„Nežinau, ar mirsiu laimingesnė, jei būsiu pamačiusi daugiau operų. Bet šiuo metu gyvenu kur kas geriau galėdama jų klausytis“, – prisipažino žurnalistė Aušra Kalinauskienė (72 m.), daug metų Lietuvos televizijoje rengusi laidas apie etnokultūrą, pokalbius su rašytojais. Ji taip pat – filmų apie Lietuvos paveldą autorė.
A.Kalinauskienė – viena iš karantino uždarytų Lietuvos gyventojų, kurie su didžiausiu džiaugsmu kasdien žiūri operas iš Niujorko (JAV). Moteris šį sezoną jau pamatė keliasdešimt operų.
Maždaug vidudienį Lietuvos laiku geriausiu pasaulio teatru tituluojama „Metropolitan Opera“ Niujorke į savo interneto svetainę įkelia operą, kurią išima po 23 valandų – kitos dienos rytą.
Netrukus žiūrovams pasiūloma nauja opera. Nespėjai pamatyti – graužkis nagus. „Metropolitan Opera“ šį sezoną jau transliavo keliasdešimt operų. Tai – teatro dovana koronaviruso išvargintam pasauliui.
Šį sezoną dėl pandemijos „Metropolitan Opera“ užvėrė duris – teatro vadovų nuomone, saugių spektaklių ar saugių repeticijų šiuo metu rengti neįmanoma.
Tačiau pastaruosius keturiolika sezonų šis teatras rengdavo operos spektaklių transliacijas į užsienio kino teatrus. Jas transliuodavo garsūs režisieriai, operatoriai, muzikos kritikai. Šiuo metu žiūrovams siūlomi geriausių transliacijų įrašai.
„Metropolitan Opera“ gerbėjai Lietuvoje labai greitai surado vieni kitus per internetą ir kasdien dalijasi informacija apie tos dienos operą, o vėliau – patirtais įspūdžiais.
– Kaip šias operas radote? – paklausėme A.Kalinauskienės.
– Operų transliacijas man siunčia duktė. Ji išgyvena, kad aš neuždusčiau būdama viena.
Iš tikrųjų Dievo dovana tokius dalykus pasižiūrėti nemokamai. Kaip sakė mano draugė: „Gyvendama užkampyje prie balos galiu klausytis „Metropolitan“ operų iš Lincolno centro Niujorke.“
Iki karantino galbūt ir pinigų trūkdavo nueiti į operą. Operų transliacijos kino teatre kainuodavo 12 eurų. O pensininkui tai – dideli pinigai.
Bet operų žiūrėjimas – tikrai ne vienintelis mano pomėgis šiuo metu.
– Kino teatre į operų transliacijas žiūrovai ateina pasipuošę, per pertraukas vaišinasi kava ir pyragaičiais. Ar žiūrėdama operą persirengiate, gal turite ritualų?
– (Juokiasi.) Esi pririštas prie Niujorke gyvenančių organizatorių siūlomo laiko.
Dažniausiai operas žiūriu lovoje vakare, po „Panoramos“. Jei tą dieną nespėju, pasižiūriu iš ryto. Jokių specialių suknelių ar dekoracijų. Jokių ritualų.
– Labai nedaug žmonių gali suprasti operą. Tam reikia didelio pasirengimo.
– Suprantu, bet tas susiaurėjęs, susitraukęs internetinis pasaulis leidžia susipažinti su viskuo – reikia tik noro turėti.
– Ar yra operų, kurios tinka žiūrėti per karantiną arba kurių nesinori žiūrėti?
– Buvo operų, kurių nenorėjau žiūrėti. Įsijungiau ir man pasidarė baisu. Tai – individualu. Engelberto Humperdincko operoje „Jonukas ir Grytutė“ buvo daug šiurpių scenų, pavyzdžiui, vaikai valgo raganą.
Richardo Wagnerio kūriniai man pasirodė sunkūs. Bet mes Lietuvoje nesame išlepinti to Wagnerio, tik elementarius dalykus apie jį žinome, todėl žiūrėjau.
O labiausiai patiko Giuseppe Verdi „Nabukas“. Viskas buvo priimtina. Patiko ir jo „Traviata“. Bet kadangi mačiau „Traviatą“ su Elena Čiudakova, o ji man – soprano dievybė, tai neišvengiamai lyginau.
Visada sakydavau, kad jei „Traviata“ – tai su klasikiniais drabužiais, atspindinčiais epochą, – ne tik tą, kuri vaizduojama, bet ir tą, kurioje gyvendamas kūrė autorius.
Bet laikui bėgant šis požiūris keičiasi. Be to, svarbu, kaip sušiuolaikinta.
Mūsų lietuviškose scenose tie sušiuolaikinimai būna dirbtiniai. O „Metropolitan Opera“ nepjauna akies ir širdies. Nežinau, kaip jie to pasiekia.
– Ar jums nekliūva, kad daugelis operų libretų yra labai kvaili?
– Operos libretai turi savo specifiką. Dažniausiai jie labai melodramatiški. Bet man kliūva į lietuvių kalbą išversti libretai. Jie nepilni, vietomis iškraipyti, nedarantys garbės.
Aš angliškai nemoku, mano kalba – prancūzų. Tai operos aprašymą susirandu internete, pasiskaitau ir man suprantamiau.
Bet muzikine kalba išreikšto liūdesio nepriimsi už džiaugsmą. Kad būtų visai nesuprantama – tai taip nėra.
Be to, operų libretai iš esmės panašūs – veiksmui baigiantis kas nors miršta, kad kiti galėtų raudoti.
– Ką, jūsų manymu, duoda šis Niujorke pastatytų operų žiūrėjimas?
– Be abejo, tai duoda muzikinį pažinimą. Susipažįsti su daugeliu kompozitorių.
Gėriuosi scenografų, kostiumų dailininkų darbu. Man patinka, kad rodomi scenos užkulisiai, scenos mašinų konstrukcijos. Gėriuosi dainininkų balsais.
Įdomu pamatyti, kaip atrodo „Metropolitan Opera“, Niujorko publika. Bet pirmiausia tai – džiaugsmas.
Nuklydimas į nekasdienišką erdvę
Aldona Vilkelienė
Profesorė, Alytaus muzikos mokyklos direktorė, knygos „Opera“ autorė
„Įsivaizduokite: teatro salėje gęsta šviesos, publika renkasi klausytis operos. Ir nesvarbu, kad esi uždarytas savo namuose, tu neišvengiamai vaizduotėje persikeli į tą salę ir kartu su visais lauki tos pirmosios natos. Visi nuščiūva – dirigentas pakelia rankas, mosteli, ir prasideda šventė.
Opera leidžia patirti stiprų jausmą. O mes per karantiną esame atbukę nuo jausmų, vis dažniau atsiranda kasdienybės, rutinos pojūtis.
Žiūrint operą vaizduotė išplėšia mus iš kasdienybės. Pastebėjau, kad karantino metu žmonės nelabai nori skaityti. O nuklydimas į nekasdienišką, netikėtą erdvę mus veikia stipriai.
Opera – tai dažniausiai drama: meilė, santykiai, mirtys – viskas hiperbolizuota. Niekas scenoje nesako: „Myliu“ arba „Mirštu“ – visi tai dainuoja. Šiuo metu ypač populiarios G.Verdi, G.Puccini operos, kuriose ypač stiprūs išgyvenimai.
Opera – tai ir vienas brangiausių reginių pasaulyje. „Metropolitan Opera“ ypač garsėja prašmatniais spektakliais. Tai irgi veikia žiūrovą.“
