Iš Kretingos rajono Kretingalės miestelio kilusios D.Skurdauskytės (mecosopranas) choro artistės karjera prasidėjo dar Klaipėdos liaudies operoje, 1984 m. (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras buvo įkurtas 1987 m. sausio 1 d.).
Scena – tai laimė
„Esu pirmoji Klaipėdos liaudies operos etatinė choristė. Pradėjau dirbti pakviesta maestro, tuomečio Klaipėdos liaudies operos vadovo Kazio Kšano. Mane rekomendavo Nijolė Mameniškienė, S.Šimkaus konservatorijos pedagogė, nes prieš metus buvau baigusi šią ugdymo įstaigą ir dirbau muzikos mokytoja Kretingoje.
Mano scenos krikštu tapo Carlo Millöckerio operetė „Studentas elgeta“, bet labiau įsiminė Johanno Strausso operetė „Čigonų baronas“, – prisiminimais dalijosi choro artistė.
Noras kopti į sceną D.Skurdauskytę lydėjo nuo mažens ir scenos baimė jos nekankino.
„Nuo pradinės mokyklos dainuodavau solo. Keletą metų lankiau muzikos mokyklą, bet vėliau mečiau, nes buvo sunku važinėti iš provincijos: sušaldavau, pamokose, kaip gamtos kūdikis, negalėdavau nusėdėti.
Tačiau muzika manęs nepaleido. Jau vėliau, mokydamasi vidurinėje mokykloje, dainavau Editos Bukolytės suburtame merginų ansamblyje Kretingalėje. Ji man ir rekomendavo studijuoti Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, nors šią įstaigą baigusi sesuo tokiam pasirinkimui prieštaravo.
Kai buvau jauna, dainavau ir Klaipėdos elektros tinklų estradiniame ansamblyje, kuriam vadovavo Pranas Stropus. Keletą metų paeiliui su šiuo ansambliu laimėdavome konkursus“, – juokdamasi pasakojo charizmatiškoji choro artistė.
Chore dainavo kartu su sese
Muzikali visa D.Skurdauskytės šeima: Muzikiniame teatre ilgus metus ji dirbo kartu su sese Bronislava Grinevičiene, kuri taip pat dainavo chore.
„Muzikantas buvo ir brolis. Jo talentai buvo pranašesni už mūsų su sese, tačiau jis anksti metė muziką. Tiesiog suprato, kad iš muzikos bus sunku išlaikyti šeimą“, – sakė pašnekovė.
D Skurdauskytė džiaugėsi, kad jai pasisekė visą gyvenimą dirbti viename darbe. Esą aplinkiniai kartais stebisi, kaip galima gauti atlyginimą už dainavimą.
„Dainuoju Muzikinio teatro chore jau 34 metus. Esu labai laiminga dėl šio pasirinkimo. Džiaugiuosi draugišku kolektyvu: reikia padirbėti norint prisiderinti prie kolegų, kurie už tave jaunesni 20 ar 30 metų. Bet mes puikiai sutariame.
Man labai smagu, kad chore yra jaunų žmonių: tai verčia pasitempti, stengiesi prisiminti, koks pats buvai jaunas, kaip mąstei.
Prisimenu, kaip į mus, jaunikles, darbo pradžioje žiūrėjo Klaipėdos liaudies operos choristės. Joms visai nepatiko, kad mes ten atsiradome, bet stengėsi kantriai toleruoti. Su choro kolegomis mane labiau sieja darbiniai santykiai. Anksčiau visada šalia buvo sesuo. Jai išėjus į rentą, jaučiuosi truputį vienišesnė“, – pasakojo choro artistė.
Viskas prasidėjo nuo „Traviatos“
Anot pašnekovės, Muzikinio teatro repertuaras sparčiai keičiasi, tobulėja, o tai verčia scenos profesionalus pasitempti.
„Pirmas spektaklis, kuriame choro artistams teko ne stovėti, o judėti, šokti, – Giuseppe Verdi opera „Traviata“ (1994 m.). Operą teko dainuoti italų kalba. Ją dirigavo Dante Anzolini, atvykęs iš Italijos, o choreografiją statė tuometė teatro vadovė, choreografė Laisvė Dautartaitė.
Kauno ir Vilniaus kolegos stebėjosi, kad pajūrio choro artistai scenoje šokinėja, vaikšto ir net šoka. Nuo tada ir judam iki šiol.
Vėliau pas mus atvyko dirbti maestro Stasys Domarkas bei pastatė Franzo Leharo operetę „Grafas Liuksemburgas“. Ir statiški niekada nebebuvome. Nors pradžioje visada kirba mintis, kad gal nepavyks, bus sunku.
Kiek choras šoko Franko Loesserio ir Abe’o Burrowso miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo?“ Visi turėjo išmokti. Ir jokių problemų. Svarbiausia, kad balsas gerai skambėtų, o judesiai išmokstami. Ačiū Dievui, mano balso tesitūra vis dar kaip ir jaunystėje“, – džiaugėsi D.Skurdauskytė.
Choro artistė pasakojo, kad anksčiau jai dainuoti namuose netekdavo, o dabar – reikia. „Anksčiau įsidainuodavome chore. Užklupus pandemijai dirbu namuose, ruošiuosi, vadovams siunčiu savo balso įrašus“, – sakė pašnekovė.
Mėgstamiausi D.Skurdauskytės Muzikinio teatro spektakliai – Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ ir Antano Kučinsko opera vaikams „Žvaigždžių opera“.
„Tiesa, „Žvaigždžių operoje“ pelėms (choristams) truputį kietoka vartytis ant žemės, bet stengiamės ką nors storiau apsivilkti po scenos drabužiais. Ar tai problema? Žinoma, ne.
Ir, aišku, labai patinka naujoji Muzikinio teatro Jacques Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“. Kokie didingi laiptai, o kai ant jų stovi daug žmonių...
Dar vienas puikus mano veiklos aspektas: per kiekvieną spektaklį tapti kuo nors kitu. Tave išdažo, aprengia, pats savęs nepažinsi. Tarkim, „Čardašo karalienėje“ buvau su baltu peruku, o gyvenime esu juodaplaukė. Ateina artimieji į spektaklį ir tavęs nepažįsta. Tai tu čigonė, tai davatka.
Tarkim, miuzikle „Velnio nuotaka“ mes, stambaus sudėjimo choristės, tapome davatkomis, kurios trypė tokį energingą šokį, kad iš pradžių atrodė neįmanoma taip šokinėti. Vėliau puikiai pavyko.
Beje, kelis mėnesius esu dirbusi Muzikinio teatro grimere, kai buvo pritrūkę žmonių. Juk mes, choristės, irgi daug ką mokame ir sugebame: prireikus galime pasidažyti, pasidaryti šukuoseną. Kur kitur dar tai galėtum išbandyti?" – klausėenergingoji choro artistė.
Parengė Žaneta Skersytė
