LNDT nuolat pildo savo skaitmeninį archyvą teatroteka.lt. Nuo šiol jame galima rasti ir senųjų spektaklių vaizdo įrašų, taip pat atsirado skiltis, kurioje pateikiamos archyvinės recenzijos ir straipsniai.
Viena archyvo įdomybių – Irenos Bučienės daugiau kaip prieš 30 metų režisuoto spektaklio „Emigrantai“ pagal Slawomiro Mrožeko pjesę įrašas. Mat spektaklyje veikia tik du personažai, kurių vaidmenis sukūrė garsūs aktoriai Vytautas Rumšas ir Regimantas Adomaitis.
Jų atmintyje iki šiol neišblėso šio spektaklio prisiminimai.
Menininkus apie juos pakalbino Rimgailė Renevytė.
– „Emigrantų“ premjera įvyko 1989 metų lapkričio 17 d. Kokia buvo to meto publika?
Vytautas Rumšas: Dabar manau, kad anuomet spektaklio temą žiūrovai suvokdavo galbūt nevisiškai. Dabar ji kaip niekad aktuali.
Iš pradžių salės nebuvo pilnos. Faktas, kad vaidina tik du aktoriai, neviliojo publikos. Be to, tai net nebuvo istorija apie meilę, bet apie idėjų, pasaulėžiūrų kovą. Tik pamažu iš lūpų į lūpas pasklido garsas apie spektaklį, ir salės prisipildė.
Regimantas Adomaitis: Šio spektaklio likimas buvo keistokas. Mes jį sukūrėme Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bet vėliau perkėlėme į Jaunimo teatrą.
Dabar atmintyje išliko tik bendra spektaklio atmosfera. „Emigrantai“ tikrai buvo lankomas spektaklis. S.Mrožeko pjesė atitiko mūsų to meto situaciją. Tos pačios problemos buvo ir Lenkijoje – visi buvome uždaryti lyg silkės skardinėje.
– Ar per spektaklio gyvavimo laiką pasitaikė kurioziškų atsitikimų?
R.A.: Kai spektaklis yra tvirtai ir teisingai sukaltas, jame nėra reikalo improvizuoti. Tad ir nuotykių šiame spektaklyje nepasitaikė. Nors vieną kartą spektaklio metu scenoje yra užsidegę popieriai.
Stalas buvo nuklotas popieriais, degė žvakė, o aš, matyt, neužgesinęs degtuko, nuėjau prie kitos lovos.
Tuo metu tai neatrodė juokinga – ant stalo jau buvo liepsna kaip reikiant, ir dar spektaklio metu.
– Kokie jūsų prisiminimai iš darbo su režisiere Irena Bučiene?
R.A.: I.Bučienę puikiai prisimenu, ir tik geruoju, nors būta visko, konfliktų ir nesusikalbėjimų. Kiek ji mane mėgo, nežinau, bet tikrai dažnai skirdavo vaidmenis savo spektakliuose.
Prieš „Emigrantus“ vaidinau jos režisuotame spektaklyje pagal Aleksandro Gelmano pjesę „Akis į akį su visais“. Vaidinome tik dviese su Egle Gabrėnaite, tad – visą laiką scenoje: nei nosies nusivalyti, nei nusišvilpti.
Kalbant apie jos režisūrinę manierą reikia nepamiršti, jog tada dominavo viena mokykla – MCHAT (Maskvos akademinis dailės teatras. – Red.), jokių aktorinių atradinėjimų nebuvo, dirbome pagal savo įprastinę sistemą. Bet darbas su I.Bučiene ir su kolega V.Rumšu buvo labai malonus.
V.R.: Kai teatras dar buvo J.Basanavičiaus gatvėje, mačiau vieną pirmųjų jos spektaklių pagal Arthuro Millerio „Kainą“. Jame vaidino Steponas Jukna, Marija Rasteikaitė, Laimonas Noreika, Henrikas Kurauskas, R.Adomaitis. Nedaug aktorių, bet tikrai buvo į ką žiūrėti.
Visi spektakliai, kuriuos statė I.Bučienė, jai buvo tarsi brangus vaikas.
Anuomet ne visada buvo paisoma, ką nori statyti režisierius ar aktoriai, – buvo būtina prisiliesti prie sovietinių temų. Per sezoną būdavo bent du tokie prievartiniai spektakliai, o likusį repertuarą galėdavo užpildyti ir užsienio autorių pjesės.
Tiesa, tik tų, kurie tuo metu buvo leidžiami.
I.Bučienė dar kažkaip spėjo pagauti A.Millerį, nes vėliau šis autorius buvo uždraustas cenzūros. Ji kėlė sau kartelę labai aukštai – siekė statyti tai, kas būtų įdomu, aktualu žiūrovams, ir dar kiek kilstelėti vidutinio žiūrovo lygį intelektualiai ir emociškai.
O teatre buvo didelių stabdžių – jį cenzoriai ypač mėgo.
Visi I.Bučienės spektakliai buvo emocionaliai aštrūs. Ji ieškodavo vidinės personažo įtampos. Vėliau prieidavome prie smulkių kiekvieno veikėjo savybių ar ketinimų aiškinimosi. Aš ją suprasdavau.
Kai kurie jos nepagaudavo, bet su jais I.Bučienė ir negaišdavo laiko.
Ji taip pat turėjo gerą režisūrinę intuiciją – pagaudavo pačią spektaklio idėją, surasdavo ją žiūrovų salėje tarp žmonių, pajusdavo, ko reikia žiūrovams. Ne kiekvienas režisierius jaučia, kas vyksta tarp žmonių, – kaip jie bendrauja, kuo gyvena.
„Emigrantai“ buvo vienas tų pagavusių pulsą spektaklių.
– Kaip sekėsi dirbti vienam su kitu? Kokie buvo jūsų personažai?
R.A.: V.Rumšas – puikus aktorius ir kolega. Mes gerai sutardavome. Vaidinau inteligentą, kuris iš aukšto žiūri į tokius plebėjus, kokį įkūnijo V.Rumšas.
Mūsų personažai yra labai skirtingi, tačiau likimo nublokšti į tą patį kampą, gyvena kažkur rūsyje, tarp kanalizacijos vamzdžių.
Bendraudami juodu ieško tarpusavio ryšio, iš to randasi tam tikra ironija, juokas.
Dabar jau daug ką primiršau, bet gerai prisimenu spektaklio nuotaiką.
V.R.: R.Adomaitis studijavo fiziką, yra galvotas vyras, intelektualus žmogus.
V.Rumšas – arčiau žemiško varianto. X ir A.
Kai vaidini su daug aktorių, esi tarsi kibire ir makaluojiesi su visais. Tačiau kai tame kibire esate tik dviese, viskas vyksta daug artimiau.
Prisimenu visą tą spektaklį ir kaip jame jautėmės – partnerio buvimą, jo emocijas, jo sprogimus, mano sprogimus. „Emigrantai“ man yra vienas ryškiausiai įsimintų spektaklių.
Jame vaidindamas nejaučiau jokių juodų duobių, kai reikia tušuoti dalykus, kurių dar nelabai suvoki. „Emigrantuose“ to nebuvo visiškai.
Kai įlįsdavau į pirmą veiksmą, išlįsdavau tik pirmo veiksmo pabaigoje.
Tas pat buvo su antru – kaip nyris į vandenį.
Spektaklio „Emigrantai“ įrašus galima peržiūrėti čia:
