Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad Pasaulio muzikos apdovanojimuose („Global Music Awards“) aukso medalį pelnė 41 metų lietuvių kompozitorė E.Medekšaitė už kūrinį „Malakosha“, 2018 m. pristatytą Briuselio festivalyje „ARS Musica“.
Kaip skiriamas Pasaulio muzikos apdovanojimas? Kaip vyksta atranka, vertinimas? „Kiekvienas kompozitorius, atlikėjas arba ansamblis gali siųsti savo įrašus šiam konkursui. Jokių ribojimų – tapatybės, amžiaus ar rasės – nėra.
Tada reikia tiesiog laukti sprendimo. Laukiau laukiau, bet nesulaukiau jokio laiško. Vieną rytą patikrinau interneto svetainę, ar rezultatai jau paskelbti. Savo vardą ir pavardę pamačiau tarp pagrindinių laureatų“, – kalbėjo Anglijoje beveik dešimtmetį gyvenanti E.Medekšaitė.
Kompozitorė įsitikinusi, kad Pasaulio muzikos apdovanojimų aukso medalis – svarbus įvertinimas: „Jis reikšmingas ne tik man, bet ir visiems Lietuvos kūrėjams ir klausytojams. Per kelias dienas sulaukti tiek dėmesio, palaikymo ir sveikinimų išties yra labai smagu. Kompozitorius dažnai yra vieniša, atsiskyrusi nuo aplinkos asmenybė, kurianti visiškoje tyloje, tad toks klausytojų palaikymas yra labai neįprastas.
Aš nuoširdžiai džiaugiuosi ir vertinu kiekvieną sveikinimą, nes tokie dalykai nenutinka itin dažnai. Tikiuosi, kad po šio apdovanojimo mano kūryba nebus po padidinamuoju stiklu, nes visi dabar tikėsis dar daugiau ir turės daug vilčių.“
– Ne vienerius metus gyvenate Jungtinėje Karalystėje. Kaip ten atsidūrėte?
– 2011 metais laimėjau stipendiją studijuoti doktorantūrą Daramo universitete, ją apsigyniau 2016 metais. Šios studijos man buvo savotiškas išbandymas – jos privertė savęs paklausti, ar aš ir toliau noriu jungti muziką su tekstile, mat kuo domėjausi anksčiau.
Mano disertacijoje apibendrintos visos priemonės, kurias naudoju perkeldama audinius į muziką ir atvirkščiai.
– Tai išties įdomu, net unikalu – derinti tekstilės ir muzikos kūrybos principus. Gal galėtumėte detaliau paaiškinti, kaip tai darote?
– Viskas prasideda nuo idėjos ir užsakymo, kokiems instrumentams privalau sukurti muziką. Tuomet prasideda audinio maketavimas ir ieškojimas indų ragos (tai pamatinė indų klasikinės muzikos sąvoka, nusakanti kūrinio struktūrą, tinkamą tam tikrai emocijai ar religiniam pamaldumui išreikšti – Red.), kuri galėtų atitikti idėją.
Audinio pynimas susideda iš dviejų sistemų, juodo (metmuo) ir balto (ataudo), kurių kiekvieno skirtingas perdangų skaičius gali būti konvertuojamas į ritmo, garso aukščio, dinamikos arba garso perteikimo sistemas.
– Ar gyvenate tik iš kūrybos?
– Iš kūrybos pragyventi vis dar sunku, tad papildomai užsiimu kompozicijos dėstymu ir rengiu pianino pamokas.
Šiuo metu gyvenu ten pat, kur ir baigiau studijas – Šiaurės Anglijoje, Daramo mieste, kurį UNESCO yra pripažinusi pasaulio paveldo objektu.
Nors Šiaurės Anglijos regionas nepasižymi ypač aktyviu kultūriniu gyvenimu, bet gamtos grožis gniaužia kvapą. Jei nori prie jūros – 15 minučių automobiliu, ir jau gali kopinėti skardžiais, ant jūros kranto ieškoti stiklo karoliukų iš nebeegzistuojančio stiklo fabriko, kuris veikė po vandeniu.
Pavažiuoji 20 minučių dviračiu, ir atsiveria 130 kilometrų kelias, senovėje buvęs traukinio bėgiais. Galima nukeliauti ir prie romėniškosios Adriano sienos, besitęsiančios iki Škotijos. Kalbėti apie šias grožybes galėčiau be pabaigos. Šiaip ar taip, čia bandau atrasti savo Druskininkus, savo erdvę, kurioje galėčiau jaustis kaip namie.
– Su Lietuva jus ir toliau sieja tamprūs ryšiai?
– Apie šešetą metų kuravau tarptautinę menininkų rezidenciją Druskininkuose, kurią įsteigė tuometinė Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė. Tekdavo labai dažnai grįžti į Lietuvą ir rengti tarptautinius projektus. Druskininkuose yra puikūs kompozitorių kūrybos namai.
Druskininkai visada bus mano kūrybos miestas, kiekvienas miško takelis ten išvaikščiotas. Ten mano vienatvės ir apmąstymo vietos.
Anglijoje bendradarbiauju su lietuvių kilmės violončelininku Antonu Lukoszevieze, kuris yra Lietuvos muzikos skleidėjas užsienyje. Dar dirbu su Lietuvos muzikos informacijos centru, kuris kviečia dalyvauti įvairiuose projektuose.
– Ar „Brexit“ paveikė jūsų gyvenimą?
– Neįmanoma išvengti „Brexit“ temos, jei gyveni Anglijoje. Čia apie tai kalba ir rašo nuolatos. Pastebiu britų susiskaldymą į dvi stovyklas, o dar pandemija labai veikia visuomenę.
Britai pastaruoju metu jau mažiau nori diskutuoti apie „Brexit“, stengiasi vengti šios temos. Anglijoje gyvena daug skirtingų tautų, bet, tikiuosi, britai toleranciją išsaugos išstoję iš Europos Sąjungos.
Tenka dėstyti privačiai pianino pamokas britų šeimose – tų vaikų tėvai labai vertina mano darbą ir muzikinį savo atžalų tobulėjimą. Nesijaučiu, kad būčiau socialiai atskirta.
– Smalsu, kaip atsirado jūsų kūrinys „Malakosha“ ir ką reiškia jo pavadinimas?
– „Malakosha“ buvo užsakyta Briuselyje vykstančio šiuolaikinės muzikos festivalio „Ars Musica“ direktoriaus Bruno Letort'o 2018 metais. Jį atliko „Ensemble 21“, grodami „intonarumori“ – futuristo Luigi Rusollo sukonstruotomis triukšmo mašinomis.
„Malakosha“ yra indų ragos pavadinimas. Ji atliekama antrąjį nakties ketvirtį, o jos emocinis fonas susijęs su ramybe ir susikaupimu. Pabandžiau suderinti tarsi nesuderinamus dalykus – be galo judriomis muzikinėmis struktūromis kūriau ramybės ir pilnatvės būseną. Prie viso to pridėjau naujų spalvų.
– Kodėl rėmėtės indų raga? Jus domina neeuropinės muzikos kultūra? Apskritai ką laikote savo mokytojais?
– Indų muzikos filosofija man artima tuo, kad kiekvienas garsas turi savo emociją, reikšmę, spalvą ir ryšį su gamta. Pasitelkiant šias žinias bei priemones galima lengviau muzikinius garsus susieti su audiniu, jo struktūra bei skirtingais jo elementais.
Sunku būtų mokytoju pavadinti vieną kompozitorių, nes tampant kompozitore teko sutikti daug mokytojų, o ir mano bendraklasiai savotiškai įkvėpė kūrybinius darbus. Tai – muzikologės Eugenija Žakienė, Rūta Gaidamavičiūtė, kompozitoriai Vidmantas Bartulis, Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Arturas Bumšteinas, Martinas Vilumas, Marius Baranauskas.
– O ką šiuo metu kuriate?
– Esu dėkinga Lietuvos kultūros tarybai už suteiktą stipendiją, kuri leido ne tik pritaikyti kūrinį „Malakosha“ festivaliui „Muzikos ruduo“, o kūrinį „Textile_6“ – pianistei Jelenai Makarovai, bet ir sukurti naują kompoziciją „Pashyanti“ smuikui, altui ir violončelei britų trio „Contrazontal“.
Labai laukiu šio kūrinio premjeros, nes jis bus visai kitoks nei įprasta mano kūrybai. Tuo pačiu negaliu įsivaizduoti, kokia bus klausytojų reakcija, nors esu įsitikinusi, kad kokia nors reakcija tikrai bus.
* * *
Mėgsta ir kritikai, ir klausytojai
E.Medekšaitė (g. 1979) 2007 m. baigė R.Mažulio kompozicijos klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tobulinosi kompozicijos meistriškumo kursuose Tamperėje (Suomija), Istebnoje (Lenkija), Dundagoje (Latvija), Mece (Prancūzija), kur mokėsi pas J.Harvey, Ph.Manoury ir M.Mataloną. 2006 m. stažavosi Štutgarto muzikos akademijoje.
Kompozitorė aktyviai dalyvauja įvairiuose tarpdisciplininiuose projektuose, rašo muziką šokio spektakliams, filmams, jos kūryba skamba šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.
2017 m. pelnė prestižinį G.Butterwortho apdovanojimą. 2019 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių kūrinių konkurse jos kompozicija „Shri“ pripažinta geriausia elektroakustinių ir interdisciplininių kūrinių kategorijoje bei pelnė daugiausia klausytojų balsų.
