Kasparo Pociaus „Jusufas“ – „anapus“ filosofinio teatro

„Šita pjese siekiau trijų uždavinių, – teigė pjesės autorius K.Pocius. – Pirmiausia – atskleisti svarbias šiuolaikinės politinės filosofijos sampratas, parodyti, kad jos tarpusavyje kertasi ir gali atverti netikėtų naujų galimybių kalbėti apie save ir pasaulį.

Antra – parodyti, kad mūsų visuomenė, būdama šiuolaikinio pasaulio dalis, galėtų aktyviau apmąstyti esmines problemas, tokias kaip galia ir atskirtis, savas ir svetimas, vidus ir išorė.

Trečia – parodyti pačios politikos ribas, žengti nepatogų žingsnį ten, kur galime susigadinti savo puoselėjamą įvaizdį ar netgi sugriauti sau patogią fantaziją apie tai, kaip veikia šis pasaulis; kita vertus, tokia akistata su mums nepavaldžia tikrove mus išblaivina, leidžia mums suvokti kur esame.“
  
Spektaklio metu kuriamoje fiktyvioje televizijos laidoje susitinka šalia mūsų egzistuojantys politikai, intelektualai, visuomenės veikėjai, sprendžiantys mūsų laikų problemas. Gindami savo nuomonę jie pasitelkia tas idėjas, kurias šiuolaikinėje kritinėje teorijoje diskutavo tokie filosofai kaip Michelis Foucault, Gilles'is Deleuze'as ir kiti. Pjesėje nuskamba ir filosofo Alaino Badiou idėjos.

„Pamaniau, kad jei tradicinėje komedijoje aktoriai įkūnija žmonių dorybes ir ydas, tai ar negalima to padaryti su skirtingomis filosofinėmis koncepcijomis. Tai juo labiau verta daryti dėl to, kad tomis filosofinėmis koncepcijomis grįstos mąstymo klišės glūdi žmonių pasąmonėje ir mes patys nejučiomis jas nuolat atkartojame“, – sakė K.Pocius. 

Pjesės autorius, turintis ilgametę aktyvaus dalyvavimo socialiniuose judėjimuose patirtį, teigia, kad pjesės forma dažnai suteikia galimybę, kurios negali suteikti net filosofinių tekstų rašymas.

„Pjesėje neišvengiamai kuriasi dialektiniai santykiai ir čia gali ginčytis skirtingos tavo paties pažiūros. Siedamas filosofinio materializmo ir politinio pasipriešinimo išnaudojimui bei priespaudai temas nuolat ieškau atsakymo, kaip turėtume galiai priešintis dabar, politinio spektaklio ir socialinių tinklų epochoje“, – aiškino autorius.

Žiūrovams siūloma pažvelgti į šiapus fantazijos esančią nuogą kasdieninę tikrovę, į žmones šioje ekrano pusėje.

„Toje anapus – arba šiapus – fantazijos ekrano glūdinčioje ir į ją kartais prasismelkiančioje jai nepavaldžioje nuogoje tikrovėje visada esama žmogaus, prie kurio ne visada lengva prieiti, kurį dažnai sunku prakalbinti – bet bandyti tai padaryti verta“, – įsitikinęs filosofas.

Pjesės autorius teigė, kad spektaklyje įvardijama tiesa yra drąsa peržengti politinio ir akademinio žinojimo formas, suvokti, kad dabartinėmis galios ir valdymo formomis niekas nesibaigia, reikia ruoštis susitikti su ateitimi.

„Tai – drąsa, kurios dažnai trūksta ir man pačiam, todėl ši pjesė yra iššūkis, kurį metu pats sau“, – prisipažino K.Pocius.

Paklaustas, kaip vertina šį eksperimentą – filosofinę pjesę „Zoom“ platformoje – režisierius A.D.Harneris sakė, kad virtuali erdvė yra „dar gerai neištyrinėta teritorija ir dėl to labai įdomu čia eksperimentuoti“. 

„Keli jau matyti darbai maloniai nustebino parodydami, kad „Zoom“ teatras gali stipriai paveikti žiūrovo vaizduotę – kartais, matyt, net stipriau nei tradicinis teatras, nors tai, žinoma, priklauso nuo spektaklio, –  sakė režisierius. – Mane ypač žavi tai, kad teatras turi galimybę pasinaudoti kino kalba: aktoriai nuolat dirba su internetine kamera, gali taip sustiprinti įspūdį.

Sąmoningai išnaudojant tas „Zoom“ ypatybes, kurios padeda veikti žiūrovo vaizduotę, čia pasidaro įmanoma kurti vaizdinius, kurie galbūt būtų sunkiai pasiekiami įprastomis teatro priemonėmis, o žiūrovą jie veikia dar labiau, nes yra autentiški.“

Režisierius darė išlygą, kad šie dalykai priklauso nuo pasirinktos medžiagos, žanro. Paklaustas apie tokio virtualaus teatro ateitį, režisierius sakė: „Manau, kad atrasime nemažai „Zoom“ teatro ypatybių, kurios mums leis pasiekti tai, ko negalėjome tradiciniame teatre ar kine. Ir tai leis jam išlikti ir pandemijai sugrįžus į „normalų“ gyvenimą. Jis gali tapti atskira meno šaka, jeigu tik pasiryšime dabar ją tyrinėti ir eksperimentuoti.“

Kalbėdamas apie spektaklį režisierius sakė: „Zoom“ leido jam suteikti papildomą vizualinę dinamiką, per ją išryškinti tam tikrus, regis, iki skausmo pažįstamų personažų bruožus ir, tikimės, pažvelgti į juos kitaip.“

Jis ypač akcentavo aktorių bendravimą tarpusavyje, kuris internetinėje erdvėje toks pat svarbus kaip ir tradiciniame teatre.

Virtuali erdvė ypatinga ir tuo, kad, pasak A.D.Harnerio, „čia į kiekvieną personažą galime pažvelgti iš labai arti, pabėgti nuo to bendro plano, kurį dažnai matome tikrovėje; iš  bendro triukšmingo fono išskirti įvairių socialinių grupių balsus, atkreipti dėmesį į santykius tarp jų.“ 

Paklaustas, ką mano apie galimybę statant filosofines pjeses kurti intelektualinį teatrą, režisierius sakė: „Manau, intelektualiniame teatre svarbiausias aktoriaus gebėjimas vienu metu veikti ir kritiškai vertinti savo personažą bei pačią situaciją, turėti prieš akis platų kontekstą, meistriškai juo žaisti, manipuliuoti.“

Kaip kontekstą režisierius įvardijo giliai išgyvenamą ir nuolat analizuojamą tikrovę: politika, filosofiją, kultūrą. Intelektualinį teatrą jis vadina „proga kiekvienam komandos nariui pateikti savo tikrovės komentarą, ją kvestionuoti, pažvelgti į ją kritiškai.“ 

„Man įdomiausia tai, kad tokiame teatre gali susidurti skirtingos visų komandos narių nuomonės, pasaulėžiūros; tokiame susidūrime iškyla naujų klausimų, prieštaravimų ir paradoksų. Mes turime bendrą išeities tašką ir to pakanka. Neturime žiūrovui pateikti vienos, galutinės tiesos, taip teatras taptų altoriumi, iš kurio sakomi pamokslai.

Teatras turėtų būti laisva ir žaisminga erdvė, kurioje galima kelti klausimus, – sakė režisierius. – Galbūt nereikėtų tokio teatro vadinti intelektualiniu. Manau, tikras teatras visada siekia kritiškai žvelgti į tikrovę, dėl to nereikėtų jo priskirti tik vienai kūrėjų ar žiūrovų grupei. Čia kviečiami visi. Teatras visą savo istoriją buvo laisvas ir maištingas menas, todėl būtų liūdna, jei dabar jis taptų tik tam tikros žmonių grupės menu.“ 

Pjesės autorius, antrindamas režisieriui, teigė, kad intelektualiai jį labiausiai stimuliuoja galimybė pasiekti bet kokias žinojimo ribas, peržengti iš filosofijos į tai, ką kai kurie šiuolaikiniai intelektualai vadina antifilosofija – ir kurti pjesę neatsitraukiant į visažinio režisieriaus poziciją, o iš vidaus jaučiant ir apmąstant personažo fizinius ir psichikos judesius. 

Spektaklio kūrėjai tikisi kad jis patiks žmonėms, kurie yra socialiai jautrūs ir kuria socialiai teisingesnio pasaulio viziją. Žmonėms, kurie žino, kad pasaulyje egzistuoja kūnai ir nuomonės, bet, kaip sako A.Badiou, esama dar ir tiesos.

Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Aurelijus Pocius, Džiugas Gvozdzinskas, Kamilė Petruškevičiūtė, Marius Povilas Elijas Martynenko.