„Dabar esame savo rogėse. Kai choras uždainuoja, mano širdis pritaria“, – pakiliai kalbėjo operos solistas Vladas Bagdonas, susiejęs savo gyvenimą su choru „Vilnius“. Ketvirtį amžiaus vadovaujantis šiam kolektyvui menininkas kartu su juo išgyveno daugybę triumfo ir negandų akimirkų, kūrė spalvingą jo istoriją.
Nepaprasto likimo kolektyvas „Vilnius“ ties savo 50-mečio slenksčiu kaip niekada gyvybingas, kupinas drąsių idėjų.
Dainavo iš Braille’io natų
Muzikos mėgėjams šis choras turbūt susijęs su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), nes keturis dešimtmečius kolektyvas glaudėsi po šios organizacijos sparnu. Tais laikais net pusę choro sudarydavo regėjimo negalią turintys žmonės, kaip to reikalavo nuostatai. Tokių kolektyvų pasaulyje buvo vos vienas kitas.
Išmokti didelį kūrinį „Vilniui“ kartais prireikdavo net pusmečio, nes dalis choristų dainuodavo iš Braille’io ir pastambinto šrifto natų ar net įsirašydavo diktofonais kolegų dainavimą ir mokydavosi iš įrašų, o koncertuose dirigentų impulsus jiems perduodavo šalia stovintys gerai matantys kolegos.
Tačiau, nepaisant visų sunkumų, neįprastas choras stebino savo lygiu: skynė laurus tarptautiniuose konkursuose, demonstravo dainų švenčių repertuarą šalies chorvedžiams, koncertavo su žymiais orkestrais ir solistais ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
„Vilnius“ net buvo patekęs į jungtinį Europos chorą ir pristatė su profesionaliais Švedijos, Vokietijos, Lenkijos kolektyvais didingus veikalus šių šalių scenose. „Kai reikėdavo, būdavome profesionalai, kai reikėdavo – neįgalieji, – atviravo vadovas. – Bet kokiomis sąlygomis stengėmės koncertuoti, niekada nevengėme darbo. Tai padėjo mums aukštai laikyti kokybė kartelę.“
Naujas choro veidas
V.Bagdonas priminė, kad dabartinis „Vilnius“ jau neturi nieko bendra su LSSA. „Prieš dešimtmetį tapę biudžetininkais atvėrėme duris profesionalams. Šiandien chore dainuoja diplomuoti muzikai, tarp jų – net dešimt operinį dainavimą baigusių solistų“, – didžiavosi vadovas.
Bet jis pabrėžė, kad be ankstesnio kolektyvo nebūtų dabartinio. „Vilniuje“ dar liko ir senųjų dainininkų – keičiantis statusui priverstinai nebuvo atleistas nė vienas choro narys. Anot V.Bagdono, kolektyvo durys ir dabar nėra užvertos žmonėms, turintiems regėjimo negalią, bet jiems taikomi vienodi profesionalumo kriterijai.
„Mes įžengėme į naują veiklos etapą. Anksčiau sukandęs dantis prašydavau orkestrų, kad įtrauktų mus į savo programas. Dabar jie patys mūsų ieško“, – džiaugėsi V.Bagdonas.
„Vilnius“ nuolat stebina publiką ambicingomis premjeromis savo rengiamame Tarptautiniame Šv.Jokūbo festivalyje. Šis renginys prieš porą metų peržengė savo lopšio – Šv.Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios sostinėje – ribas, įsiliejo į Šv.Jokūbo piligrimų kelio programą ir apėmė taip pat maldos namus šiame kelyje.
Turbūt nė vienas kolektyvas neužsako mūsų kompozitoriams tiek sakralinių įvairių žanrų ir formų kūrinių kaip „Vilnius“. Choro dešimtmečio viršūne V.Bagdonas pavadino Giedriaus Kuprevičiaus tezių operą „Liuterio durys“, su kuria dainininkai apkeliavo didžiuosius Lietuvos miestus Reformacijos 500 metų jubiliejaus proga. Choristai šioje operoje ne tik dainavo, bet ir šoko, vaidino.
Lietuvių šiuolaikinė muzika – sena „Vilniaus“ stichija. Neatsitiktinai ji įsuks publiką ir jubiliejiniame vakare.
Suvienijo džiazą ir religiją
Lietuvos kamerinis orkestras, džiazo muzikantų Jievaro Jasinskio ir Liutauro Janušaičio vadovaujamas „Lithuanian JJazz Ensemble“, operos solistai Aistė Pilibavičiūtė ir Eugenijus Chrebtovas, muzikinių renginių režisierius Dalius Abaris – tokią spalvingą kompaniją savo 50-mečio proga spalio 15-ąją Filharmonijoje suburs „Vilnius“.
Koncerte skambės rinktiniai Vytauto Miškinio ir Vaclovo Augustino kūriniai chorui a’cappella, su orkestru jubiliatas atliks Donato Zakaro giedros lyrikos kupiną „Magnificat“. Bet didžioji vakaro intriga – kompozitoriaus Lino Rimšos „Džiazo mišių“ mišriam chorui ir bigbendui pasaulinė premjera.
Pasak choro vyriausiojo dirigento Artūro Dambrausko, ji įkūnys naują požiūrį į tradicinį žanrą.
„Autorius šiose mišiose jam vienam būdinga maniera bandė sujungti džiazą su religiniu turiniu. Ne bet kas padainuos šį sudėtingą, nepaprasto grožio kūrinį. Tai muzika, reikalaujanti itin aukšto atlikėjų lygio.
Bet „Vilniui“ šiandien įveikiamos pačios sudėtingiausios bet kokio žanro partitūros. Į jį atėjus jauniems, balsingiems žmonėms, chorą skiriasi nuo buvusio prieš dešimt metų kaip diena nuo nakties“, – tvirtino koncertą diriguosiantis A.Dambrauskas.
