Prieš koncertą žinojome, kad tai – Colino Courrie, kuris prieš dvejus metus išskirtiniu pasirodymu „Gaidoje“ nepaprastai sužavėjo publiką, ansamblis. Po koncerto įsitikinome, kad ne tik ansamblio lyderis, bet ir visas kvartetas verti dėmesio (kiti nariai Adrianas Spillettas, Owenas Gunnellis, Samas Waltonas).
Kad „Colin Courrie Group“ yra ansamblis su charakteriu, galintis ir mėgstantis pateiktis publikai tam tikrų netikėtumų, byloja net jų įvaizdis. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriančią tamsią koncertinę aprangą (visų vienodą) papildo avalynė – irgi tamsiai pilki… sportbačiai, bet visų vienodi. Suprantama, pasirinkimą turbūt lėmė patogumas (perkusijos atlikėjas išties daug juda scenoje), bet tai ir tam tikra estetinė žinutė, liudijanti neformalų šiuolaikiškumą ir žaidybiškumą.
Koncertą pradėjo Josepho Pereiros (g. 1974 m.) „Mallet Quartet“ dviem vibrafonams ir dviem marimboms. Kūrinio autorius – pagrindinis Los Andželo filharmonijos orkestro timpanistas, taigi, atlikėjų kolega, puikiai išmanantis mušamųjų galimybes. Jo 2013 m. sukurtas kvartetas mušamiesiems leido išgirsti ir pačių atlikėjų galimybes.
Toliau skambėjo Kolumbijoje gimusio, bet Niujorke ir Portlande gyvenančio Andy Akiho (g. 1979 m.) efektingas opusas „Pillar IV“ (2016 m.). Čia laikrodžių mechanizmo garsus primenančioje kūrinio tėkmėje galima buvo išgirsti ir džiazo perkusijos bei rytietiškų būgnų atgarsius.
Philipo Glasso (g. 1937 m.) klasikinis opusas „1+1“ (1967 m.) buvo įdomus ne tik klausytis, bet ir žiūrėti. Atlikėjai susėdo prie staliuko ir pirštais bei krumpliais barbeno į stalą. Tai ir buvo jų instrumentas. Par excellance minimalistinio kūrinio pagrindą sudarė du ritminiai modeliai, tarpusavy gretinami artimetine progresija. Atlikimo trukmė yra neapibrėžta, tad „Colin Courrie Group“ nutarė nepiknaudžiauti publikos dėmesiu ir šį opusą pateikė labiau kaip interliudą tarp didesnių programos kūrinių.
Juolab kad toliau sekė Ryčio Mažulio (g. 1961 m.) kūrinio „En éventail fermé“ dviem marimboms ir dviem vibrafonams (2020 m.) pasaulinė premjera.
Čia kompozitorius apeliuoja į išprususį naujosios muzikos klausytoją, mat kūrinio pavadinimą ir idėją, anot jo paties, „pasiskolino“ iš Olivier Messiaeno. R.Mažulio kūrinys grįstas garsų serijomis, kurias mėgo ir O.Messiaenas, o pastarasis savo serijų garsų tvarkos pakeitimą vadino „iš kraštų į centrą suskleista vėduokle“. Klausytojui, pažįstančiam R.Mažulio muziką, jo naujasis išplėtotas opusas skambėjo kaip kompozitoriaus ligšiolinės kūrybos tąsa – dar viena jo pamėgto nesibaigiančio kanono realizacija.
„Colin Courrie Group“ taip pat atliko britų kompozitoriaus Dave’o Marico „Nascent Forms“ (2019 m.), Lukaso Ligeti (beje, György Ligeti sūnaus) kūrinį „Pattern Transformation“ (1988 m.) ir amerikiečių autoriaus Johno Lutherio Adamso kūrinį 4 bosiniams būgnams „Qilyaun“ (1998 m.).
Johnas Lutheris Adamsas (g. 1953 m.) savo gyvenimą ir kūrybą skyrė gamtos pasauliui. Tuo galima buvo įsitikinti klausantis jo „Qilyaun“: keturis būgnus išdėsčius tiek scenoje, tiek salėje, o publikai atsidūrus jų skambesio apsupty, galima buvo pasijusti lyg griaustinio viduje.
„Qilyaun“ inupiatų kalba reiškia „jėgos šaltinį“ ir siejamas su šamano būgnu kaip dvasinių kelionių įrankiu. Kita vertus, pasiklausius tokio būgnijimo galima lengviau suprasti, kodėl einant į mūšį senovėje buvo naudojami būgnai. Galingos garso bangos veikia tiesiog fiziškai.
Toliau festivalyje „Gaida“ – spalio 25 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje legendinis S.Reicho kūrinys „Drumming“. Atlikėjai: „Portland Percussion Group“ (JAV), „Colin Currie Group“ (Jungtinė Karalystė), dalyvauja Lina Valionienė (balsas), Milda Zapolskaitė (balsas), Lina Baublytė (fleita), Džiugas Daugirda (mušamieji).
