Dėl pandemijos žlugus jo numatytai programai su Niujorko naujojo džiazo žvaigždėmis, į festivalio sceną kilo daug naujokų, ji stebino įdomiais personažais ir instrumentų deriniais, eksperimentais ir debiutais. Mintyse ne vienas pagalvojome: kokia turtinga ir atsinaujinusi mūsų džiazo scena!
Daug pasako vien faktas, kad projektuose dažniausiai kartojosi jaunosios kartos improvizuotojų vardai. Štai tūba, anksčiau iš viso neskambėjusia mūsų džiaze, grojantis Simonas Kaupinis net keturis kartus kilo į sceną, vienas kūrybingiausių naujosios kartos saksofonininkų Kazimieras Jušinskas ir gitaristas Dominykas Norkūnas – po tris, o visas būrys jaunų atlikėjų pasirodė po du kartus.
Būtent jais festivalio solidžiausiuose projektuose – „Words and Letters“ („Žodžiai ir raidės“) bei „Malda“ – rėmėsi patyrę džiazo meistrai Mindaugas Vadoklis ir Arkadijus Gotesmanas.
Grandas nuiminėjo derlių
Beveik visas jaunimo kontingentas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos magistro studijų programos studentai ir absolventai. Šią programą prieš kelerius metus sukūrė improvizacinės muzikos grandas Liudas Mockūnas kartu su žinomu kompozitoriumi Vykintu Baltaku.
Galima sakyti, kad šių metų „Vilnius Jazz“ festivalis L.Mockūnui buvo derliaus nuėmimo metas. Jis raškė ir kitokios savo veiklos vaisius. Liudo kartu su dviem bendraminčiais – muzikos firmos „Thelonious“ savininku Valerijumi Anosovu ir džiazo mėgėju Danu Mikailioniu – 2008 metais įkurta muzikos leidybos kompanija „NoBusiness Records“ tapo šių metų prizo „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ laureate.
O sceną L.Mockūnas šį kartą užleido savo ugdytiniams. Be kitų projektų, jie visi pirmą kartą parengė festivaliui kolektyvinę programą kaip „Improdimensijos orkestras“ (jam dirigavo LMTA pedagogai L.Mockūnas ir Arnas Mikalkėnas) ir sužavėjo publiką azartišku muzikavimu, galingais „tutti“, neįprastais ausiai skambesiais.
Ne mažesnį įspūdį paliko dviejų orkestrantų – saksofonininko K.Jušinsko ir DJ Extended pseudonimu kuriančio Kristupo Giko – duetas. Prie patefonų stojęs K.Gikas virto tikru žmogumi-orkestru, o K.Jušinskas makabriškame partnerio garsyne jautėsi kaip žuvis vandenyje. Iš keistų sintetinių ir realių skambesių dueto audžiamas tinklas pamažu apraizgė užhipnotizuotus klausytojus.
Nardino į „mekišką“ atmosferą
Ypatinga pavadinčiau ir spalio 16-osios programą. Tai buvo didžiojo filmininko Jono Meko (1922-2019) gerbėjų diena. Džiazas tądien liejosi ir garsais, išgaunamais keisčiausiais instrumentais, ir vaizdais, ir eilėmis. Ko vertos vien garso menininko, elekroakustinių instrumentų kūrėjo Simono Nekrošiaus sukonstruotos „staklės“, taip tikusios „mekiškai“ atmosferai projekte pagal šviesaus atminimo menininko eiles iš rinkinio „Words and Letters“.
O kas geriau tą atmosferą perteiktų už meno legendos palikimo saugotoją, Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovą kompozitorių Gintarą Sodeiką – būtent jis tą vakarą užtikrintai vedė spalvingą menininkų būrį su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu priešakyje per ilgesingas J.Meko kūrybos ir minčių lankas.
Iš pirmo karto greičiausiai nepavyktų taip kruopščiai sustyguoti sudėtingo projekto, kad jis sukeltų vos ne transo būseną, kaip tą vakarą. „Words and Letters“ atgimė jau antrą kartą, po trejų metų pertraukos, ir tapo vienu ryškiausių festivalio momentų.
Iš širdies padirbėjo ir saksofonininko Dovydo Stalmoko projektui „Low Blow“ suburti žemabalsių instrumentų virtuozai. Jie ne tik bandė pralaužti statišką bosinio saksofono, suzafonų, tūbos prigimtį, bet ir gerai apmąstė kompozicijas, paspalvino jas humoru.
J.Meko vietininkas Lietuvoje avangardinės muzikos bei laisvojo džiazo būgnininkas Dalius Naujokaitis atsiuntė įkvepiančius linkėjimus festivaliui iš Niujorko parkų, sukūręs su trio „Užupis“ partneriais nuotaikingą, nežabota laisve alsuojantį filmą pagal melodingą šio mušamųjų trio muziką.
Išbandė naujus partnerius
Iš kitų projektų savitumu ir užmoju taip pat išsiskyrė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams dedikuota A.Gotesmano „Malda“, egzotiškai nuspalvinusi žydų ir lietuvių folklorą. Projekto jaunimui puikiai pavyko savo improvizacijomis perteikti žydišką koloritą, o dar labiau jį sustiprino tikra klezmerių kapela ir tikras kantorius – Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas Shmuelis Yatomas, įspūdingai virpinęs teatro salę giesmėmis.
Nenutylėsiu: net ir pačius geriausius projektus kiek gadino šlubuojantis kūrėjų laiko pojūtis. Kartais geriau yra per mažai negu per daug. Aišku, klausytojams tai įsisąmoninti paprasčiau negu artistams.
Gitaros konceptualistas Juozas Milašius, prieš pat festivalį įšokęs į garso menininkės Gailės Griciūtės projektą, kaip paprastai, neapsiėjo be teatro. Preparuotu fortepijonu improvizavusi G.Griciūtė neperleido iniciatyvos lyderiauti pratusiam radikalui, tad dueto pokalbis nestokojo nervinės įtampos ir tembrinės ekvilibristikos.
Turbūt vienintelis Dainius Pulauskas, pristatęs naują akustinį trio (su Armanu Isojanu ir Augustu Baronu), nebandė festivalyje niekuo nustebinti – naujo autorinio albumo kūriniais jis nukėlė publiką į saugią, poetišką atpažįstamo braižo muzikos oazę. Analogiškas A.Mikalkėno trio su Eugenijumi Kanevičiumi ir Marijumi Aleksa užbaigė festivalį galingu energijos pliūpsniu.
Šiemet Rusų dramos teatro salėje klausytis įdomių projektų galėjo perpus mažiau publikos nei paprastai, bet juos išgirsti galėjo visi norintys – koncertų ir konkurso transliacijų feisbuke kokybė pranoko lūkesčius. Lapkričio mėnesį šie festivalio įrašai bus rodomi garsiojo Londono džiazo festivalio programoje, mat britai šįkart rengs savo svarbiausią džiazo fiestą tik virtualiai.
