Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atlieka aktorius Vytautas Anužis. „Didžiausia dovana, kai gali susidurti su tokio grožio tekstu. Toks tekstas tave labai smarkiai paveikia ir tu nieko daugiau nenori. Tai yra kaip tam tikra religija ar malda. Kai tuo užsikreti, negali priimti kitko“ – apie Platono „Dialogus“ sakė V.Anužis.
Jis sutiko pasidalyti mintimis apie aktoriaus profesiją ir naujausią savo darbą.
– Pastaraisiais metais jūsų vaidmenys išsiskiria didele mobilizacija, energijos ir žodžio derme, bet svarbu ir tai, kad juose labai daug teksto. Ne kiekvienam aktoriui duotas gebėjimas atmintinai išmokti tiek žodžių – suprantama, kad tam reikia didžiulių pastangų.
Paprastai jūs didiesiems vaidmenims ruošiatės vasarą. Režisieriai labai džiaugiasi tokiu jūsų pasirengimu, bet kaip pačiam sekasi organizuoti savo individualų darbą?
– Daug kas netiki, kad teksto mokymasis – tai naujos kalbos mokymasis. Bet, mano supratimu, nelabai išmintingas žmogus mokosi svetimos kalbos neįleisdamas į save tos kultūros, kurios dalis toji kalba yra.
Ar tai būtų Williamas Shakespeare‘as, ar Augustas Strindbergas, tu įsileidi šių autorių pasaulį ir mokaisi tą kalbą per viską: per kitą ideologiją, būdą, epochą, istoriją, kaip dabar mėgsta sakyti, – visumiškai, holistiškai. Iš tikrųjų, tas kalbos mokymasis – visa apimantis procesas. Tai vaidmens kūrimas.
Šiame procese yra ir mechanikos, ir technikos, – tai, kas kyla iš profesinio muštro. Pas mus jau neliko daug žodžių, nes neliko ir jų pirminių sąvokų. Muštras neva yra blogai. O mano supratimu, muštras – nepaprastai efektinga priemonė ugdymui ir saviugdai.
Jeigu nėra smegenų muštro, jos aptingsta, ir čia nieko naujo aš nepasakau. Jeigu nėra smegenų mankštos, gresia silpnaprotystė. Bet mankštintis tai mes nemėgstame. O pasakyti, kad mankšta irgi yra tam tikras muštras, nedrįstame, nes žodis sukompromituotas.
Muštravoju save mokydamasis tekstą. Ir tampu laimingas, kai suprantu, kad tekstą jau išmokau, – svarbus etapas jau įveiktas! Bet ko išmokęs, džiaugiesi. O jeigu dar visa tai lydi tam tikras pažinimas – laiko, epochos, idėjų, – tai nepaprasta laimė. Drauge tai yra lavinimosi būdas.
Visi didieji tekstai, apie kuriuos kalbu, išmuša iš laiko, kuriame gyvenu. Nesu laimingas, gyvendamas šiame laike. Jis man neteikia džiaugsmo. Be abejonės, kiekvienas laikas turi ir tai, kas yra gera. Ir tai tampa universalu. Meilė, pasiaukojimas, atgaila, dėkingumas, – tai teikia džiaugsmo, už tai esi dėkingas Dievui, kad gali tai patirti ir pažinti.
Sokratas sakė: žmogaus negalima teisti vien už jo poelgius. Tai susišaukia su Gottholdo Ephraimo Lessingo Natano Išmintingojo tolerancija. Žmogaus negalima smerkti dėl to, kad iš jo kylantis blogis yra iš nežinojimo. Nes žmogaus dorybė yra vienintelė – žinojimas. Baisiausia, kai žmogus nenori turėti tų žinių ir lieka savo nemokšiškume, kuris labai kliudo žmogaus savivokai.
Kai dialoge apie teisingumą Trasimachas klausia Sokrato: „Kokią tu bausmę pasiskirsi, jeigu aš pasakysiu geresnį teisingumo apibrėžimą?“ Sokratas vienareikšmiškai atsako: „Tokį, koks pritinka nemokšai. Mokytis!“
Tik ką su žmona Velta grįžome iš Rygos, kur buvo pristatyta knyga apie mūsų parengtą latvių aktorių kursą (2006–2010 m.). Dešimtmečio proga manęs paprašė pasakyti linkėjimą jauniems žmonėms.
Suprasdamas, kad iškilmingomis progomis žmogus dažnai pradeda nuobodžiai kalbėti, aš pasakiau du žodžius: „Mokykitės istorijos.“ Atrodytų, kad žmonija serga silpnaprotystės liga – atminties netekimu. Klaidos lipa ant tų pačių klaidų, žmonės vėl kenčia, darydami tas pačias klaidas.
Už visus savo didžiuosius tekstus esu dėkingas Dievui ir laikui, už tai, kad man duota ši kančia.
Mano vaidmenų tekstų yra per šimtą. Aišku, ne visi tokie didžiuliai, bet aš juos visus turiu. Aš jų niekam niekada neatiduosiu, nes, kurdamas vaidmenį, tiek daug visko esu prirašęs – tai pastabos ir įžvalgos apie man brangius, intymius atradimus.
Galiu išsitraukti 1996 metų tekstą ir jį sakyti. Man reikia tik užmesti akį. Sakykim, reiktų „Kelionės į Damaską“ – duokit vieną dieną, ir tekstas būtų atkurtas. Bet nuostabiausias dalykas, kad tai sugrąžina tave į vaidmenį, ir anaiptol ne teksto mokėjimo lygmeniu.
Sakai sudėtingiausią ir ilgiausią Lyro monologą ir sykiu galvoji, kiek „Maximoj“ kainuoja apelsinų kilogramas... Yra toks periodas, kai mokydamasis tekstą, specialiai galvoju apie kitką, – tai yra muštras, ir jokios metafizikos. Aukštoji vaidyba prasideda, kai gali „kalbėtis su idėja“. Gali, kai tekstas iš svetimos kalbos tampa gimtąja.
– O kaip jūs tuos tekstus išlaikote galvoje, ypač tuomet, kai jie gana retai vaidinami?
– Jie lieka manyje. Nepriklausomai nuo mano valios. Gal dėl to jie aktyvūs, nes sąmonėje savo herojus mėgstu perkelti į kitą laiką ir keisti jų vertinimus bei santykius su pasauliu, – atimu iš jų organiką.
Neapkenčiu organikos, nes ji yra aktoriaus laisvės žudikė, nes ji cenzūruoja aktorių ir neleidžia jam būti laisvam, kai „kalbamasi“ su idėja. Yra vaidmens ir tiesos kriterijai, kurie daug vertesni už organikos pasiekimą.
Organika yra vaidybos kurso trečio semestro reikalavimas. Jau tada studentas tikrai turi mokėti „būti organiškas“. Artistai, iš kurių mokausi ir kuriais gėriuosi, – „neorganiški“, bet jie pasiekė tokias aukštumas, dėl kurių verta rinktis šią profesiją.
– Jūsų personažas Sokratas sako Agatonui: „Tu su tiesa negali ginčytis, o su Sokratu – visai nesunku“. Iš kokių paradoksų kuriate šį spektaklį?
– „Aš žinau, kad nieko nežinau, bet kiti nežino ir šito“, – tai vienas iš žinomiausių Sokrato posakių. Arba: „Geriau didvyriškai numirti, nei gyventi gėdoje.“ Jų labai daug.
Sokrato motina buvo pribuvėja. Sokratas apie ją sakė: ji kūnus priiminėja – gimdo, o aš gimdau mintis. Žinoma, kad Sokratas nieko nepaliko rašytinio, o apie jį daug paliko jo mokiniai Platonas ir Ksenofontas. Ir tuose tekstuose – nemažai prieštaravimų.
Ksenofontas buvo ir karvedys, jis liudijo, kad Sokratas pateisino blogio darymą kaip gynybą, o Platonas „Dialoguose“ kitokį jį vaizdavo: daryti bloga – nesvarbu, kam – neišmintinga. Sokratas buvo puikus karys.
Iš pradžių buvo skulptorius, kaip ir jo tėvas. Šeima buvo pakankamai turtinga. Tai liudija jo dalyvavimas Spartos kare. Sokratas turėjo labai turtingą ekipuotę. Tai, kad jis kovėsi, ne legenda, o tikras faktas: kuoka jis išvaikė visą Spartos falangą. Kokia didelė jo vidinė galia!
Toks filosofas, mokytojas, pedagogas, išminčius ir tuo pačiu – karys. Jis – ne kažkoks užsisėdėjęs ir filosofuojantis žmogus. Išlikę liudijimai apie Sokrato biografiją – karys, asketas, žmogus, apšmeižtas ir išjuoktas Aristofano „Paukščiuose“ ir „Varlėse“. O Aristofaną rėmė Anitas – didžiausias Sokrato priešas. Paskutinėje teismo kalboje Sokratas prisipažįsta, kad jam nebuvo neskaudu, – jis pamini šį faktą.
Sokratą priskyrė prie sofistų, nors jis nebuvo joks sofistas. Sofistai už mokymą ėmė pinigus, Sokratas pinigų neėmė. Bet čia taip pat paradoksas: patys mokiniai šmeiždavo Sokratą sakydami: „Tu juk turi pinigų.“ Sokratas prie žinių aukaviečių patarnavo, ir kiek už tai gaudavo, tiek jam ir užtekdavo. Jis buvo ir herojus, ir kankinys.
Buvo tokia dviejų bausmių sistema. Papuolęs į vieną kategoriją, tu gali už savo nusikaltimą pasiūlyti bausmę ir išpirką. Bausmę gali pasiūlyti ir kaltinamasis, ir kaltintojas. Kaltinamasis visuomet stengdavosi pasiūlyti kuo didesnę bausmę, kad pranoktų kaltintoją. Nes jeigu kaltintojo pasiūlyta bausmė bus didesnė, tuomet teismas ją gali ir įvykdyti.
Sokratas atsisakė šio pasirinkimo ir kaip laisvam žmogui jam buvo leista išgerti nuodų trisdešimt dienų po nuosprendžio paskelbimo. Iš pradžių už nežmoniškai didelius pinigus draugai siūlė išpirką, vėliau siūlė bėgti. Sokratas atsisakė bėgti klausdamas: „Ar jūs žinote vietą už Atėnų, kur nėra mirties?“
Apie pačią mirtį teisėjams jis labai išmintingai pasakė: „Bet ir jūs, teisėjai, žiūrėkite į mirtį su gera viltimi, jei tik sutinkate su ta tiesa, kad gero žmogaus neištiks jokia nelaimė nei gyvo, nei mirusio, ir kad dievai neliks abejingi jo likimui.“
– Kuo ypatingas Platonas, palyginti su anksčiau analizuotais, vaidintais autoriais?
– „Dialoguose“ Platonas save pavadina dramaturgu. Palyginti su sudėtingiausiais tekstais, tenka pripažinti, kad ir Platono tekstai labai sunkūs. Dialoge vienas kitą seka žodžiai: „reikalingas, naudingas, tinkamas, teisingas“. Tik sukeisi juos vietomis, ir viskas žlunga, nelieka sekančio išėjimo, to, kuriuo tu gali logiškai įrodyti tiesą, apie kurią kalba Sokratas.
Aišku, „Dialoguose“ įprastinės dramaturgijos nėra, mes patys ieškome atraminių taškų. Platonas siūlo „klausimų-atsakymų“ formą.
Didžiausia dovana – kai gali susidurti su tokio grožio tekstu. Toks tekstas tave labai smarkiai paveikia ir daugiau tu nieko nenori. Tai yra kaip tam tikra religija ar malda. Kai tuo „užsikreti“, negali priimti kitko.
– Menininką domina aistrų logika, kas darosi jums repetuojant šią medžiagą?
– Sokrato proto dinamikoje nuolat išryškėja kareivis. Yra ir „aistros, vardan tiesos“, kai jis pratrūksta.
Man nepaprastai gražu, kai jis kalba apie retoriką: „Sakai esąs retorikos žinovas ir kitą galėtum padaryti retoriumi. Na, pasakyk, kas šito meno esmė? <...> Ar tos kalbos, kurios nurodo ligoniams, kaip gyvendami jie būtų sveiki.“ Jam atsako – „ne“. „Tai reiškia, kad retorika – tai ne visos kalbos. Ji tik daro žmones gebančius kalbėti?“ Labai įdomus Sokrato, Gorgijo ir Polo dialogas. Vystosi, ir kaip aistringai!
Patristikos atstovai Sokratą lygino su Kristumi. Jis mokė tikėti ne tais dievais, kuriuos garbino šalis, bet mokė tikėti kitais. O tas kitas dievas – tai demonas globėjas. Kitaip tariant, angelas sargas, kuris visą laiką gyveno su juo.
– Šiuolaikinis menas mažiau imituoja, ypač palyginti su nesena praeitimi, sykiu jis vis labiau tolsta nuo klasikinio paveldo. Gal tai apskritai susiję su kūrybos prigimtimi?
– Manau, kad turi praeiti nevaisingas, dirbtinai tręšiamas, puoselėjamas laikas. Svarbu neprarasti senosios kalbos įgūdžių. Aš apskritai netikiu pažanga mene ir nemanau, kad nauja – tai būtinai yra gera.
– Repetuojate su debiutuojančiu režisieriumi Motiejumi Ivanausku. Kokia patirtis?
– Motiejus turi švarią sielą ir dvasią. Amato išmokti galima, o švarios sielos – neišmokstama. Visi kiti dalykai, nuo kurių priklauso režisieriaus profesija, gali ugdytis, jeigu tik bus noro.
Didieji režisieriai įvaldo profesiją, bet jų vertė ne tik ta. Visada svarbu, kad režisierius būtų išsilavinęs mąstytojas, kad būtų stipri asmenybė. Režisierius turi būti filosofas, suvokiantis save, pasaulį, būtį, – čia yra vertybė, o amatas lieka amatu.
Ir Platono joks režisierius taip lengvai nepasirinktų, – tik suvokiantis medžiagą gali bandyti ją perkelti į sceną.
– Ar sunku būti Anužiu, kiekvieną kartą iš naujo atsiduodant maksimaliai? Ar užtenka aplinkos, iš kurios jūs galėtumėte taip pat semtis, pasipildyti?
– Vakar nudžiugau internetu gavęs pasiūlymą įsigyti Simono Sebago Montefiore‘s knygą „Jeruzalė. Miesto biografija“. Nepaprasta knyga. Dabar jau nereikės dėl jos vaikščioti į biblioteką. Tokią knygą skaitydamas gali visiškai neblogai gyventi. Aišku, ir gerą žuvį pagavęs gali neblogai praturtėti.
– Esate Juozo Miltinio mokinys. Ar tai tik faktinis dėmuo, ar turi įtakos kiekvieną kartą iš naujo repetuojant vaidmenis?
– Jis man buvo ir išliko didžiausias teatro mokytojas. Svarbu ir tai, kad miltiniškas teatro supratimas į mane įkrito, kai man buvo šešiolika metų. Šviesaus atminimo mano Tėvas sakydavo: „Vaiką reikia auklėti iki trejų metų, po to – viskas, tu jau viską pražiopsojai, kaltink pats save.“
Lygiai taip, savo pačiame gležnume, aš patekau pas J.Miltinį ir buvau smarkiai veikiamas, visa tai nedingo ir dabar.
J.Miltinis buvo žmogus, paskyręs savo gyvenimą teatro suvokimui – per žmonijos istoriją, per pasaulio istoriją, per užsienio kalbas, kurių jis mokėsi ir džiūgaudavo.
Gaudavo graikų kalbos vadovėlį ir statydamas „Karalių Edipą“ šūkaliojo, kad dabar galintis pats graikiškai skaityti ir dėl to galintis kvestionuoti ir vertimą, ir viską...
Tai buvo žmogus, kuris gyveno teatre. Jis troško pažinti žmogų ir tuo troškuliu užkrėsti kitus. Ar daug tokių galima sutikti šiandien?
– Kaip jaučiatės blaškydamasis po skirtingas erdves – tiek repetuojant, tiek vaidinant anksčiau sukurtus vaidmenis?
– Tai labai veikia. Kai kurios erdvės tiesiog yra antiteatrinės, jose sunku vaidinti, repetuoti. Kartais dėl tokių netinkamų erdvių ir spektakliai žlunga.
Kažkada taip nutiko spektakliui „Kelyje į Damaską“, kuris buvo perkeltas į Klaipėdos žvejų rūmus, į antiteatrinę patalpą. Gal dabar pastatas ir aptvarkytas, bet anuomet...
– Ką pastebite aplinkoje, kas pastaruoju metu jus labiausiai jaudina?
– Kažkada, kai mano tėvas, kurį be galo mylėjau, išėjo į gražesnį pasaulį, artimieji man pasakė: „Tai likai tu.“ Man tuomet šis „vaidmuo“ visiškai nepatiko.
Prieš kelias dienas šį pasaulį paliko mano brangioji mokytoja Romualda Merkienė. Ir dabar aš dar labiau jaučiu, kad esu tas, kuris neturi į ką atsiremti. Tai buvo vokiečių kalbos mokytoja, germanistė, kuri mane mokė, mylėjo, auklėjo, savo pavyzdžiu rodė, koks gali būti mokytojas ir kiek daug gero gali duoti. Ačiū Dievui, suspėjau atsisveikinti. Šiuo metu man viską nustelbė ši netektis.
Spektaklis „Dialogai“. Spalio 29 d. 19 val. „Menų spaustuvė“, Vilnius.
V.Anužis taip pat ruošiasi ir kitai LNDT premjerai – spektakliui „Alisa“, kuris įvyks spalio 23, 24 d.
