Bosisto Leonido Šinkarenkos suburta grupė „Shinkarenko Jazz 4 N“ – savotiškas itin įdomaus projekto „Lithuanian Jazz Trio“, gyvavusio iki 2004-ųjų, atgimimas.
Tačiau 2015 m. debiutavęs kolektyvas yra kiek kitoks nei jo pirmtakas. Kaip pasakoja kolektyvo lyderis L. Šinkarenka, atėjo noras keistis ir keisti muzikavimo koncepciją: grįžti prie spontaniškumo, didesnės improvizacijų laisvės ir platesnės saviraiškos grupės atlikėjams.
Be grupės lyderio L. Šinkarenkos, kartu scenoje pasirodys saksofonininkai Vytautas Labutis ir Janas Maksimovičius bei būgnininkas Linas Būda. Tokių solidžių ir profesionalių kolegų scenoje pavydėtų daugelis. Visi kolektyvo nariai – turiningą muzikinį kelią nuėję, pripažinti muzikos meistrai.
Džiazo gerbėjai apie L. Šinkarenką pirmąsyk išgirdo 1981-aisiais, kai jaunas bosistas prisijungė prie Lietuvos džiazo klasiko Vladimiro Čekasino grupės, su kuria įrašė vieną įdomiausių Lietuvos džiazo įrašų „Nostalgija“. Vėliau Leonidas grojo saksofonininko Petro Vyšniausko grupėje, kolektyvuose „Džiazo nublokšti“, „Vilnius Jazz Quartet“ ir kt.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, L. Šinkarenka koncertavo su kone visais geriausiai žinomais šalies džiazo atlikėjais, pasinėrė į „Vilnius Jazz Quartet“ veiklą, dirbo skirtinguose legendinio perkusininko Vladimiro Tarasovo projektuose, grojo Dainiaus Pulausko grupėje, net išbandė save tokiuose tarpžanriniuose eksperimentuose, kaip Romo Lileikio ir Audriaus Balsio „Evangelija nuo Romo“ bei „Kiaulės sakmė“.
Antrasis kvarteto narys – Vytautas Labutis, muzikinį kelią pradėjęs nuo akordeono, tačiau ilgainiui pasukęs pučiamųjų instrumentų pusėn. 1982-aisiais debiutavo P. Vyšniausko kvartete, vėliau grojo su V. Čekasinu, savo suburtame trio, grupėje „Džiazo nublokšti“, taip pat su Vladimiru Tarasovu, Dainiumi Pulausku ir kitais talentingiausiais mūsų krašto muzikantais. V. Labutis buvo ilgametis ansamblio „Jazz Baltica“ narys, grodamas jame muzikavo su Django Bates, Maria Schneider ir kitomis džiazo garsenybėmis, dalyvavo ir eilėje kitų tarptautinių projektų.
Europos, Azijos, Australijos ir JAV festivalių scenose pasižymėjusio lietuvių muzikanto muzikinis kelias nėra tik tradicinis džiazas. Jis nebijo nardyti po įvairiausias šio žanro nišas, įnešdamas savitumo į kiekvieną grupę, su kuria groja. V. Labutį galima išgirsti eksperimentinės, šiuolaikinės muzikos kolektyvuose. Jis taip pat mielai atlieka savitai aranžuotas lietuviško folkloro kompozicijas, dirbo indiškos muzikos projektuose.
Žvelgiant iš „Lithuanian Jazz Trio“ perspektyvos, „Shinkarenko Jazz 4 N“ pastebimai atsinaujino. Už būgnų rinkinio Arvydą Joffę pakeitė puikiai daugeliui pažįstamas mušamųjų meistras Linas Būda. Daugeliui džiazo gerbėjų Linas neatsiejamas nuo D. Pulausko kolektyvų, kuriuose grojo nuo pat 1994-ųjų ir kartu aplankė per 120 džiazo festivalių įvairiose pasaulio šalyse.
Svarų indėlį lietuviško džiazo scenoje paliko bendri L. Būdos ir Skirmanto Sasnausko projektai, kurie išliko ne tik juos mačiusiųjų bei gyvai girdėjusių atmintyje, bet ir kompaktinėse plokštelėse. L. Būda yra grojęs ir su Danieliaus Praspaliauskio, Eugenijaus Kanevičiaus ansambliais. Pastaruoju metu būgnininkas dalyvauja įvairiuose džiazo projektuose su daugeliu Lietuvos džiazo kūrėjų, yra Kauno bigbendo narys, groja tarptautiniuose kolektyvuose.
L. Būdos unikalumas atsiskleidžia pažvelgus giliau į jo „curriculum vitae“. Šis būgnininkas mušė būgnus legendinėje grupėje „Antis“, taip pat grojo su grupe „Rojaus tūzai“, o praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje jis buvo vienos perspektyviausių ano meto metalo grupių „Ghostorm“ narys, su kuria išleido albumą „Black Box“.
Būtent roko bei metalo muzikos patirtis labai ryškiai atsispindi L. Būdos grojime. Nepaisant to, kad girdime Liną. džiazo kolektyvų sudėtyje, jo būgnai visuomet skamba ganėtinai masyviai ir sunkiai bei alsuoja tikra roko energija, jam būdinga tvirta, stipria grojimo maniera ir ryškiomis ritmo struktūromis.
Be L. Būdos, šviežio kraujo į kolektyvą įnešė saksofonininkas Janas Maksimovičius – tikras soprano saksofono genijus, sugebantis meistriškai atskleisti šio instrumento grožį. Janas – tylus, mažakalbis ir mąslus kūrėjas, ieškantis muzikoje gilesnių prasmių, o ne tik pramogos.
Saksofonininkas bendradarbiauja ir su džiazo, ir su akademinės muzikos atstovais, yra „Trio Infiltrators“ narys, grojo su P. Vyšniausku, E. Kanevičiumi, Timu Daisy, Byronu Wallenu, Jaroslawu Besteriu ir kitais gerai žinomais menininkais ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
1996-aisiais džiazo scenoje debiutavęs muzikantas nuo 2002-ųjų joje spindi kaip kompozitorius ir projektų lyderis. Ne vieno konkurso laurus nuskynęs muzikantas koncertavo daugelyje Europos šalių ir kone visuose Lietuvos džiazo festivaliuose.
Pastaruoju metu melomanus Janas Maksimovičius džiugina duetu su ilgamečiu scenos partneriu pianistu Dmitrijumi Golovanovu. Net du albumus nuo 2019 m. pristatę bičiuliai tiesiog privertė iš nuostabos aikčioti muzikos kritikus bei džiazo mėgėjus. Nepaprasto grožio ir jautrumo dialogai tarp saksofono ir fortepijono giliai suvirpino klausytojų sielas.
„Visi mes skirtingi, bet kalbame ta pačia muzikine kalba. Tiesa, kad mums drauge muzikuoti yra tas pats, kas valgyti, miegoti, mylėti. Mūsų sukaupta patirtis leidžia scenoje jausti vienas kito petį, kurti muzikines provokacijas ir žaibiškai į jas reaguoti“, – pristatydamas projektą, pasakojo L. Šinkarenka.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
