„Nenoriu jokios pompastikos, išskirtinio dėmesio ar iškilmių. Man gana, kad žmonės prisimena ir pasako ką nors gero.

Šio gimtadienio proga taip pat kategoriškai atsisakiau kokio nors griausmingo šventimo. Nematau tame malonumo.

Jei man nemalonu, tai ir kitiems nebus malonu. Su žmona Vita išgersime kavos ir gražiai apie ką nors pasišnekučiuosime“, – savo aštuoniasdešimtmečio išvakarėse, bendraudamas su portalu lrytas.lt, prisipažino vienas garsiausių Lietuvos aktorių, kino grandas Juozas Budraitis.

J.Budraitis save laiko išskirtinai kino aktoriumi. Teatre režisieriaus Jono Vaitkaus statytuose spektakliuose yra sukūręs tik kelis vaidmenis, o jo filmografija – neįtikėtinai gausi ir įvairi.

Aktoriaus kūrybinėje biografijoje – apie šimtas kino vaidmenų Lietuvos bei užsienio režisierių kino juostose.

Šiuo metu jis filmuojasi Algimanto Puipos filme „Sinefilija“ pagal rašytojo Tomo Šinkariuko juodojo humoro noveles, kuriame kuria režisieriaus ir valkatos vaidmenis.

Tačiau apie juos kalbėti dar nenori, nes paiso prietarų, kad, kol filmas nebaigtas, geriau apie jį nieko nepasakoti.

Kai prieš penkerius metus kalbėjomės J.Budraičio 75-ojo gimtadienio proga, jis prisipažino: „Kinas man yra ta sritis, kurioje aš galiu realizuoti tai, ko neturiu galimybių realizuoti gyvenime.

Tarkim, perskaitau kokią sujaudinusią knygą, sutinku man brangų žmogų, kas nors ištinka, mane apima jausmai, kurių neturiu kur padėti.

Vaikštau gatvėmis ar kažkuo užsiimu, bet vis tiek nerandu proveržio jausmams, o kine kamera fiksuoja tuos emocijų virpesius. Todėl, jei tik atsiranda man tinkamas pasiūlymas filmuotis kine, tai ir puolu dirbti“.

J.Budraitis atviravo, kad, betarpiškiausiai ir jusdami vienas kitą, dirbdavo su režisieriumi Almantu Grikevičium.

Jis buvęs jam artimas žmogiškai, labai lengvai sykiu atrasdavę tokius sprendimus, kuriais vėliau net patys stebėdavosi.

Bet kelrode žvaigžde kine visam gyvenimui J.Budraičiui buvo tapęs legendinis režisierius Vytautas Žalakevičius.

Jis, pasak aktoriaus, kaltas, kad jo gyvenime atsirado kinas: „Nuo pat pirmo susitikimo su juo į kiną traukė begalinis smalsumas.

V.Žalakevičius mane buvo tiesiog pakerėjęs. Noras su juo dar ir dar kartą susitikti ir laikė kine. Po V.Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ pasiūlymai filmuotis sekė vienas po kito.

Dar kurį laiką Vilniaus universitete bandžiau laikytis teisės studijų, bet netrukus supratau, jog, norėdamas vėl susitikti su V.Žalakevičium, privalau gilintis į kino pasaulį, kad kitą kartą turėčiau jam ką pasakyti.

Po kiekvieno filmo manyje iškildavo vis naujų klausimų, į kuriuos norėdavosi atsakyti kituose filmuose.

Bet, ieškant tų atsakymų, vis tiek tekdavo ir tenka pasikliauti tik savimi. Todėl kartais prieš kamerą iš savęs tiek ištraukiu, apie ką neišdrįsčiau prisipažinti net žmonai.

O teatre aš to nemokėčiau padaryti. Ne kartą esu girdėjęs, kad scenoje įmanoma atsiriboti nuo kuriamo personažo, bet aš to nemoku. Kine, save analizuodamas ir koneveikdamas, permetu savyje atrastus dalykus tiems veikėjams, kuriuos man pasitaiko sukurti“.

Trečią kartą su J Budraičiu dirbantis A.Puipa (prieš tai aktorius filmavosi jo kurtuose filmuose „Edeno sodas“ ir „Kita tylos pusė“) negalėjo atsistebėti tuo, kad jis, nors ir turintis milžinišką, kaip aktorius, patirtį, kiekviename vaidmenyje – labai pažeidžiamas, tarsi – be odos: „Jis taip save kankina ir nepasitiki tuo, ką daro, kad ir aš pradėdavau abejoti tuo, ką darau.

Bet, praėjus tam pirmajam išgąsčiui, su Budraičiu dirbti labai smagu ir įdomu. Jis – iš tikrųjų kino, o ne – teatro aktorius.

Neturi jokių savų štampų ar „stalčiukų“. Kiekviename vaidmenyje eina tarsi per skustuvo ašmenis, vis ieškodamas ir ieškodamas savęs ar atsakymų į jam rūpimus klausimus“.

Paklaustas, į kokius klausimus pastaruoju metu kine ieško atsakymų, J.Budraitis prisipažino, kad ieškojo ir dar ieškos daugybės atsakymų: „Man iki šiol neaišku, kas aš per tipas esu? Labai norisi išsiaiškinti. Todėl, kurdamas vieną ar kitą personažą stengiuosi į jį „įdėti“ tai, kas nepatinka manyje.

Visi galvos, kad tie bruožai būdingi tik mano vaidmeniui, o man atrodys, kad tai – aš pats. Ir šis procesas – be pabaigos.

Klausimų buvo ir bus iki paskutinio atodūsio. Net peržengiant paskutinį šio pasaulio slenkstį, galvoje kirbės klausimas: ar tai – jau paskutinis slenkstis, ar jau paskutinis klaustukas“?