Apie muziką spektakliui ir darbą repeticijose su kompozitoriumi kalbėjosi Daiva Šabasevičienė.
– Kuo ypatinga ši kelionės drama su septyniomis stotimis „Didysis kelias“?
– Prieš pradedant rašyti muziką man visada svarbu pajusti ją – ne išgirsti, bet pajusti. Muzikoje svarbu ne natos, o tai, kas už jų slypi.
Tai galioja ir tekstui. Svarbu tai, kas yra tarp eilučių. Toje tyloje tarp natų randasi muzika.
Man A.Strindbergo „Didysis kelias“ yra pavargusio nuo gyvenimo meilės prisipažinimas gyvenimui. Skaudžiai graži vienatvė, norinti ištirpti visame kame, kas brangu. Ir paskutinę akimirką prieš iškeliaudamas žmogus pamato, iš kur ir kur jis atėjo, kas jį suformavo.
Visada stengiuosi pasėti sėklą, iš kurios vėliau išdygsta visas muzikinis medis. Bet „Didžiajam keliui“ to nepakanka. Su pagrindiniu herojumi atsiduriame skirtingose erdvėse, turinčiose savo ypatumų ir koloritą, ir tam būtina sukurti atskirą ir unikalią atmosferą.
Stilistiškai muzikoje susipynė ir pseudoetniškumas, ir aliuzija į klasiką, džiazą, hiphopą, roką, elektroniką. Tačiau kaip nuolatinis tarytum vienatvės leitmotyvas spektaklį persmelkia violončelė.
– Ar dažnai A.Strindbergas statomas Ukrainoje?
– Deja, neteko girdėti apie A.Strindbergo pastatymus Ukrainoje. Ir aš iki „Didžiojo kelio“ nebuvau susidūręs su šiuo autoriumi, todėl be galo džiaugiuosi, kad turiu galimybę atrasti jį sau.
– Jūs pats vertėte kūrinį į ukrainiečių kalbą. Kas buvo sunkiausia?
– Kai J.Vaitkus pasiūlė parašyti muziką A.Strindbergo „Didžiajam keliui“, iškart pasakė, kad ši pjesė neversta į rusų kalbą. Po ilgų ieškojimų man taip pat nepavyko atrasti vertimo. Radau visų pjesių vertimus, bet ne „Didžiojo kelio“. Be to, serijoje, pavadintoje „Visas raštų rinkinys“, ji net į sąrašą neįtraukta.
Akivaizdu, kad darbui man reikėjo vertimo, tad nedvejodamas pradėjau versti pats. Turėjau dvi pjesės versijas – anglų ir lietuvių kalbomis, galų gale padariau pažodinio vertimo egzempliorių, kuriame buvo po tris eilutes, kiekviena – kita kalba.
Tai užtruko mėnesį. Versdamas, regis, žvilgtelėjau į šios puikios pjesės kūrimo aplinkybes. Kai labai užsidegi darbu, sunkumų tiesiog nepastebi.
– Seniai teatre nemačiau tokio nuoseklaus darbo: jūs dalyvaujate kiekvienoje repeticijoje, atskirai dirbate su kiekvienu aktoriumi. Nuo ko tai priklauso?
– Darbo pradžioje, dar skaitant pjesę, kilo daug minčių ir idėjų, kuriomis pasidalijau su režisieriumi. Jis pasidalijo savo idėjomis. Mes be galo daug kalbėjomės. Vėliau kiekvienas darėme savo – aš kūriau muziką, o jis repetavo kūrinį.
Kai paprašiau parodyti jų nuveiktą darbą, buvo surengta nedidelė pirmojo etapo peržiūra, po kurios supratau, kad netiks daugiau nei pusė to, ką buvau sukūręs. Ne todėl, kad tai bloga muzika, bet todėl, kad ją kūriau atsietai nuo viso proceso, kuriame dalyvavo gyvi žmonės, į spektaklio audinį įtraukdami tai, ko kartais negalima aptarti iš anksto. Teatras yra bendras kūrybinis darbas.
Žinoma, turi būti parengiamasis etapas, kuriame, perskaičius pjesę, formuojasi pagrindinis jausmas, kurį bandau paversti muzika ir kurį žiūrovas išgirdęs galėtų pasijausti taip, kaip aš. Forma, kuria taptų muzikinė medžiaga.
Dažnai atsitinka, kad pagrindinė muzikinė tema arba net keletas temų kyla iškart perskaičius pjesę. Galbūt ir pati pjesė lemia kai kurias žanro ypatybes. Bet visa tai turi būti nuolat tikrinama kartu su režisieriumi ir aktoriais tiesiogiai per repeticijas.
O antra, aš visada stengiuosi nepraleisti progos ko nors išmokti. Iš J.Vaitkaus galima daug ko išmokti. Ir, žinoma, man įdomu stebėti puikaus menininko J.Vaitkaus kūrybos procesą.
– Muzikoje labai daug motyvų. Ar jie priklauso nuo A.Strindbergo „Didžiojo kelio“, ar nuo režisūrinio sprendimo?
– Tai priklauso nuo visko – ir nuo A.Strindbergo, ir, žinoma, nuo režisieriaus sprendimo bei aktorių traktuotės, ir tikrai nuo mano viso to suvokimo, kuris apima ir supratimą, ir jausmą.
– Jūsų muzikoje skambės ir vargonai, ir violončelė, ir saksofonas, ir kompiuterinės kompiliacijos. Nuo ko priklauso instrumentuotė?
– Nuo daugelio veiksnių. Instrumentas yra spalva, ir ne šiaip tembrinio garso, bet emocijos spalva. Be to, skirtingi vieno instrumento registrai gali turėti tiesiog priešingas išraiškos galimybes. Todėl instrumentalumas tiesiogiai priklauso nuo emocijos ir jausmo, kurį šiuo metu noriu įkūnyti.
Bet šis jausmas gali būti skirtingas: papildoma tam tikros scenos ar veikėjo savybė arba, priešingai, šešėlis, padedantis sukurti kontrastą ar daugiau gylio. Labai dažnai iš to vėliau atsiranda emocinis leittembras, persmelkiantis visą spektaklį. Pavyzdžiui, „Didžiajame kelyje“ tai yra violončelės tembras, kuris ryškina visuotinės vienatvės idėją.
– Labai svarbu, kad šiame spektaklyje jūs sekate paskui dramaturginę medžiagą, nes pastaruoju metu vyrauja muzika kaip atmosfera. O šiuo atveju ji – personažo dalis.
– Muzikos aukso amžius, deja, baigėsi. Ir tam aš tikrai nejaučiu nostalgijos. Tai tik faktas, kurį reikia suvokti ir judėti toliau.
Pasaulyje yra daug muzikos ir daug jos yra vidutinio lygio, dažnai muzika vadinama tai, kuo ji visai nėra, ir dėl viso to ji nuvertinama. Ir dauguma žmonių net nežino vertingiausios ir puikiausios muzikos, galinčios pakeisti sąmonę ir gyvenimą, jie net neįtaria, kad ji egzistuoja, ir šiems žmonėms net nėra reikalo jos atpažinti.
Taigi, yra daug įvairių muzikos rūšių, jos yra visur, ji tapo kažkas kasdieniška ir pritaikoma. Deja, daugelis režisierių taip ir elgiasi. Dažniausiai turbūt todėl, kad jie patys nesupranta, kas yra muzika, ir neįtaria, koks tai galingas ir įtakingas dalykas.
Visuose spektakliuose, kuriems rašiau muziką, visada stengiausi sukurti dar vieną personažą, organiškai įpintą į spektaklio audinį ir labai dažnai apibendrinantį tai, kas nėra tiesiogiai pasakyta žodžiais.
– Į kūrinį įvedate vokalą. Ar tai priklauso nuo vaidmens piešinio, ar nuo aktorių gebėjimo? Juk kai kurie aktoriai turi puikią klausą, bet nedainuoja.
– Nėra vieno atsakymo dėl vokalo įvedimo į kūrinį. Viskas būna labai skirtinga. Yra labai konkrečių situacijų, kurios išdėstytos tiesiog pjesėje: romansas, daina ir t. t. Kartais to reikalauja spektaklio žanras, o kartais – režisieriaus siekis atskleisti tam tikrą sceną ar veikėją.
Dėl aktorių vokalinių galimybių galiu pasakyti, kad dauguma jų mano, jog a priori neturi šių galimybių. Tokios mintys dažniausiai kyla dėl menko išsilavinimo ir vėlesnio psichologinio spaudimo.
Žinoma, visi žmonės tikrai neturi fantastiškų balso galimybių, bet visi turi natūralų balso duomenų potencialą gimdami. Kai kuriuose ankstesniuose spektakliuose man pavyko įtikinti žmones ir suteikti jiems galimybę pažvelgti į savo vokalinius sugebėjimus iš kitos pusės ir labai dažnai įvykdavo fenomenalūs proveržiai, tačiau kartais žmonės negalėjo įveikti šio barjero, vadinamo „nemokėjimu dainuoti“.
– Jūsų asistentė Liudmyla Šymko – nuolatinė repeticijų dalyvė. Be jūsų abiejų neprasideda nė viena repeticija, aktoriai turi įsidainuoti.
– Taip, Liudmila dažnai man labai padeda rengiant vokalą. Ji – universalus žmogus, o muzika jai labai daug reiškia. Visai neseniai ji sakė, kad jau sukaupė medžiagos visam vokalo rengimo leidiniui.
Iš esmės visos repeticijos turėtų prasidėti giedojimu, ritmo treniruotėmis, raumenų apšilimu, kvėpavimo, taip pat dikcijos pratimais. Labai neteisinga to nepaisyti. Ir čia net nesvarbu, ar spektaklyje dainuojama, ar ne. Įsidainavimas balsui iš esmės reikalingas. O balsas ir kūnas yra aktoriaus instrumentas.
– Prisimenu jūsų pastabą po pirmųjų repeticijų – jums pasirodė, kad dauguma aktorių kalba tarytum viena tonacija. Koks kelias nueitas, kur ir kaip viskas pajudėjo?
– Tiesą sakant, turite nuostabių aktorių, bet manau, kad kai kurie bijo savęs, tarytum nenorėdami savęs iššvaistyti, ir sykiu iš tikrųjų praranda galimybę pabandyti ieškoti ko nors nauja, nerti toliau.
Taip, man buvo keista, kad gilios, kosminės mintys intonuojamos kasdieniškai, net monotoniškai. Bet tai buvo iš pradžių, vėliau viskas pasikeitė. Režisierius J.Vaitkus juos įkvėpė.
– Ne pirmą kartą dirbate su J.Vaitkumi. Ko jis siekia, reikalauja kviesdamas kartu dirbti? Kuo jo darbo principai skiriasi nuo kitų režisierių, su kuriais bendradarbiaujate?
– Taip, tai jau trečias bendras mūsų darbas. Pirmasis buvo 2016 metais Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“ Lesės Ukrainkos rusų dramos teatre Kijeve, vėliau, 2019-aisiais, – Vladimiro Majakovskio „Tryliktasis apaštalas, arba Debesis kelnėse“ Lietuvos rusų dramos teatre.
J.Vaitkaus darbo principas visiškai kitoks nei daugelio režisierių. Pirmiausia jis iš esmės kūrybingas. Jis nereikalauja, siūlo pagalvoti, tariasi, ragina nuodugniai išnagrinėti medžiagą, įkvepia aplink pjesę sukurti visą universitetą. Jis visada suteikia galimybę pabandyti. Tai labai labai svarbu. Šis požiūris yra labai įkvepiantis, aš nesu sutikęs nė vieno taip dirbančio režisieriaus.
– Jūs – universalus menininkas: kuriate muziką, skambančią pagrindinėse koncertų salėse, ir ne tik Ukrainoje, taip pat kuriate scenarijus, filmus. Kaip visa tai suderinate?
– Kai mokiausi muzikos mokykloje, svajojau įstoti į Konservatoriją ir tapti kompozitoriumi. Bet tada supratau, kad tiesiog tapti kažkuo yra labai kvaila idėja. Nesvarbu, kuo taptum, tai reiškia pasiekti tam tikrą pabaigą. O štai mokytis galima visą gyvenimą.
Todėl savęs nesuvokiu kaip kompozitoriaus. Esu žmogus, bandantis save suprasti šiame pasaulyje, bandantis suprasti pasaulį per įvairius instrumentus.
Vienas tokių instrumentų yra muzika, kitas – scenarijai, filmai ir kt. Aš į nieką nepretenduoju, išskyrus žinių troškimą.
– Šiandien visų žvilgsniai nukreipti į Baltarusiją, bet dėmesys jūsų šaliai taip pat nemąžta. Kaip jūs gyvenate? Suprantu, kad trumpai viso to neaptarsime, bet įdomu sužinoti, kaip jūs, menininkas, jaučiatės savo šalyje.
– Asmeniškai neturiu kuo skųstis. Aš visada tikėjau, kad jei žmogus darbštus ir myli bei dega tuo, ką daro, niekada nejaus nepritekliaus.
Kitas dalykas, kad man daug ir nereikia. Man svarbu, kad turėčiau laiko kūrybai, kuri man įdomi.
Kai tapome nepriklausomi 1991-aisiais, man buvo keturiolika ir gerai atsimenu, kai buvo kalbama apie tai, jog iš pradžių pakelkime ekonomiką, o vėliau užsiimsime kultūra. Praėjo beveik trisdešimt metų ir kartojama iš esmės tas pats. Ir tai negali nenuvilti.
– Dirbate kino klasteryje, Vilniaus paribyje, bet gal spėjote truputį pažinti Vilnių, jo žmones? Ką įsidėmėjote?
– Aš jau ketvirtą kartą Vilniuje. Nuo pat pirmo apsilankymo iškart įsimylėjau šį miestą, jis labai jaukus ir ramus.
Daugiausia susiduriu su nuostabiais žmonėmis ir galiu pasakyti tik gerų dalykų apie lietuvius ir Lietuvą.
Teatrų yra daug, tai negali nedžiuginti. Prieš porą dienų troleibuse pamačiau Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro reklamą. Pas mus to nepamatysi. Kultūros lygis – aukštumoje.
Spektaklio „Didysis kelias“ premjera. Lapkričio 7, 8 d. Vilniaus kino klasteris (Meistrų g. 12C, Vilnius). Lapkričio 8 d. 19 val. tiesioginė spektaklio transliacija internetu „Tiketos“ platformoje.
