Be savo individualių kūrybinių sumanymų, rūpinasi jaunųjų menininkų kūrybos sklaida ir visos teatro trupės gyvybingumu. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre dirbdama meno vadovo pavaduotoja, Tuminaitė gilinasi į nacionalinę dramaturgiją, aktyviai plėtoja edukacinę veiklą, inicijuoja tarptautinius projektus.
Tikėdama švietėjiška teatro galia ir puoselėdama atviro teatro viziją, kiekvieno spektaklio kūrybos procesą ji paverčia ne tik menine laboratorija, bet ir edukacine kelione, į kurią įtraukia visą teatro kolektyvą. Sukurtus spektaklius visada plačiai pristato publikai, skatindama kultūrinį dialogą. O dabar, kai nekantriai laukiama, kada pagaliau teatrai vėl atsivers publikai, kalbėjomės apie scenos meno viziją, režisieriaus profesiją ir pandemijos pamokas.
Ramunė Balevičiūtė. Kaip manai, kodėl šiandien verta kurti teatrą?
Gabrielė Tuminaitė. Manau, teatras kaip fenomenas buvo, yra ir bus, specialiai jo kurti nereikia. Tai natūralus kultūros reiškinys, net pats terminas jau įgavęs daugybę reikšmių. Lygiai taip pat galima klausti, ar verta kurti muziką, rašyti knygas? Ekonominiu, technokratiniu požiūriu visiškai neverta – be teatro, be muzikos, be knygų žmonės nenumirs. Gal tik išeis iš proto, bet vis tiek gyvens, dirbs, kentės. Taigi čia egzistencinis klausimas.
O jeigu kalbėsime apie pandemiją ir laikinai sustabdytą veiklą, tai kiekvienas teatro kūrėjas pats pasirenka, ar pasiners į tylą, ar aktyviai reikšis Zoom’e, ar kitomis formomis. Elgiasi pagal savo temperamentą, taiko savą metodiką. Dabar „kurti teatrą“ nebūtinai reiškia žūtbūt verstis per galvą, demonstruoti neįtikėtinus rezultatus. Galbūt tai iš tikrųjų reiškia grįžimą prie fundamentalaus klausimo, ar išvis to reikia? Kiekvienąkart pradėdama repetuoti užduodu sau tą nelengvą klausimą, ir kuo nuoširdžiau į jį atsakau, tuo geresnis būna spektaklis.
Suprantu tuos, kurie tvirtina, kad dabar nėra prasmės kurti, esą vis tiek tai tik kūrybos „imitavimas“, nes teatras yra gyvų žmonių susitikimas, ritualas, skirtas pramogai ar provokacijai, netekties apmąstymui, vilties sužadinimui ir t. t. Kita vertus, kūrėjai juk neturi nustatytų valandų ar grafikų.
Kūryba vyksta 24 valandas per parą ir visą gyvenimą, nesvarbu, ar vasara, ar žiema, ar pandemija, ar atostogos, ar laisvadieniai, ar valstybinių švenčių dienos – kūrybos procesas niekada nenutrūksta. Nenutrūko ir dabar. Tikiu, kad karantino sąlygomis vykstančios naujų scenos meno formų paieškos, spektaklių rodymo eksperimentai duos įdomių rezultatų. Tai tinkamas metas stiprinti veiklą teatro viduje. Pavyzdžiui, Mažasis teatras pradėjo projektą DramaTest, kuriuo siekiame pritraukti į teatrą kuo daugiau jaunų įdomių kūrėjų. Kol kas viskas vyksta uždarai, tačiau rezultatai bus pristatyti žiūrovams.
Bet kokiu atveju prasmę mūsų kūrybai suteikia publika. Galbūt pernelyg ją romantizuojame, bet dirbame, planuojame, kuriame tik dėl jos. Ji yra būtina teatrui kaip jo vertės rodiklis – kartais tarpusavio santykis būna džiaugsmingas, kartais skaudus, bet svarbiausia, kad jis užsimegztų. Tiesioginis susitikimas su konkrečiais žiūrovais yra to keisto žaidimo, kurį vadiname teatru, pati laukiamiausia dalis. Ir ne tik per premjeras. Net jei vaidinamas koks šimtasis spektaklis, žiūrėk, aktorius jau eina į užkulisius, kad užmestų akį, kokia publika susirinko.
Kaskart apima noras toje minioje surasti bendramintį, tarsi kokį sąmokslininką, kuris tave supras. Žmonėms reginių labai reikia – tuo įsitikinome per pirmąjį karantiną, kai pasirodymai, rengiami lauke, sukėlė didžiulį susidomėjimą.
Pandemijos laikais ir valdžios atstovams būtina tiksliai ir išsamiai atsakyti į klausimą, ar verta kurti teatrą, o jeigu verta, tai gal krizės akivaizdoje derėtų jį paremti? Kada pagaliau bus suskaičiuoti aktorių ir kitų kūrėjų mokestiniai indėliai ir praradimai, kada pagaliau bus suvokta, kad žmogus, atėjęs į teatrą, koncertą ar kino festivalį, sukuria daug daugiau BVP nei gulėdamas lovoje su Netflix? Kada pagaliau bus oficialiai pripažinta, kad kultūros sektorius niekuo nenusileidžia, pavyzdžiui, statyboms – jis yra visavertė ekonomikos dalis, teikianti dar ir emocinį terapinį poveikį. O gydytis po pandeminio tarpsnio reikės visiems. Perėjimą nuo saviizoliacijos prie įprastinės socializacijos geriausia būtų pradėti koncertuose, spektakliuose, kino teatruose...
– Kaip pasikeitė Tavo teatro supratimas nuo pirmųjų profesionalių susidūrimų su juo iki dabar, kai esi atsakinga ne tik už savo meninių sumanymų įgyvendinimą, bet ir už viso Vilniaus mažojo teatro kūrybinės krypties formavimą?
– Tikrai nežinau, kas pasikeitė. Studijuoti buvo smagu, mes, visi kurso režisieriai, nors tokie skirtingi, leisdavome daug laiko kartu, buvome solidarūs, turėjome bendrų idėjų, planų, kuriuos bent iš dalies įgyvendinome. Mano kurse buvo Rugilė Barzdžiukaitė, Artūras Areima, Paulius Ignatavičius, Kirilas Glušajevas, Vilius Malinauskas, Nelė Ivančik, Marija Simona Šimulynaitė.
Kartu su aktorių kursu sugalvojome ir įgyvendinome pirmuosius festivalius „Tylos!“ Teatrą suprantu kaip grupę žmonių, kurie pasitiki ir tiki vienas kitu, bet kiekvienas tuo pat metu yra visiškai laisvas. Taip įsivaizduoju ir Vilniaus mažąjį teatrą – visi būsimieji darbai, tarp jų ir naujasis projektas DramaTest, yra būdas rasti kryptį ateinantiems ketveriems metams ne tik man vienai, bet visam kolektyvui. Programos negalima dirbtinai sudėlioti, ji turi rastis natūraliai, kad būtų motyvuota, remtųsi aukštais profesiniais kriterijais. Nors teatras neabejotinai yra „bendras reikalas“, bet man tenka sunkiausia užduotis – priimti sprendimus.
– Iš Tavo kūrybinės ir organizacinės veiklos susidaro įspūdis, kad vykdai misiją, skirtą nacionalinės literatūros sklaidai, jos priartinimui prie šių dienų. Kuo Tau pačiai įdomi ir svarbi lietuvių klasika, su kokiais iššūkiais tenka susidurti, adaptuojant ją scenai?
– Iš anksto tokių ketinimų neturėjau. Man pasidarė įdomu, nes gana vėlai atradau tuos kūrinius. Ne todėl, kad būčiau jų neskaičiusi (net rašinėlius mokykloje stropiai rašiau), o todėl, kad apėmė noras pateikti juos visai kitu kampu. Neįtikėtina, kad užsimota griauti Salomėjos Nėries paminklą, kad niekinama Žemaitė, Binkis, Vaižgantas... Nors tuo pat metu abiturientai per egzaminus privalo analizuoti Žemaitę, Vaižgantą, Biliūną... Skaityti šių rašytojų biografijų jie neturi laiko, išsamiau gilintis nenori. Susiklosčiusi nuomonė, kad tai nuobodu, pasenę...
Gimnazistai perskaito privalomą apsakymą, o kiti – viso labo ištrauką, kuri atrinkta gal dar sovietmečiu, ir įvyksta dvigubas nesusipratimas. Žmogus pačiame kūrybingiausiame amžiuje įgyja formalų požiūrį į literatūrą, tarkime, jam įkalama į galvą, kad konkretus autorius yra reikšmingas tik dėl kokios nors onomatopėjos ar hiperbolių.
Manau, labai kenksminga užblokuoti jautrumą savo pačių paveldui, kurio nepažinus, neleidžiama jo pažinti ir kitoms kartoms. Užtrenkiamos durys savarankiškam suvokimui, vertinimui, diegiamas nevisavertiškumo kompleksas, esą mūsų literatūra nieko verta, tautos šaknys prastos, visas kultūros paveldas neįdomus. Bet juk tai netiesa! Todėl svarbiausias išbandymas, adaptuojant lietuvių klasiką scenai, yra atsiriboti nuo tokio požiūrio, pamatyti kūrinį toje šviesoje, kurioje ir dėl kurios jis buvo kuriamas.
– Kaip suprantu, generuojant būsimo spektaklio idėją, literatūrinė medžiaga Tau labai svarbi. Kuo pjesė ar kitas literatūros kūrinys pirmiausia patraukia dėmesį?
– Paslaptimi, kurią norisi įminti. Kol kas vadovaujuosi patarimu remtis kūriniais, pasakojančiais apie žmogų, jo likimą. Žemaitės „Marčią“ pasirinkau ne todėl, kad tai lietuvių literatūros klasika. Iš naujo perskaičiusi, apstulbau, koks šiuolaikiškas, aktualus šis pasakojimas. Galima sakyti, atsiskleidžia „šekspyriški“ žmonių likimai, ta siaubinga nelaimingos Vingių šeimos aplinka, kur atsiduria visų apgauta Katrė. Man gero teksto kriterijai paprasti: įtraukianti istorija, įdomūs personažai, gerai išrašyti dialogai arba monologai.
– Sakai, kol kas vadovaujiesi patarimu. Ar tai Tavo tėčio režisieriaus Rimo Tumino patarimas? Kokie judviejų profesiniai kūrybiniai santykiai?
– Taip, patarė būtent jis. Visų pirma jis mano tėvas, o vėliau tapo ir profesijos mokytoju. Prieš stodama į režisūrą, neplanavau turėti ką nors bendra su teatru, nes tai buvo „tėvų reikalai“, į kuriuos per daug nesigilinau. Bet, kai sugalvojau įgyti režisieriaus profesijos žinių, kaip tik vyko atranka Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pasirinkau tėvo kursą, nes, kaip ir kiti ten stojusieji, maniau, kad jis yra geriausias savo profesijos žinovas, iš jo tikrai galėsiu šio to išmokti.
Esu kaip ir tąsa – jo suvokimo, jo įkurto teatro krypties. Bet čia nėra jokio įpareigojimo. Apsisprendžiau stoti į LMTA dėl egoistinio noro pramokti režisūros ir dėl to, kad man patinka būtent toks teatras. Vėliau, siekdama įgyti patirties, pradėjau bendradarbiauti su Rimo Tumino kūrybine komanda, vykdančia tarptautinius projektus, tapau jos asistente. Šiaip asistavimas yra labai naudingas, ypač jaunam režisieriui. O vėliau tampa tarsi geromis kūrybinėmis atostogomis – nors darbas intensyvus, bet nėra tokios totalios atsakomybės už galutinį rezultatą.
Viskas atrodo paprasčiau, nes lengva atsiriboti, nekamuoja nerimas. Todėl asistuoti man labai patinka. Žinoma, režisūros neišmoksi vien asistuodamas, turi pats kurti spektaklius. Tai absoliučiai praktikos profesija, todėl režisieriai taip ilgai laikomi „jaunaisiais“, nes šį tą suprasti iš tikrųjų pradedi tik po kokio dešimto spektaklio – tą man irgi pasakė tėvas. Režisūra – intensyvi, bet lėta profesija, jai reikia kantrybės. Tuminas, reikalui esant, duoda labai gerų patarimų, pažeria įdomių įžvalgų, todėl įtraukiau jį į DramaTest kaip vieną iš mentorių, kurie konsultuos (kol kas nuotoliniu būdu) jaunuosius režisierius, jiems kuriant eskizus.
Vilniaus mažajame teatre per pandemiją tapau atsakinga už repertuaro ir teatro veiklos formavimą. Žinoma, tai kelia daug nesusipratimų, net įtarimų – juk esu Rimo Tumino dukra ir einu atsakingas pareigas. Puikiai suprantu tokias abejones, todėl sau keliu daug didesnius reikalavimus negu kitiems, privalau kurti ambicingus planus, kad įrodyčiau, ką sugebu. Šiuo atžvilgiu mano pavardė jokios „nuolaidų kortelės“ nesuteikia.
– Nemažai kūrybinių projektų įgyvendinai kartu su menininke Paulina Pukyte – pastatei jos kūrinį „Bedalis ir labdarys“, ji talkino, kuriant Žemaitės „Marčios“ inscenizaciją, spektaklio „Čia nebus mirties“ dramaturgiją. Artimiausiuose planuose – dar vienas bendras darbas. Kur slypi judviejų tandemo stiprybė?
– Manau, stiprybė ta, kad Paulina labai sąžiningai viską daro. Kilus kūrybiniams ginčams, kovoja ne už save, bet už kūrinį. Svarbus jos talento bruožas – tikrumas. Paulina yra laisva, jautri, ironiška. Naujasis jos kūrinys „Kalno poza“ taps videofilmu. Meninę realybę, kokioje šiandien gyvename, kažkas taikliai apibūdino klausimu: „Kokia čia forma: kino teatras ar teatro kinas?“
Kinas ir teatras turi panašumų, bet vis dėlto daugiau esama skirtumų, o bandant abu juos tiesiog paprasčiausiu būdu sujungti, dažniausiai atsiranda tik prastai nufilmuotas spektaklis. Todėl būtina ieškoti, kaip kino kadre išgauti teatro efektą. Paulinos pjesės dažnai primena kino scenarijus, ne išimtis ir „Kalno poza“. Todėl tikiuosi, kad tai bus geri klijai, „suklijuosiantys“ teatrą su kinu.
– Esi išbandžiusi nemažai netradicinių erdvių. Alfredo de Musset „Fantazijus“ buvo kuriamas ir premjera parodyta teatro dirbtuvėse, Racine’o „Faidros“ eskizas – Mažojo teatro fojė, didelį projektą kartu su komanda įgyvendinai buvusio Lukiškių kalėjimo erdvėse. Kada kyla poreikis išeiti iš tradicinės scenos-dėžutės?
– Visada. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur vyksta veiksmas: rūsyje, pakrantėje, ant ledo, pirtyje ar kitur. Nebūtina to vaizduoti tiesiogiai, bet visa komanda turi tą žinoti. Spektaklio „Čia nebus mirties“ premjerą teko atšaukti, nes paskelbtas karantinas nutraukė kūrybos procesą. Netikėtai gavę galimybę spektaklius rodyti buvusiame Lukiškių kalėjime, nuėjome apžiūrėti erdvės.
Nusprendėme, kad premjera įvyks ir būtent toje vietoje – buvusiame Lukiškių kalėjime. Beje, pritaikyti spektaklį toms erdvėms turėjome vos keletą dienų, todėl repetavome scenoje. Apskritai man kita, ne teatro, erdvė yra aiškesnė. Joje lengviau išgauti atmosferą, tikrumą, netikėtumą, nuostabą ir t. t. Juodoji dėžutė diktuoja savas taisykles, joje viskas sudėtingiau, nes atmosferą reikia sukurti tarsi iš nieko, labai tiksliai parinkti daiktus, išgauti garsus, komponuoti veiksmą. Šiaip ar taip, svarbiausia, kad spektaklis būtų gyvas.
– Ar turi savo darbo su aktoriais metodą?
– Ne. Bent jau vieno, kurį galėčiau aiškiai apibrėžti. Pagrindinis metodas – pasitikėjimas, o tada reikia siekti, kad atsivertų personažai, bandau perprasti juos, taikydama visus metodus – ir Stanislavskio, ir Brechto, ir Meisnerio, ir objektų teatro, ir klounados ir t. t. Pagrindinė sąlyga, kad nebūtų apsimetinėjama, kad aktoriai „nenudavinėtų“, „nevaizduotų“, nesvarbu, koks to spektaklio žanras. Scenoje viskas turi būti gyva ir tikra. Ir po premjerų tęsiu repeticijas, toliau kankinu aktorius, nors dabar jau mokausi juos paleisti, atstoju nuo jų, kai suvaidinamas koks septintas spektaklis.
– Tavo kūrybinis kelias glaudžiai susijęs su Vilniaus mažuoju teatru – puikiai pažįsti jo trupę, jauti publikos lūkesčius. Bet ar nekyla noras padirbėti visai kitokioje aplinkoje, su nepažįstamais kūrėjais?
– Taip, dabar esu lyg ir „pasmerkta“ kurį laiką dirbti Mažajame teatre. Viena vertus, tai sunku, antra vertus, užsimezgęs ryšys ir bendra patirtis yra labai vertinga. Nesakyčiau, kad labai gerai pažįstu visą trupę. Taip, žmones pažįstu, bet žinau, kad jie tikrai turi savybių, kurios gali nustebinti. Todėl svarbu, kad Vilniaus mažajame teatre dirbtų ir kiti profesionalūs režisieriai, kurie padėtų trupei atsiverti, pamatyti save iš kitos perspektyvos. O su nepažįstamais tikrai esu linkusi dirbti.
– Kaip manai, kuo lietuvių teatras yra ir galėtų būti įdomus pasauliui, ko jam galbūt trūksta?
– Patrauklus daug kuo. Lietuviai šiaip yra kūrybinga tauta. Save vertinti, žinoma, rizikinga, bet, kiek tenka bendrauti su užsieniečiais, jie iš tikrųjų žavisi Lietuvos teatru, juo domisi, – kol kas dar veikia būtosios šlovės inercija. Tikrai nepavyks diktuoti madų, tendencijų, bet esama išskirtinių asmenybių, kurios atstovauja visam mūsų šalies teatrui. Juo domimasi, tačiau niekur negalime prisistatyti, kaip lygiaverčiai partneriai, nes teatro sritis jau dvidešimt metų neindeksuojama, skurdas tiesiog bado akis...
O tai reiškia, kad galime būti patys įdomiausi, bet vis tiek išnyksime iš akiračio. Lietuva jau niekam nėra „postsovietinės“ egzotikos sklidinas kraštas, esame normali besivystanti šalis, taigi niekas kitas į mūsų kultūros sklaidą neinvestuos – patys turime tuo rūpintis. Jeigu finansavimas ir toliau liks toks, koks nustatytas prieš du dešimtmečius, tai teatras, o ir apskritai visa kultūra sunyks.
Aukštąjį mokslą įgyjantis režisierius savo diplominiam darbui gauna apie 300 eurų. Žavimės lenkais, vokiečiais ir kitais, bet pagrindas visur yra toks pats – stipri, organizuota mokykla ir normalus finansavimas. Trūksta ir aiškumo, kas mūsų teatrus pristato užsienyje. Teatro sąjunga? Kultūros atašė? Bet jų lėšos irgi ribotos, o asmeninės iniciatyvos kartais sulaukia aršios kritikos... Tad liaukimės svaičioję apie „gerovės valstybę“, verčiau aptarkime galimybes bent šiaip taip išgyventi, aiškiau apibrėžkime kultūros strategiją.
– Esi dirbusi Kinijoje, Italijoje. Ką priklausymas didelėms tarptautinėms komandoms davė Tau kaip menininkei?
– Kad ir kur atsidurčiau, kaskart įsitikinu – visi žmonės vieno kraujo, o gera literatūra ir teatro kalba suvienija. Kultūriniai skirtumai tampa tiesiog nuotykiu. Ir Kinijoje, ir Italijoje dirbau su legendiniu trio – tai režisierius Rimas Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas, deja, pernai miręs.
Planavau, jeigu tektų dar asistuoti, filmuočiau dokumentinį filmą ne tiek apie spektaklio kūrimą, kiek apie jų trijulės bendravimą. Būtų geras ir labai sąmojingas filmas. Dvi kinų filmavimo grupės dokumentavo visą „Fausto“ repeticijų procesą. Kartais tai labiau priminė ne sceną, bet filmavimo aikštelę. Prie operatorių taip pripratome, kad nebekreipėme dėmesio, o dabar baisoka, ko ten prifilmuota, nes jie sukiojosi visur.
Užsienyje, kur dirbau kaip režisierė, įgavau pasitikėjimo, nes kurdamas svetur nesijauti kaltas. O štai Lietuvoje kažkodėl nuolat esu kaltinama dėl pavardės, dėl to, kad dirbu Mažajame teatre, kad statau tokius, o ne kitokius spektaklius ir pan. Dabar, kai dėl karantino nuplaukė visi planai, tarp jų ir gastrolės, visas tas „lietuviškas“ bendras niurzgėjimas už nugaros tampa dar irzlesnis, garsesnis. Gal taip manyti verčia mano pačios vidinė baimė ir kompleksai? Nieko nekaltinu, nes pati esu iš tų niurzgančių, matyt, čia tautos bruožas. Išvažiuoti kur nors tiesiog būtina, nes tai leidžia nuo visko atsiriboti, o sugrįžus lengva pradėti darbus lyg nuo tuščio balto lapo. Gaila, bet dabar kurį laiką bus kitaip.
– Žinau, kad seki šiuolaikinio teatro ir kino tendencijas. Kas iki pandemijos Tau atrodė įdomiausia, perspektyviausia?
– Jau pamiršau tą laiką „iki pandemijos“, net nepamenu, kas vyko, kažkoks rūkas viską apgaubęs. Gal vėliau ateis suvokimas, kas konkrečiai atsitiko.
Ši krizė iš esmės atvėrė visas stropiai slėptas, bet jau seniai kamuojančias problemas, apnuogino žalingą gyvenimo būdą, ydingą politiką, iškreiptus ekonominius santykius. Bet įžiebė viltį, kad po pandemijos gal tapsime šiek tiek geresni, jautresni, žinoma, kai atgausime pusiausvyrą. O kalbant konkrečiau, sveikinu Vilniaus iniciatyvą atverti miesto kiemus teatrų pasirodymams. Tai šimtu procentų davė naudos.
Jeigu savivaldybė tai tęs, Vilnius vasarą galėtų tapti aktyviu teatro centru, nes vietų, kur būtų galima rengti pasirodymus, sostinėje netrūksta.
