Maestro įkurtą Pažaislio vasaros festivalį „sielos rojumi“ vadino tokie pasauliniai muzikos grandai kaip lordas Yehudi Menuhinas, maestro Krzysztofas Pendereckis, Dmitrijus Chvorostovskis. Sklindant žiniai apie P.Bingelio mirtį, užuojautos jo kolegoms ir artimiesiems ėmė plaukti ir iš užsienio.
Y.Menuhino asistentė sukrėsta
„Esu giliai sukrėsta, kad nuostabus Kauno choro dirigentas iš Lietuvos Petras Bingelis tapo Koronos auka. Mus sieja dešimčių koncertų ir įrašų su Yehudi Menuhinu, Lietuvos kameriniu orkestru ir „Sinfonia Varsovia“ šviesūs prisiminimai. Ilsėkis ramybėje“, – tokia žinia socialiniuose tinkluose pasidalijo buvusi ilgametė legendinio muziko lordo Y.Menuhino asistentė Eleanora Hope, reikšdama užuojautą Kauno chorui, maestro šeimai ir draugams.
Nuo 1992-ųjų iki pat Y.Menuhino mirties P.Bingelio vadovaujamas choras dainavo beveik visuose monumentaliuose Y.Menuhino repertuaro kūriniuose, pasirodė su juo apie 80 kartų.
Kauno chorą ir Lietuvos kamerinį orkestrą su Y.Menuhinu suvedė garsus Vakarų vadybininkas Valentinas Proczynskis. Iš pradžių orkestrai projekte keisdavosi – dažniausiai grodavo lenkų „Sinfonia Varsovia“, kurios įkūrėjas ir meno vadovas buvo Y.Menuhinas. Bet Kauno choras buvo nepakeičiamas.
„Tokių balsingų ir galingų, taip tikusių šiam dirigentui chorų anuomet nelabai ir buvo. Be to, P.Bingelio choristai gerai vaidino, o to taip pat reikėjo, nes buvo atliekama pusiau sceninė G.F.Händelio „Mesijo“ versija. Su šiuo kūriniu pasiekėme net Pietų Ameriką ir Pietų Afriką. Vadovas skrupulingai ruošdavo chorą kiekvienoms gastrolėms“, – prisiminimais dalijosi meno vadybininkas Gintautas Kėvišas, 1994-aisiais perėmęs Y.Menuhino projektus.
Naujųjų sutikimas su J.Frantzu
Panašiu metu, kaip su Y.Menuhinu, prasidėjo kauniečių bendradarbiavimas su kita iškilia muzikos pasaulio asmenybe – vokiečių pianistu ir dirigentu Justusu Frantzu: kartu buvo surengtos ne vienos gastrolės, koncertuota didžiulėse salėse, net maniežų ir stadionų auditorijoms.
Kauno choras taip pat tapo dažnu J.Frantzo vadovaujamo Šlėzvigo Holšteino festivalio dalyviu. Jis ne kartą viešėjo ir didžiulėje muziko viloje Gran Kanarijoje, pakviestas į Kanarų salas dainuoti naujamečiuose koncertuose.
Vienas priėmimas J.Frantzo viloje ypač įsirėžė į Filharmonijai anuomet vadovusio G.Kėvišo atmintį. Tais metais kartu su choristais į Kanarų salas skrido didelis J.Frantzo gerbėjas Vokietijos federalinis darbo ministras Norbertas Blümas, dalyvaudavęs net koncertinėse orkestro „Philharmonie der Nationen“, kuriam vadovavo J.Frantzas, programose kaip skaitovas.
„Per priėmimą N.Blümą taip sužavėjo vieno Kauno choristo bosas, kad ministras trūks plyš panoro jį išgirsti dar kartą ir pažadėjo P.Bingeliui ant galvos atsistoti, jei choras padainuos. Pokšt – ir atsistojo, o P.Bingelis padarė tą patį: abu stovėdami ant galvų, visiems matant, derėjosi, ar choras dainuos. Tokia būdavo tų susitikimų nuotaika“, – pasakojo G.Kėvišas.
Įkūnijo retą savybių derinį
P.Bingelio bendražygius žavėjo jo dzūkiškas linksmumas taip pat, kaip ir nepaprastas profesionalumas.
„Nežinau kito choro vadovo ne tik Lietuvoje, bet apskritai, kuris turėtų tokią nuostabią muzikinę intuiciją ir sugebėtų išreikalauti iš choro, ko tik panorėjęs. Galbūt kai kam būdavo net sunku suvokti jo didžiulius reikalavimus, kildavusius iš atsakomybės už atliekamą kūrinį, prieš bičiulius ir apskritai žmones.
Tokie jautrūs, paprasti ir kartu stiprios valios, aukštų profesinių standartų menininkai sutinkami labai retai. P.Bingelis buvo ypatingas žmogus. Jis suvaidino išskirtinį vaidmenį mano profesiniame ir asmeniniame gyvenime – buvo pirmasis, mane pastūmėjęs tapti Filharmonijos generaliniu direktoriumi.
Kartu mes aplankėme daugybę šalių, praleidome daug vakarų kalbėdamiesi gastrolėse. Su juo susijęs didžiulis mano gyvenimo epizodas. Turbūt nė vienas Lietuvos menininkas nebuvo man toks artimas. Praradau nepaprastai artimą bičiulį“, – prisipažino G.Kėvišas.
Tylūs gestai – veiksmingiausi
Kauno valstybinis choras ir pernai koncertavo Gran Kanarijoje su tenykštės filharmonijos orkestru, diriguojamu vadovo Karelo Marko Chichono – dainavo G.Verdi „Requiem“.
„Tai buvo nepamirštamas susitikimas, palikęs gilų pėdsaką mano gyvenime ne tik dėl P.Bingelio išmanymo, kaip reikia vadovauti chorui, bet ir dėl jo plataus žinių bagažo, kukliai man išsakytų patarimų. Jis buvo ne efektingų, bet tylių ir ramių gestų žmogus, o tokie gestai visada yra veiksmingiausi“, – prisiminimais laiške pasidalijo K.M.Chichonas.
Jis teigė iki šių dienų atmintyje išsaugojęs P.Bingelio patarimus, prisimenantis didžiulę jo pagarbą muzikai ir žmonėms. „Jis buvo Maestro ne tik muzikoje, bet ir bendravime. Manau, muzikos kolektyvai yra jų vadovų atspindys. Kauno choras – ne išimtis. Su maestro Bingeliu jis tapo pasaulinio lygio kolektyvu, kuriuo žavėjosi daugelis mano gerbiamų kolegų visame pasaulyje.
Praradome ne tik didį muziką, bet ir didį žmogų. Labai gaila, kad jau nesutiksiu jo šiame pasaulyje. Tesiilsi jis ramybėje. Gerbkime jo atminimą prisimindami išskirtinį jo gyvenimą ir darbus“, – rašo K.M.Chichonas.
Atsisveikinimas su P.Bingeliu planuojamas pavasarį Kauno filharmonijoje.
