Siužetas
Ko gero, pamenat – prieš 5 metus Paryžiuje buvo reikalų: per vieną vakarą terroristai paklojo apie 130 žmonių, dar 413 sužaloti. Vieną teroristą pagavo, jį reikėjo teisti, tad šast atsirado tam specialus garsenybė advokatas. Ir tada pas jį (apgavusi visą advokatų kontorą) atėjo riomerynės bakalaurė ir sako: priimk mane į kontorą, būsiu tavo dešinioji ranka. Įsivaizduokit, jis priima! Aišku, jau ir taip absoliučiai nereali prielaida, bet scenarijus būtent toks – patys suprantat, teisininkės vardas Alisa, o tai reiškia, kad viskas įmanoma.
O tada ir prasideda: advokatų kontorą ji pastatė ant ausų, dėl savo obsesijos darbui sugyventiniui namuose provokuoja konfliktą, o vargšas advokatas turi kantrybės kęst jos išsišokimus ir dėstyti tai, ką pedagogai turėjo dar pirmame kurse išaiškint. Kalbant apie siužetą, viskas: 2/3 mizanscenų buvo labiau pro forma.
Tai kokia pabaiga? Beveik jokia: pabaigoje jūs pamatysite vieną aktorę be rūbų. Kodėl? Šiaip sau – reikalingumo jokio, bet toks režisūrinis sprendimas.
Vaidmenys
Visiškai neaišku, kodėl parinkti tokie aktoriai. Aktorių atranka surengta, matyt, vadovaujantis principu „kas pirmas pakels ragelį“. Pagrindinį vaidmenį atidavė LMTA profesoriui Vytautui Anužiui – jis, be abejonės, dabar yra savo paklausos/šlovės zenite, bet jis tiesiog per geras šitame studentiško lygio pastatyme. Čia tas pats, kas pieštuką smailinti ne drožtuku, o programuot KUKA (ar Fanuc) robotinę alkūnę su lazeriu.
Arba, pavyzdžiui, Elzė Gudavičiūtė su Vainiumi Sodeika – jie abu topiniai aktoriai, aiškiai patenkantys tarp talentingiausių Lietuvoje, bet jų vaidmenys yra jokie. Jiems net netinka apibūdinimas supporting characters. Auksinio kryžiaus laureatai, didūs šalies menininkai pakviesti iš esmės epizodiniams vaidmenims.
Tą patį galėčiau pasakyti ir apie Giedrių Savicką – niekam nekelia abejonių jo kompetencija ir meistriškumas. Bet šitame pastatyme jis, matyt, tam, kad pavardę būtų galima „Tiketoje“ užrašyti, idant bilietus labiau pirktų.
Visi šitie keturi mano išvardyti artistai yra išskirtiniai, bet tikrai neaišku, kurie jų gabumai naudojami spektaklyje – nebent tai, kad jie be savirodos, sąžiningai, nenukapodami kampų atlieka sau priskirtus vaidmenis.
Tarkim, ponas Vytautas kaip joks kitas Lietuvos aktorius moka įtaigiai intonuoti filosofinius (ypač senuosius) tekstus, turi neįtikėtinai platų nebylios išraiškos arsenalą, ypač meistriškai manipuliuoja publikos nuotaikomis. Tai vat visi šitie talentai lieka nepanaudoti. Tas pats apie Elzę, Giedrių ir Vainių.
Spektaklis
LNDT pirmojoje šio sezono premjeroje („Respublika“) pademonstravo ultrašiuolaikines formas, pamėgino žiūrovus priartinti prie aktorių per ištiestos rankos atstumą, galų gale surizikavo milžiniška pinigų suma grandioziniam pastatymui: „Respublikoje“ buvo parodyta tokia teatrinė patirtis, kokios Lietuvoje dar nebuvo. „Alisoje“ nėra nei intrigos, nei patrauklių herojų, netgi stiliaus.
Tai negėdingas, tačiau beveidis pastatymas. Naivi mergina prie galingo ir protingo vyro, dabartinių ir istorinių įvykių paralelės, visuomet lanksti teisininkų moralė – visa tai seni teatriniai štampai, kuriuos pamatyti norėtųsi bent jau pateikiant kūrybingai. Dabartiniam rezultatui pasiekti nereikalingas nei V.Sodeika, nei V.Anužis, nei juo labiau E.Gudavičiūtė su G.Savicku.
Vienintelė šio spektaklio inovacija Lietuvos teatro padangėje – pirmą kartą dramos scenoje buvo užsidegta ne tradicinė cigaretė, o surūkyti IQOS (kaitinamojo tabako sistema. – Red.)
Techninė pusė
Apie ją trumpai ir konkrečiai:
1. Kamera ir juo labiau radiomikrofonai spektaklyje akivaizdžiai pertekliniai.
2. Matyti nacionalinio teatro pastatyme pigią Charles'o Eameso krėslo kopiją yra, atleiskite, tiesiog gėdinga – suprantantys apie interjerus nusivils nepagarba vienam žymiausių XX amžiaus baldų, o neišmanantiems… Matyt, tokie ir dekoravo.
3. Apšvietimo sprendimas dviem brangiais/dideliais octabox’ais su grid’ais, nors ir ypač pretenzingas bei reikalaujantis tikslumo, bet klaikiai nepasiteisino.
Apšvietėjui vertėjo apsilankyti toje pačioje „Menų spaustuvės“ salėje vykstančiame spektaklyje „Tik suaugusiems“ (rež. Justas Tertelis) – jame ypač gerai parodyta, kaip minimaliomis priemonėmis pasiekiamas maksimalus rezultatas. Įtaigiai, klasiškai ir kūrybingai.
Silpnokai
Jei žiūrėtume į esmę – pagrindinė „Alisos“ problema netgi ne konceptuali, o techninė: režisierius ciniškai nusispjovė ant žanro taisyklių.
Man jau anksčiau visi sakė, kad „Voicekas“ yra nuobodybė ir „Germanwings“ skrydis ten beveik niekuo dėtas (užtat ir nėjau, nors idėja lyg ir potenciali).
Čia tas pats režisierius irgi paslydo – teroristo atstovavimo ir jo teisės į sąžiningą teismą problematika liko nuobodžiausia siužetine linija. Bet aną kartą dar buvo galima nurašyti ant to, kad tada LNDT turėjo ypač eksperimentinį, treplioviškų „naujų formų“ sezoną ir šiaip tada dar buvo spaudimas „daugiau jaunimo į teatrą“.
O dabar turime pagrindinę veikėją, kuri yra valdinga, pretenzinga, įsitikinusi savo teisuoliškumu ir nuolat viskuo nepatenkinta – gana įtikinama antiherojė. O štai visi kiti personažai yra etaloninis scenarinio tingėjimo produktas. Todėl ir matome personažus, kurie visai neskatina įsijausti ar pabandyti tapatintis.
Kažkoks kvailas asilas (ar triušis?) aplink, beveik visą spektaklį beprasmiškai pragulėjusi vargša aktorė Diana Anevičiūtė, nežinia kam reikalingas prokuroras su žurnaliste ir panašiai. Tas pats su dialogais, mat jie yra, kaip sakoma šiais laikais, mediniai.
Pagal scenaristo sumanymą Alisos unikalus superginklas turėjo būti nuoširdumas ir smalsumas. Deja, tai nesuveikia. Mes tris su puse (vietoj dviejų su puse žadėtų!) valandos žiūrim, kaip ji plaukia pasroviui. Teksto ir sceninio judesio daug, reikšmės – nelabai.
Toks įspūdis, kad pjesėje keliamos temos yra ne autentiškos, o prikurtos. Nėra į ką įsigilinti, kaip tai būna, pavyzdžiui, Mažajame teatre, kuriame dažniausiai bandoma literatūriškai pasigilinti į žmogiškus santykius, įžvelgti jų esmę, prisiliesti prie jos.
„Alisos“ atveju beveik viskas paviršutiniška ir nuspėjama. Net žiūrėdamas 4–5 kartus nuspėjau dialogą, sutapo. Tapo akivaizdu, kad kūrėjus labiau domino išleisti premjerą, o ne teatro menas.
Šiuolaikinio pasaulio cinizmui priešpastatyti naivią ir atkaklią bei stiprią merginą, kuri kovotų su neteisybėmis, pasinaudodama savo nesusitepimu, – visiškai logiška idėja, deja, spėju, kad ją pamatys nedaug žiūrovų.
Net per pagrindinę premjerą plojimai buvo skystoki, nelabai ilgi, jų neužteko ir aktorių antram „užėjimui“, pasimaudymui aplodismentuose. Pirmas iš salės greitu žingsniu patraukęs žmogus buvo ne kas kitas, o LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.
