„Šiandien, 2020 metų lapkričio 17-ąją, eidamas 85-uosius metus, mus paliko Meistras – didis, neprilygstamas režisierius, mokytojas, genijus, uola, stebukladaris, kuris, atrodė, turėtų būti amžinai“, – sakoma teatro pranešime.
Spalio pabaigoje R.Viktiukui buvo diagnozuotas užsikrėtimas koronavirusu, jis gulėjo Brolių Bachrušinų ligoninėje, jo būklė vertinta kaip vidutinio sunkumo. Antradienį, lapkričio 17-ąją, jam pablogėjo, medikai perkėlė į reanimacijos skyrių, bet režisierius mirė. 5-tv.ru žiniomis, R.Viktiukas mirė nuo insulto, bet oficialiai apie mirties priežastį nepranešta. Vėliau Rusijos informacijos agentūra „Novosti“ perdavė medikų išvadą: režisierius mirė dėl plaučių arterijos trombinės embolijos, paprastai tariant, – užkimšimo krešuliu.
R.Viktiukas bus palaidotas gimtajame Lvove, šeimos rūsyje.
R.Viktiukas gimė 1936 metais Lvove. Studijavo Maskvoje, Valstybiniame teatro meno institute (GITIS), vaidybą Vasilijaus ir Marjos Orlovų klasėje. Baigęs studijas dirbo režisieriumi Lvove, Kalinine (Tverėje), Kijeve, 1970-aisiais tapo Lietuvos rusų dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi.
8-ajame–9-ajame dešimtmečiuose Lietuvoje režisavo novatoriškų, emocingų, raiškios formos, šiuolaikinės tematikos spektaklių.
Lietuvos rusų dramos teatre pastatyta Michailo Roščino „Valentinas ir Valentina“ (1971 m.), Juliuszo Słowackio romantinė drama (vertimas – Boriso Pasternako) „Marija Stiuart“ (1971 m.), Aleksandro Čchaidzės „Byla perduodama teismui“ (1972 m.), Aleksandro Volodino „Su mylimaisiais nesiskirkite“, Aleksandro Vampilovo „Susitikimai ir išsiskyrimai“ („Praėjusią vasarą Čiulimske“), Richardo Nasho „Lietaus pardavėjas“ (visi 1973 m.), Rustamo Ibrahimbekovo „Panašus į liūtą“ (1974 m.), Jaunimo teatre Vilniuje – Edmundo Niziurskio „Mes, džiazas ir vaiduokliai“ (1974 m.).
Vėliau kviestas į Vilnių Lietuvos rusų dramos teatre statyti Liudmilos Petruševskajos „Muzikos pamokų“, „Meistro ir Margaritos“ pagal Michailą Bulgakovą (abu 1988 m.).
Nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio R.Viktiukas dirbo Maskvoje – statė spektaklius „Mossovet“, Maskvos dailės (MCHAT), Maskvos valstybinio universiteto Studentų teatruose.
Tikros sėkmės sulaukė 1988-aisiais, kai teatre „Satyricon“ pastatė spektaklį „Tarnaitės“ pagal prancūzų dramaturgo Jeano Genet pjesę.
O jau po dvejų metų R.Viktiukas atidarė savo teatrą, kurį taip ir pavadino – Romano Viktiuko teatras. „Autorinis, režisūrinis teatras“ – skelbiama teatro interneto svetainėje. Į jo repertuarą įtrauktos ir „Tarnaitės“, tiesa, jau kita – 1991-ųjų – versija, o pačia pirmąja premjera tapo „M.Baterflai“ pagal Davido Henry Hwang‘o pjesę (1990 m.).
Romano Viktiuko teatras beveik kasmet parengdavo premjerų, bet, pavyzdžiui festivalyje „Zolotaja maska“ („Auksinė kaukė“) nedalyvaudavo dėl R.Viktiuko įsitikinimų. „Aš nedalyvauju varžybose, aš kuriu spektaklius“, – sakė jis interviu naujienų agentūrai TASS.
Rusijos ir užsienio šalių teatruose R.Viktiukas režisavo daugiau kaip 200 spektaklių, juose naudojo žiūrovus šokiruojančias priemones (erotines scenas), kaukių, pantomimos teatro elementus, itin pabrėžė plastinį ir muzikinį apipavidalinimą.
Parašė knygą „Romanas Viktiukas su pačiu savimi“ („Roman Viktiuk s samim soboj“, 2000 m.).
Po R.Viktiuko hospitalizacijos teatras buvo uždarytas dėl karantino, bet daba vėl rodo spektaklius.
„Šiandien spektaklis „Tango“ įvyks. Jo garbei ir jo atminimui. Nes R.Viktiukui nieko nebuvo svarbiau už jo teatrą, apskritai Teatrą...“ – teigiama teatro pranešime.
