Kas vakaro premjeroje buvo svarbiau: muzika ar vaizdas? Į ką sutelkti dėmesį vertinant? Panašu, kad redukuoti kūrinį iki atskirų sudedamųjų bus sunku, nes vaizdas nuo garso čia yra neatskiriami.
Filmas „Why does this appear?“ yra poetiškas, garsinis ir vizualus darbas apie žmogaus prisiminimus – realybės, kurioje gyvename, suvokimą ir slidžią ribą tarp jos ir iliuzijos. Vienu sakiniu neįmanomą nusakyti visų minčių, kurias šis kūrinys sukelia, nes kiekvieną kartą apie jį galvojant, galima nuklysti skirtingais keliais ir prieiti skirtingų išvadų. Kūrinys kiekvienam žiūrovui, kuris jį subjektyviai patirs ir vertins, sukels vis kitas emocijas, mintis, mat filmas yra nebylus ir nespalvotas, o teksto jame irgi nėra daug.
„Why does this appear?“ scenarijaus pagrindas – devyni ryškiausi septynių juostos herojų prisiminimai. Filmas pagal juos suskirstytas į atskiras padalas. Nors naratyvo dalijimas į trumpas istorijas galėtų priminti trumpametražių filmų koliažą, taip nėra. Žiūrovas nė minutei nėra „išmetamas“ iš filmo veiksmo. Vyksmas apgaubia stebėtoją ir savotiškai jį užburia atspalviais, kinematografija ir muzika. Tai padeda skirtingas herojų mikroistorijas sulipdyti į vieną, bendrą pasakojimą.
Filmas dažnai šokinėja tarp realybės – „esamojo laiko“ – ir iliuzijos, atsiminimo, sapno. Šis laiko kaitaliojimas, taip pat ir personažų aplinkos sužadinti ekskursai į praeitį, iškelia dar vieną klausimą: ar mes, nors ir nenoromis, negyvename savo prisiminimais?
„Why does this appear?“, regis, nepastebimai ištrina ribas tarp realybės ir iliuzijos. Kaip tai padaroma? Mano manymu, didžiausia kaltininkė čia – nuostabi operatoriaus Lino Žiūros kinematografija. Jei būtų mano valia, L. Žiūrai ir kitiems kūrybinės komandos nariams, atsakingiems už vizualiuosius sprendimus (scenografija – „Random Heroes“, kostiumai – Mortos Nakaitės, prodiuserė – Liucina Mackialo), duočiau porą „Oskarų“, keletą „Auksinių gaublių“ ir visus kitus aukščiausius kino apdovanojimus. Kadrai meistriškai persipina vienas su kitu, jie verčia žiūrovą nustebti: „palauk, kaip čia taip įvyko?“.
Siurrealistinį įspūdį sustiprina ir tai, kad didžioji juostos dalis filmuota teatre. Nedetalizuosiu, kaip su vaizdine medžiaga žaidžia filmo autorius, nenorėdamas sugadinti malonumo tai atrasti ir patirti filmo dar nemačiusiems.
Dominyko Digimo muziką galima būtų priskirti atmosferinės ar minimalistinės muzikos srovėms. Filmo pradžioje skambėjo ir, regis, viso filmo metu tęsėsi instrumentų burdoniniai tonai. Ansamblis dažniausiai neskubėdamas keitė dinamiką ir garso peizažą. Tokio tipo lėto vyksmo muzikoje labai svarbios detalės, garso tekstūra. Puiku, kad buvo laiko išgirsti, kas vyksta toje garsų jūroje, ir tuo mėgautis.
Sunku nepastebėti kompozitoriaus profesionalumo ir kruopštumo, kreipiant dėmesį net į mažiausius dalykus, laipsnišką instrumentų tembrų kaitą, dalelytes, kurios ir sukuria skambesio spalvingumą. Puikiai išnaudotos įvairios atlikimo technikos, kuriomis vis dėlto nebuvo piktnaudžiaujama.
Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ muziką atliko nepriekaištingai – puikiai laviravo D. Digimo sukurtoje garso jūroje. Tik šį kartą jie buvo ne tik atlikėjai, bet ir filmo aktoriai, nors ir nuasmeninti. Buvo įdomu atpažinti ekrane žmogų, sėdintį čia pat scenoje: taip ansamblis dar labiau įsiliejo į filmo vyksmą ir tapo daugiau nei tik įrankiu muzikai sklisti.
Koks buvo muzikos ir vaizdo santykis? Viename interviu K. Dirsė minėjo, kad filmas „Why does this appear?“ yra nebylus, nes siekta muzikos ir vaizdo lygiavertiškumo.
Bet turiu pripažinti: kartais taip susidomėdavau istorija ekrane, nors ir nebylia, ir taip užsižiūrėdavau į kiną, kad apie muziką pamiršdavau, nors ją ir girdėjau. Filmo eigoje atrodė, kad muzika atlieka labiau palydimąją funkciją ir kad ji nėra lygiavertė vaizdo partnerė.
Tačiau vis įkrisdavau į savotišką transo būseną, kurioje tai muzika išnykdavo iš dėmesio orbitos, tai vaizdas nustodavo pasakoti istoriją. Gal toksai persipynimas ir buvo būdas muziką ir vaizdą padaryti lygiaverčiais? Juk žmogus šiame skubėjimo ir technologijų amžiuje dažnai fokusuojasi į skirtingus dalykus ir tik trumpam.
D. Digimo muzika paradoksaliai suteikė daug spalvų juodai baltam vaizdui. Kiekvienoje scenoje garsas itin stipriai ir taikliai pabrėždavo emociją, kurią autoriai bandė perteikti. Ir ta emocija būdavo pilna, ne banali.
Sujungus vaizdą su garsu, gavome tikrą emociją, kuri, kaip ir realiame gyvenime ir tikruose atsiminimuose, yra emocijų kratinys (tai ir padaro jas pilnas).
Filmas žiūrovą palieka su klausimais: kas yra tikra? Kas yra prisiminimas? Ir su teze, kad prisiminimai išnyksta, bet vaizdiniai lieka.
Apibendrindamas norėčiau pasidžiaugti, kad lietuviškos muzikos padangėje randasi įvykių, kurie gali varžytis su užsienio kultūros eksportu. Jei „Why does this appear?“ bus kartojamas, nuoširdžiai rekomenduoju aplankyti. Juk įdomu pamatyti ansamblį, atliekantį gyvą muziką nespalvotam ir nebyliam filmui.
Tokia praktika buvo įprasta XX a. pradžioje, nes nebuvo kito pasirinkimo. Dirigentas turėdavo nurodyti, kada pradėti ir nustoti groti pagal natose pažymėtas filmo atkarpas. Dabartiniame pasaulyje, kai muziką galima kurti kompiuteryje, o dirigentas gali girdėti tikslų tempą ausinėse atlikimo metu, šiuos dalykus sukoordinuoti yra lengviau. Tačiau „Why does this appear?“ visuma ne mažiau įspūdinga suvokiant darbo, kurio reikėjo šio kūrinio įgyvendinimui, mastą ir kruopštumą.
* * *
Toliau festivalyje „Gaida“: lapkričio 6 d. 20 val. Šiuolaikinio meno centre – paslaptingojo elektroninės muzikos dueto iš Vokietijos „Dopplereffekt“ pasirodymas. Pirmą kartą į Lietuvą atvykstantis duetas atveža futuristinį audiovizualinį gyvosios elektronikos koncertą. Įžanginį pasirodymą surengs kylanti lietuviškosios IDM scenos žvaigždė Monikaze.
