasi tragiškai. Aš tikiu viltimi“ – savo pasirodymą apibendrino Marina.

Paini ir sudėtinga pandemijos patirtis netelpa viename žanre: vieni pastaruoju metu išgyvena tragediją, kiti – absurdo komediją ar monodramą. Visi šie išgyvenimai, verti didžiosios operos scenos, tapo darbiniu moliu, minkomu modernios operos kūrėjų rankose. Nors dažnai yra pastebimi vienatvės ir beprasmybės persmelkti kūriniai, kai kurie pastatymai kalba apie virusą tiesiogiai.

Suomijos nacionalinė opera be užuolankų pasakoja apie 2020-ųjų patirtį radikaliai atnaujinę kultinę W. A. Mozarto operą „Visos jos tokios“ (Cosi fan Tutte), šelmiškai pervadindami ją „Covid fan Tutte.“

Jubiliejinio Zalcburgo festivalio organizatoriai šalia R. Strausso „Elektros“ per mėnesį pastatė taip pat sutrumpintą vieno veiksmo „Cosi“ versiją. Nenuostabu, kad ši opera buvo ir viena tų vienintelių Amerikoje pandemijos metu pastatytų operos veikalų Pitsbergo operos teatre.

Išsiaiškinti, kas lemia šitokį „Visos jos tokios“ fenomeną 2020-aisiais, nesunku – tai viena minimaliausių operų istorijoje. Čia nėra choro, masinių scenų ir šokėjų, scenoje matome šešis solistus, duobėje – nedidelės sudėties orkestrą. Siužetui išpildyti užtenka minimalių dekoracijų ir scenografinių sprendimų.

Viską atperka geniali W. A. Mozarto muzika, kurios struktūra yra paslanki trumpinimui ir įvairioms modifikacijoms. Autoriai ginasi pabrėždami, jog išradingojo Mozarto laikais atlikėjai nevengė modifikuoti operų, vietomis sukeisti arijų, praleisti kai kurių epizodų. Su paties Mozarto palaiminimu, šią operą stvėrė visi.

Suomijos nacionalinė opera savo „Covid fan tutte“ scenoje klausytoją nukelia į 2020-ųjų Suomijos nacionalinį operos teatrą, kuriame įprastą dieną darbe susitikę R. Wagnerio operų dainininkai ruošiasi naujam „Valkirijos“ pastatymui. Netikėtai paaiškėja, kad spektaklis atšaukiamas.

Chaotišką situaciją bando suvaldyti viena savo darbo vietą išlaikiusi vadybininkė, ruošdama sutrikusius muzikantus naujai operai „Visos jos tokios“. Be abejo, viskas vyksta ne pagal planą, kuomet visiems scenoje pradeda vaidentis šokėja – koronaviruso personifikacija.

Operos pastatymas ir siužetas atrodo gana tiesmukas ir nuspėjamas, kiek primenantis primityvius humoristinius moksleivių pasirodymus. Tačiau kai kurios šiandienos situacijos detalės buvo pagautos taikliai ir išspaudė ne vieną šypseną. Manau, tai ir buvo pagrindinis operos tikslas.

Pitsbergo operos teatras Pensilvanijoje po „Visos jos tokios“ sėkmės Zalcburgo festivalyje taip pat pasiryžo pastatyti šią operą. Tai jiems pavyko, dėl to šiandieną klausytojus pasiekia naujas jų produktas – 25 minučių trukmės dokumentinis filmas, pavadinimu, atspėjote, – „Covid fan tutte“, atskleidžiantis visus operos statymo pandemijos sąlygomis užkulisius.

Operos direktorius Chrisas Coxas prisipažino norėjęs įamžinti procesą istorijai, o taip pat – pateikti filmą kaip pavyzdį ir instrukciją kitoms meno organizacijoms, bandančioms tokiomis sąlygomis kurti operas.

Ryški lietuvių menininkė – kompozitorė Lina Lapelytė – Švedijoje planuoja dar vieną negirdėtą operos viruso atmainą. Jos naujasis projektas, darbiniu pavadinimu „Dilgėlių laukas“, yra skirtas nedainuojantiems ir klausos neturintiems žmonėms.

Nors akademinės muzikos taisyklės iki šiol dominuoja visame muzikos pasaulyje, Lapelytė gėrisi žmonėmis, atstumtais sistemos. Atrankose ji neieško nuobodaus standarto – laukia žmonių tokių, kokie jie yra. Stengdamasi neužgožti muzikinių skirtumų, ji bando taip pakeisti komponavimo metodus, kad muzikinės klausos neturinčio žmogaus dainavimas nenuskambėtų kaip klaida. Kad opera atsiskleistų per turinį, o ne taisykles, pateikimą, veidą, techniką ar vaidybą.

„Nemokėjimas intonuoti kelia grėsmę bendram skambesiui, kaip dilgelė darže. Bet, žinant kokios dilgelės vertingos, galbūt nėra verta jų rauti? – mintimis dalinosi kompozitorė. – Juk dainavimas nėra vien gražus skambesys. Tai ir gydomųjų savybių turintis procesas.“

Kadangi žmonėms klausytojams įdomiausias yra pats žmogus, su visomis savo žmogiškomis paklaidomis ir netobulumais, L. Lapelytė atmeta šiuolaikinių technologijų ir dirbtinio intelekto svarbą šių laikų kūrybai.

Panašios nuomonės laikosi ir kita nuo šiuolaikinės operos neatskiriama lietuvė – prodiuserė Ana Ablamonova, „Operomanijos“ įkūrėja ir direktorė.

„Nesinori švaistyti savo kūrybinės energijos įvairioms transliacijoms, kurios nėra pagrindinė mūsų organizacijos esmė. Šiems projektams reikia daug laiko ir energijos: programuoti, filmuoti, redaguoti, įkelti ir reklamuoti. Lieka atviras klausimas: kai įprasta produkcija ateityje vėl užims savo vietą, ar įmonės puoselės skaitmeninius katalogus, išaugintus pandemijos metu?“ – klausė ji.

2019-aisiais ir 2020-aisiais metais „Operomanija“ kartu su kūrybine komanda – režisieriumi Mantu Jančiausku, dramaturgu Rimantu Ribačiausku, kompozitoriais Elena Šedyte ir Andriumi Šiuriu – sukūrė operą Holokausto tema, kuri kūrybinio proceso metu transformavosi į kamerinį lauke vykstantį kūrinį – garso patirtį Vilniaus gete. „Glaistas“ – tai kelionė tarp realybės ir atminties, po buvusio geto teritoriją pagal prisiminimų apie Holokaustą vingius. Kontrastas čia tampa svarbia menine priemone.

Kūrinys sukrečiančiai priešpastato vaizdą – 2020 metų „užglaistytą“ Vilnių – ir garsą – ausinėse skambančių keturių holokaustą išgyvenusių asmenų (F. Sohat, J. Zakas, S. Voloshin, B. Shubas) prisiminimus. Jie kalba apie tai, prieš ką norisi užsimerkti, ką stengiamasi nugrūsti į praeitį.

Vis dėlto po storu tinko sluoksniu slypi šio miesto atmintis. Keistas ir paveikus susidvejinusios dabarties ir praeities – realybės vakuumas yra organizuojamas ekskursijos vedlių, kuriuos būtų galima pavadinti vieninteliais gyvais „operos“ atlikėjais. Taip „Glaistas“ tampa simboliniu atsisveikinimu su paskutiniais gyvais holokaustą išgyvenusiais žmonėmis.

*

Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame dauguma savo namuose gali klausytis visos kokybiškai įrašytos muzikos neribotą laiką, nemokamai. Ne išimtis ir opera, su visų didžiųjų teatrų pastaraisiais metais atvertais katalogais.

Kadangi operos žanras priklauso nuo bendrystės su publika ir žiūrovų vaizduotės, skaitmeninės operos transliacijos negali būti lyginamos su gyvo pasirodymo patirtimi. Iš kitos pusės, negalima nepastebėti praktinių gyvo atlikimo ir virtualios realybės susiliejimo pranašumų: mažesnių laiko, lėšų ir energijos sąnaudų, sklandesnės organizacijos ir bendradarbiavimo. Tai leidžia operos menui pasiekti daug platesnę auditoriją nei bet kada anksčiau.

Kadangi operos principas jungti muziką su drama šiais laikais yra nepaprastai populiarus, galime būti ramūs, jog šis žanras pergyvens mus visus. Šie metai įrodė, jog gyvas istorijos kūrinys opera išlieka atspari ir pažangi bet kokiomis sąlygomis.

Pandemijos apriboti kūrėjai atvėrė protą eksperimentams skaitmeniniais ir nuotoliniais kūrybos įrankiais. Gali būti, jog, jei tik bus pasinaudota šio žanro potencialu, 2021-aisiais operos pavidalų įvairovė bus dar gausesnė. Operos teatras šiandieną yra erdvė bet kurioje pasaulio vietoje, apimančioje talentą, kūrybiškumą ir naujas technologines galimybes. Tai – įspūdžių, tobulėjimo ir bendradarbiavimo vieta.

Tačiau pandemijos alternatyva prisidengęs ateities operos veidas yra vis dar sunkiai įžiūrimas, su vos regimais skiriamaisiais bruožais. Ji – per daug įvairialypė, kad būtų atpažinta iš tolo kaip universali. Kokia ji taps, priklausys nuo to, kaip šiandieną rinksimės mąstyti apie ir reprezentuoti operos ateitį.