Dviejų dalių koncerto pirmojoje dalyje skambės autorinė kūryba, antrojoje koncerto dalyje – klausytojų ausis pamalonins žiaurių, bet gražių romansų programa.
Žiauriai gražūs romansai tai toks specifinis dainuojamosios kūrybos žanras, labai išpopuliarėjęs nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje (1919–1939 m.), kai miestuose ir kaimuose atsirado radijas ir dėl to restoranuose, vakarėliuose bei užstalėse ėmė plisti romansų dainavimo tradicija.
Dažniausiai tai būdavo iš kitų kalbų versti bei lietuviškoms situacijoms pritaikyti itališki, rusiški ar čigoniški romansai. Sykiu sparčiai buvo kuriami ir savi, lietuviški žiaurieji romansai, neretai palydimi aštrių egzotiškų prieskonių, nuožmių leopardų, tragiškos meilės, nukirstų galvų...
„Žiaurūs romansai nutiko mane gyvenime, kai kažkada su Zita Kelmickaite ir jos vadovaujamu „Ratilio“ rinkom tautosaką ir prisirinkom aistringų ir šiurpių dainelių apie meilę – dažniausiai su labai nelaimingais galais.
Jau tada mes, tuometiniai ratiliokai, supratom, kad tai unikalus ir paradoksalus žanras – jame apstu sentimentalizmo ir absurdo, tragedijos ir farso“, – pasakojo V.V.Landsbergis ir pridūrė, kad mėgsta šiuos romansus ir koncertuose dainuoja iki šiol su žmona Ramune arba vienas.
Anot jo, žiaurūs romansai – toks savitas tautosakos porūšis, „parodąs žiaurumo ir kerštingumo absurdą, kartu psichoterapija, kai tu gali saugiai dainoje realizuot savo tamsiąsias puses ir iš jų pasijuokti“.
Atlikėjo V.V.Landsbergio dainuojami romansai kupini žavaus naivumo, sentimentalumo, aistringumo kūriniai, sakoma „Bardai LT“ pranešime. Daugumoje jų vyrauja fatališkos neištikimybės ar nelaimingos meilės istorijos, pasibaigiančios kruvinomis dramomis.
Savo atsiradimo metu šie romansai buvo dainuojami ir klausytojų priimami labai rimtai – kaip nūnai indų filmai ar meksikiečių melodramos. Tačiau ilgainiui jų tekstai įgijo ir visiškai kitą, kūrėjų nenumatytą prasmę – juose išsigrynino juodasis humoras, absurdas, ironija – tai jausmai, kurių droviam, šiaurietiškam lietuviškam mentalitetui niekad nebus per aug.
„O tai ir yra žiauriuose romansuose – kai nebesupranti, ar verkti, ar juoktis“, – sakė V.V.Landsbergis.
