Veikalą dirigavusio LNOBT muzikos vadovo Sesto Quatrini užmojis įrodyti publikai, kad produktyviųjų „bel canto“ operų kūrėjų darbai nėra nuobodūs, šįkart su kaupu pasiteisino – pirmą sykį Lietuvoje pastatytą „Aną Boleną“ lydėjo triumfas.
S.Quatrini šią operą įvardijo kaip savo kūrybos kelio LNOBT, pradėto 2018-aisiais Vincenzo Bellini opera „Kapulečiai ir Montekiai, antrąją stotelę ir pažadėjo tą kelią tęsti kitais „bel canto“ šedevrais.
Tenoras užbūrė arijomis
Bene labiausiai intriguoja maestro ketinimas gaivinti autentiškąjį „bel canto“ stilių su tradicine maniera atliekamomis solistų arijomis, kai balso savybės lemia individualizuotas jų variacijas. Lietuvoje tokių tradicijų neturime.
Premjeroje šį stilių ryškiausiai įkūnijo jaunas „bel canto“ tenoras italas Michele Angelini (Persis), tiesiog užbūręs publiką savo balso galimybėmis, ekspresija ir muzikalumu.
Aišku, iki Kaune koncertavusio Lawrence'o Brownlee jam dar toloka, bet artisto karjeros pradžia – įspūdinga: 2016-aisiais nominuotas Tarptautiniuose operos apdovanojimuose kaip geriausias jaunas solistas, jis jau debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ ir „Carnegie Hall“, dažnai dainuoja Londono karališkojoje „Covent Garden“ operoje ir kituose geriausiuose Europos teatruose.
Jei S.Quatrini suras tokių balsų kitiems savojo „kelio“ šedevrams, mūsų laukia išties nepaprasti LNOBT sezonai. Kita vertus, programinė teatro vadovų nuostata buvo kuo labiau užimti lietuvių solistus. Kažin, ar daug tarp jų atsirastų atitinkančių aukštus S.Quatrini „bel canto“ standartus.
Premjeroje pagrindines partijas atliko italės – sopranas Francesca Sassu (Ana Bolena) ir mecocopranas Raffaella Lupinacci (Džeinė Seimur). Jos dainavo tiksliai, tvarkingai, bet to taip pat neužtenka įkūnijant didingas karalienes, nepaprastas moteris.
Scenine įtaiga itales lenkė mūsų solistai. Tadas Girininkas, vos įžengęs į sceną, įpūtė spektakliui gyvybės. Jo kuriamas Henriko VIII vaidmuo, solidus ir vokalo, ir vaidybos atžvilgiais, neabejotinai taps etapiniu dainininko karjeroje.
Įspūdingu balsu premjeroje nustebino naujas scenos veidas – bosas Paulius Prasauskas (Rošforas), atsakingai Hervio ir Smitono vaidmenis parengė Rafailas Karpis ir Jovita Vaškevičiūtė.
Leido žibėti balsams
„Anos Bolenos“ stiprybė – užburianti muzika ir solistų balsai, o kiti daugiau ir mažiau pavykę komponentai juos paryškino. Tai būdinga Italijos teatrams, kuriuose nesureikšminama režisūra ir vaidyba.
„Anos Bolenos“ kūrėjų komanda yra itališka. Spektaklį LNOBT statė kartu su „Opera di Roma“ teatru. Jį režisavo italas Andrea De Rosa, beje, į šią profesiją pastūmėtas kadaise Italijoje jį sukrėtusio Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Trys seserys“.
Režisūros „Anos Bolenoje“ nedaug, beveidžiu komentuotoju A. De Rosa pavertė ir chorą. Anot S.Quatrini, tokia traktuotė jam padėjo valdyti muzikos stichiją, o klausytojams – sutelkti dėmesį į nepaprastai sudėtingas solistų partijas.
Neutralus iš pirmo žvilgsnio atrodė ir asketiškas Luigi Ferrignos sukurtas scenovaizdis, nors jame įprasminta aiški idėja: visi įvykiai sukasi apie „narvą“ scenos viduryje, kuris simbolizuoja pasmerktosios karalienės atskirtį ir akistatą su mirtimi.
Scena visą laiką skendi prietemoje, personažai vilki taurių spalvų ir siluetų, nekrentančiais į akis istorinio stiliaus kostiumais.
Krizė užgrūdino trupę
„Aš didžiuojuosi, kad dirbu Lietuvos teatre, kuris pasirinko dabartinėmis sąlygomis rodyti žiūrovams operos ir baleto spektaklius, kai kiti teatrai, tarp jų – Niujorko „Metropolitan Opera“, užvėrė salės duris visam sezonui“, – kalbėjo prieš premjerą S.Quatrini.
Jis neslėpė, kad išsaugoti spektaklius nelengva. Solistams kas tris dienas reikia daryti testus, kad galėtų išeiti į sceną.
Premjeroje saugumo sumetimais maestro teko diriguoti sumažintam LNOBT orkestrui. Tačiau spektaklis dėl to nenukentėjo – orkestras skambėjo itin subtiliai ir elegantiškai, negožė solistų balsų, kas anksčiau neretai pasitaikydavo operose.
„Iš kiekvienos krizės galima kažką laimėti“, – sakė S.Quatrini.
Jis džiaugėsi pasiaukojamu visų teatro tarnybų darbu. „Krizė mus suvienijo, tapome stipresni. Kai pandemija baigsis, būsime vienas geriausių teatrų Europoje“, – optimistiškai kalbėjo muzikos direktorius.
Vėlesniuose „Anos Bolenos“ spektakliuose, kurie bus rodomi spalio 14, 15, 16 ir 17 dienomis, publika išvys ir naujų veidų. Pasirodys dar vienas kviestinis tenoras iš Italijos – Denizas Leone bei lietuvių solistai Joana Gedmintaitė (Ana Bolena), Justina Gringytė (Džeinė Seimus) ir Liudas Mikalauskas (Henrikas VIII).
Tikrovė persipina su išmone
„Ana Bolena“ – viena gražiausių G.Donizetti operų, pirmoji atskleidusi unikalų ir sudėtingą jo stilių (iš viso kūrėjas parašė 68 operas). Būdamas 33-ejų, kompozitorius šį šedevrą sukūrė greičiau nei per mėnesį. Premjera 1830 m. įvyko Milane ir sulaukė didžiulės sėkmės.
Pagrindinės operos veikėjos Anos Bolenos istorinis prototipas yra 1533–1536 m. Angliją valdžiusi, nukirsdinta Tiudorų dinastijos karalienė Anna Boleyn.
Operos libreto šaltinis – du istoriniai romanai, kurių nė vienas nebuvo pripažintas kaip teisingai atspindintis istorinius įvykius.
Operoje Ana Bolena vaizduojama tuo metu, kai karalius Henrikas VIII yra įsimylėjęs kitą moterį – tai nutiko ne tik operoje, bet ir realiame gyvenime. Kartu valdovas širsta, kad Anos širdis priklauso ne jam. Mat karalienė buvo slapta susižadėjusi – atsisakė mylimojo vardan karūnos ir prabangaus gyvenimo Henriko VIII dvare.
Karalius ieško tariamų Anos neištikimybės įrodymų, primeta jai nebūtas nuodėmes ir finale su teismo pagalba nusiunčia ant ešafoto.
