Kokių tik išeičių neranda išradingi menininkai, per pandemiją ieškodami būdų išsaugoti darbus ir ryšius su publika. To itin atkakliai siekė Ciuricho operos teatras, spėjęs daug nuveikti tarp dviejų karantinų.
Tuo laikotarpiu jo operos spektakliuose dainavo Edgaras Montvidas ir Lina Dambrauskaitė, o vėliau baleto premjera debiutavo 54 metų maestro R.Šervenikas. Lietuvių dirigentas su Ciuricho teatro baleto meno vadovu Christianu Spucku pastatė „Miegančiąją gražuolę“ pagal P.Čaikovskio muziką.
Dėl pandemijos praradęs daug spektaklių Miunchene, Seule ir Vilniuje R.Šervenikas džiaugėsi, kad spėjo Ciuriche sukurti naują spektaklį. Šis projektas galėjo žlugti susirgus bent vienam šokėjui. Tačiau teatras padarė viską, kad taip neatsitiktų.
– Gal jums jau teko diriguoti ir su veido kauke? – paklausiau R.Šerveniko.
– Kol kas neteko, bet gal dar teks? Prisimenu, kadaise per gastroles Japonijoje pamatęs gatvėje žmones su kaukėmis pajuokavau, kad gal ir mums reikėtų jas užsidėti – dar imsime ir užkrėsime vietinius. Ir štai ką dabar turime.
Ciuriche repeticijose su fonograma spektaklio kūrėjai sėdėdavo toli vieni nuo kitų, visi – su veido kaukėmis. Artistai su kaukėmis ir šoko – tik pagrindiniams solistams buvo leista būti be jų.
Šokėjai buvo net pasiryžę pasirodyti spektakliuose su kaukėmis, kai prasidėjo antroji pandemijos banga.
Deja, teatras vis dėlto buvo uždarytas – padirigavau tik du vietoj šešių pirmosios serijos „Miegančiosios gražuolės“ spektaklių.
Tai buvo labai neįprasta patirtis – tarsi nebyliojo kino garsinimas. Orkestrui dirigavau ne teatre, bet iš repeticijų pastato, kuris yra maždaug už kilometro.
Dėl saugumo reikalavimų visi orkestrantai nebūtų tilpę orkestro duobėje. Vilniaus teatre muzikantai sėdi, kaip sėdėję, o ten buvo paskleidžiami labai plačiai – priminė išretintą figūrų lauką.
Aišku, labai norėjosi artimesnio kontakto su jais, buvo keista nejausti teatro dvasios, kaip būnant orkestrinėje. Tačiau garsas pasiekdavo teatrą nevėluodamas, ir tai buvo svarbiausia.
Mes su orkestru matėme šokį be garso ekranuose, o teatre ekranai buvo nukreipti į sceną ir skirti tik atlikėjams. Publikai orkestras buvo parodytas tik spektaklio pradžioje ir pabaigoje.
Reikėjo prie visko priprasti, kitaip premjera nebūtų įvykusi. Lengviausia atšaukti sezoną ir užsidaryti, kaip pasielgė kai kurie teatrai, neieškodami išeities.
Tačiau buvo ir tokių, kurie labai išradingai bandė įveikti suvaržymus. Ciurichas pasidavė tik tada, kai teatro lankytojų skaičius buvo apribotas iki 50.
– „Miegančioji gražuolė“ – jau antras jūsų darbas su Ciuricho teatro baleto vadovu Ch.Spucku.
Abu kartus kritikai jūsų indėlį įvertino labai palankiai. Ar jau galime kalbėti apie naują baleto tandemą?
– Kaip tik po Ch.Spucko „Anos Kareninos“ spektaklių Miunchene prieš kelerius metus choreografas užsiminė, kad norėtų kartu padirbėti ir Ciuricho teatre. „Miegančiosios gražuolės“ mes ėmėmės kartu su Oslo operos ir baleto teatru, tad mūsų laukia premjeros ir ten.
„Aną Kareniną“ taip pat dirigavau Osle, o praėjusį pavasarį turėjau pristatyti ir Pietų Korėjos sostinėje, jau turėjau ir kelionės vizą. Deja, šie spektakliai dėl karantino nukelti neribotam laikui.
Ch.Spuckas – originalaus braižo choreografas, kuriantis savitą teatrą, kuriame svarbus kiekvieno atlikėjo vaidmuo. „Miegančiojoje gražuolėje“ jis taip pat labai neįprastai sudėliojo akcentus, pagrindiniu personažu paversdamas piktąją fėją. Visas šešias fėjas šiame spektaklyje įkūnijo vyrai.
– Būdamas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro muzikos vadovas statėte įvairių žanrų kūrinius, o dabar diriguojate beveik vien baletus. Nepasiilgstate operos?
– Aišku, kad pasiilgstu, bet pats nesirenku, ką ir kiek diriguoti, – teatre dabar dirbu tik puse etato.
Operoje neturėdamas agento nieko nenuveiksi, nes teatrai paprastai kviečiasi solistus ir dirigentus per operos agentūras. Mano darbotvarkė užsipildo kitais būdais, ir visos pažintys dažniausiai tampa ilgalaikės.
Štai Bavarijos valstybinėje operoje baletus stabiliai diriguoju nuo 2008-ųjų, o ten patekau, rekomendavus kolegai. Dabar šio teatro repertuare yra trys mano diriguojami kūriniai. Gaila, jog daug spektaklių teko paaukoti dėl premjeros Ciuriche, – teatras sutiko, kad jais pasidalinčiau su kolegomis.
Jei ne karantinas, gegužės mėnesį būčiau dirigavęs Miunchene vienaveiksmių baletų premjerą. O baigiantis metams ten visada turėdavau seriją „Spragtuko“ spektaklių, bet krizė šiemet nušlavė ir juos. Jei pasiseks, grįšiu į Miuncheną antroje sausio pusėje diriguoti „Žizel“ spektaklių.
Vis dėlto spėjau šiemet padiriguoti ir Meksikoje, ir Švedijoje, – šie kontaktai užsimezgė praeityje. Kitąmet tikiuosi tęsti partnerystę ir su Tokijo filharmonijos orkestru, kuriam dirigavau jau dviejuose, rengiamuose kas trejus metus Pasaulio baleto festivaliuose Japonijoje. Ten patekau per teatrą, kuriam mane rekomendavo kolega.
Tik visiškai neaišku, kada pasaulis vėl ims suktis po antrojo karantino. Ir tos kūrybinės properšos – nieko gero. Menininkui niekas negali pakeisti scenos.
– Naujos veiklos net neieškojote?
– Šiuo metu galiu ramiai paskaityti, pasižiūrėti, pasiklausyti tai, kam anksčiau nelikdavo laiko. Bet pagrindinis muzikanto gyvenimo variklis yra koncertai ir scena. Mėgstamas darbas su komanda suteikia energetinį užtaisą. Dabar to labiausiai visiems trūksta.
Tačiau ne mes šiuo metu esame svarbiausi. Negalima pamiršti, kokį stresą ir įtampą patiria medikai, kaip brangiai kitiems gali kainuoti kiekvieno mūsų neatsargumas.
Nepaisant nieko, galvokime apie tai, kad vieną dieną pasibaigs ribojimai, vėl galėsime normaliai kurti. Svajokime ir planuokime būsimus darbus.
Kritikai nepagailėjo pagyrų dirigentui
„Šis, kaip ir kiti Ciuricho „Koronos“ projekto spektakliai, šviesolaidžiu buvo gyvai transliuojamas iš repeticijų salės į operos teatrą. Ir šįkart tai pasisekė puikiai, skambesys buvo nuostabiai sumiksuotas. R.Šervenikas perteikė turtingą P.Čaikovskio partitūrą ne tik entuziastingai, bet ir labai subtiliai.“ („Oper actuell“)
„Nuostabus P.Čaikovskio muzikos skambėjimas ne operos teatre, bet repeticijų salėje. Bet vis dėlto gyvai. Žavėjo dirigentas R.Šervenikas, smuikininkė H.Weinmeister. Techniškai šis sprendimas buvo meistriškas, bet norėtųsi, kad orkestras grįžtų į operos teatrą.“ („Tanznetz.de“)
„Dirigento tempas liudijo ryžtą, pasitikėjimą savimi – nepaisant brangios technikos, jautėmės lyg prisiminę senus gerus magnetofono juostų laikus.“ („Neue Zurcher Zeitung“)
„Ciuricho filharmonijos orkestras, diriguojamas R.Šerveniko, perteikė visą turtingos partitūros koloritą – prancūzišką, slavišką, vagnerišką, nepaisant muzikinių numerių pakeistos sekos ir ypatingų šiandieninių aplinkybių.“ („Azione“)
„Muzika skambėjo tikrai nuostabiai, turint galvoje tuščią orkestro duobę. Muzikantai galėjo girdėti gausius aplodismentus, skirtus „Miegančiajai gražuolei“ ir baletui.“ („Dance for you“)
