Teatro šokėjai publikai prisistatys kaip choreografai, o visa baleto trupė – kaip kūrybinga, ieškanti unikalių meninių sprendimų komanda.
Žiūrovai išvys Aurelijaus Liškausko, Aušros Krasauskaitės, Darios Verovkos, Eivos Dobilaitės, Viktorijos Galvanauskienės, Oleksandros Borodinos, Romano Semenenko, Denyso Tarasiuko sukurtas choreografines miniatiūras bei kviestinių šokėjų Olgos Konošenko, Ingos Briazkalovaitės ir Žilvino Beniuševičiaus pristatomus pasirodymus.
Tarptautinei šokio dienai skirtas renginys žiūrovus turėjo pradžiuginti balandžio 29 d., tačiau dėl karantino buvo perkeltas rudeniui.
Muzikinio teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas teigia, kad tokių iniciatyvų dėka atrandami ir pasaulinio lygio choreografai.
Juk kūryba visuomet prasideda nuo pasitikėjimo savimi bei pirmojo bandymo. Kurti įkvepia ir padidėjusi baleto trupė: „Vos baigusiam studijas baleto šokėjui pas mus suteikiama galimybė šokti didžiojoje scenoje ir kartais net pagrindinius vaidmenis. O dabar siūlome jiems, nors ir trumpam, tapti choreografais projekte „Dėmesio! Baletas“.
Manau, mūsų trupę galima vadinti svajonių išsipildymo vieta, nes šokėjai ambicingi žmonės. Jie šoka baletą nuo 4–6 metukų, todėl anksčiau nei kiti jauni žmonės atranda savo gyvenimo tikslus.
Daug kas tik sulaukęs pilnametystės susimąsto apie būsimą profesiją, o tokio amžiaus šokėjams jau seniai viskas būna aišku.
Jie anksčiau už bendraamžius palieka tėvų namus, nes mokosi ir visą dieną praleidžia baleto mokyklose.
Jie anksti tampa savarankiškais – patys gaminasi valgį, tvarkosi rūbus ir pan. Jie ilgisi namų ir mąsto apie juos, kai kiti ramiai leidžia laiką tėvų globoje.
Gal todėl baleto šokėjai anksti pajunta veiklos alkį... Skubėti ragina žinojimas, kad baleto šokėjo karjera trunka tik 20 metų. Per tuos du dešimtmečius tenka ne tik rūpintis scenos karjera, bet ir subrandinti ateities planus. Tad šokėjai dairosi neatrastų sričių ir griebia jautį už ragų“, – juokėsi choreografas.
„Dėmesio! Baletas“ atspindės jaunų žmonių gyvenimo tikslus, skirtingus charakterius ir intencijas.
Panašūs projektai kituose teatruose jau atskleidė ne vieną talentingą choreografą: tarkim, „Eglės žalčių karalienės“ pastatymą sukūrusį Martyną Rimeikį ir šiuo metu „Fausto“ choreografiją kuriantį Robertą Bondarą.
Abu jie savo pirmuosius spektaklius sukūrė dar būdami šokėjais.
– Kiek buvusių baleto šokėjų baigę karjerą tampa choreografais?
– Sakyčiau, nedaug: gal du iš dešimties. Dažniau tampama pedagogais, dirbančiais su vaikais bei mokančiais juos šokti. Aišku, su savo mokiniais jie stato ir šokio spektaklius, bet tai labiau pedagogai-choreografai.
– Gal ir jūs savo pašaukimą statyti spektaklius taip atradote?
– Pirmieji mano choreografiniai bandymai nutiko dar mokykloje: pasisiūliau, kad galiu kažką sukurti kalėdiniam vakarėliui... Pavyko. Ir tikėjimas savimi daug davė ir duoda: vidinis balsas pastūmėjo, kad galiu. Tada man buvo septyniolika.
– O kada prasidėjo pastatymai Muzikiniame teatre?
– Pirmasis mano Muzikiniame teatre sukurtas šokio spektaklis buvo „Skinsiu raudoną rožę“ pagal Algimanto Raudonikio dainas.
Už jį esu dėkingas tuometiniam Muzikinio teatro vadovui Stasiui Domarkui ir teatro režisieriui Ramūnui Kaubriui, kurie labai rizikavo suteikdami galimybę man, tokiam jaunam, statyti spektaklį.
Vėliau buvo muzikinė novelė „Mimoza“, miuziklai „Coliukė“, „Merė Popins“, „O, mielas drauge“, Audronės Žigaitytės misterija „Praregėjimas“, Zigmaro Liepinio opera-melodrama „Paryžiaus katedra“ ir muzikinė drama „Adata“, operetės „Šikšnosparnis“, „Balius Savojoje“, „Vienos kraujas“... Naujausi mano choreografijos darbai – šokio spektakliai „Altorių šešėly“ ir „Divizija“, operos „Prūsai“, „Don Žuanas“ ir „Skrajojantis olandas“.
– Iš kur toks pavadinimas: „Dėmesio! Baletas“?
– Nepatikėsite. Reikėjo kuo greičiau sugalvoti pavadinimą šokio dienos koncertui. Važiuoju autobusu į Vilnių. Galvoju. Matau daug dėmesį atkreipiančių kelio ženklų... Taip atsirado naujas ženklas „Dėmesio! Baletas“.
– Ar šiandienos baletui tikrai reikia dėmesio, sutvirtinto šauktuku?
– Šiandienos balete labai daug laisvės ir improvizacijos. Tai jam suteikia žavesio, bet kartais nukrypstama nuo kokybinių normų.
Atsiranda profesionalumo kartelės svyravimų: niekada nežinai, ar kūrinys bus pakankamai profesionalus ir kartu įdomus žiūrovui.
Aplinkui tiek daug šiuolaikinio meno, kuris toli gražu ne visuomet profesionalus, kurį iš tiesų derėtų vadinti kūrybine saviraiška. Tačiau lengva susipainioti...
Kad šokis taptų daugiau nei ambicijų savirealizacija, kurdami „Dėmesio! Baletas“ kompozicijas bandome atsirinkti, kam pavyksta geriausiai.
Tai padeda atskirti miltus nuo pelų (juokiasi). „Dėmesio! Baletas“ – tarsi mini atranka šokėjams, jų vertės įrodymas. O vertintojais, žinoma, taps žiūrovai.
„Dėmesio! Baletas“ atskleis ne tik choreografus, bet ir pedagogus, ir tiesiog talentingus šokėjus. Sukurti šokio pasirodymą su savo kolegomis dvigubai sudėtingiau, nei su nepažįstamais profesionalais.
Nes pažįstami turi išankstinę nuomonę ir tau reikia daugiau stengtis... Viskas tarsi po padidinamuoju stiklu: tave vertina ne tik kolegos, bet ir žiūrovai.
„Dėmesio! Baletas“ – rimtas iššūkis, bet taip gimsta genijai! Labai laukiame žiūrovų. Mūsų šokėjai tokie talentingi, tad suteikite jiems šansą parodyti tai, ką moka ir sugeba!
Tekstas parengtas bendradarbiaujant su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru.
