Dariaus Meškausko ir Ingos Jankauskaitės dvikova scenoje – skleidžia kortas kaip pokerio lošėjai

„Neišvengiamos katastrofos, visuomenę kaustančios baimės nuojauta – svarbiausi dalykai, kuo ši M.Gorkio pjesė yra aktuali šiandien“, – teigia L.Groza, kurios spektaklyje personažai atsiskleidžia ne tik kaip naivūs idealistai, kurių niekas nesupranta, bet ir arogantiški egocentrikai, manipuliatoriai, gudriai besislapstantys už ideologinių širmų.

Tai pjesė apie provincialią Protasovų šeimą, kurią pasiekia neramios žinios apie valstiečių maištus, choleros epidemijos proveržį. Pagrindinis herojus Pavlas, savamokslis chemikas, įtikėjęs, kad mokslas išgelbės žmoniją, užmiršęs viską, net ir savo šeimą, pasineria į eksperimentus manydamas, kad nuo to priklauso žmonijos ateitis, o šiaip jau stengiasi laikytis kuo toliau nuo pasaulio triukšmo.

Veiksmas sukasi aplink sutuoktinius Pavlą ir Jelena Protasovus (aktoriai I Jankauskaitė ir D.Meškauskas). Jie papildo vienas kitą, pratęsia mintis – audžia sakmę apie partnerystę, savo demoniškus personažus, iliuzijose paskendusią byrančią visuomenę.

Pagrindinius atlikėjus L.Groza apibūna kaip nuostabų dviejų talentingų aktorių duetą ir jų dvikovą. O kaip patys „dvikovininkai“, pirmą kartą susitikę uostamiesčio scenoje, vertina spektaklį ir savo darbą?

I.Jankauskaitė: Laisvė šiuo atveju buvo sąlygota ne tik režisierės asmenybės, bet ir kalbos barjerų. Mes vaidiname lietuviškai, o ji – latvė. Komunikavome rusiškai ir angliškai, vien dėl to nebuvo diktato, tvyrojo kūrybos laisvė. Režisierė turėjo aiškią spektaklio koncepciją, daug ką nulėmė scenografija – galėjome laisvai atsispirti nuo aktorystės, nebuvo iš anksto nubrėžtų riboženklių.

D.Meškauskas: Be saulės nėra šešėlio, laisvė gimsta nelaisvėje. Žinomos temos tampa rėmais, savotiška nelaisve, kurioje jautiesi esąs laisvas ir pradedi žaisti. Taip įvyko ir šiuo atveju – improvizavome, žaidėme pasirinktos temos ribose. Kai tavosios improvizacijos sutampa su režisierės mintimi, nesunku viską inkorporuoti į spektaklį.

D.Meškauskas: Bandėme, taip daryti.

I.Jankauskaitė: Jeigu moki perskaityti pjesės medžiagą, viską gali atrasti tekstuose. Šiuo atveju buvo svarbu ir istorinis fonas. Nemažai filosofavome, kalbėjomės, kokio spektaklį norime. Jaukindamiesi tekstą ieškojome komiškų kampų, skverbėmės gilyn. Paskui galvojome ne tik apie herojus, bet ir apie spektaklio visumą – apie ką jis, dėl ko susirinkome, kas turi įvykti su mumis ir su žiūrovais?

D.Meškauskas: Ir kam tokio spektaklio reikia šiandien, ką visa tai reiškia...

I.Jankauskaitė: Tokia ir yra viena iš spektaklio temų – menininko ir žiūrovo santykis. Manau, kad mes su Dariumi – bendraminčiai, nes menas be žiūrovų, be to, kas turi būti menu paskiepytas, neįmanomas ir beprasmiškas.

D.Meškauskas: Menas be recipientų neegzistuoja.

I.Jankauskaitė: „Mums tikrai ne tas pats, ką žiūrovai išsineš, ką supras, priims arba nepriims. Nepriimti irgi nėra blogai. Liūdniausia, jeigu žmogus iš spektaklio išeis toks, koks atėjo.

D.Meškauskas: Pjesių potekstės aktoriams – kaip „įkalčiai“ nusikaltimą narpliojančiam detektyvui. Suvokti personažų santykius – aktorystės pagrindas. Juos apčiuopus gimsta duetas. Kai partneriai mato bei girdi porininkus, o ne tik save, smagu darbuotis. Duetai atsiranda eksploatuojant ne tik savo, bet ir partnerių personažus – bandai juos įtakoti, išmušti iš vėžių.

I.Jankauskaitė: Nežinau ar teisingai suprantu, bet šalia patikimo partnerio atrodo, kad nieko nevaidini. Nebereikia tų pastangų, viskas tarsi savaime vyksta – minti partnerio reakcijomis, nereikia įsiręžus iš savęs kažką dirbtinai gręžti arba kurti – tiesiog sąveikauji.

D.Meškauskas: Toks aktorių bendravimas scenoje šiek tiek primena žaidimą teniso aikštelėje.

I.Jankauskaitė: Bandai perprasti partnerį, o jeigu nepavyksta, žinai, kad jis tai pastebėjo, kad nesitėkštum ant grindų, visada pakiš pagalvėlę, o jeigu teškiesi – pirmasis užlipins pleistrą.

D.Meškauskas: Geriausios mizanscenos neišgalvojamos, jos tiesiog atsitinka. Aktoriui svarbiausia – sužvejoti tuos atsitikimus.

I.Jankauskaitė: Dariaus patirtis scenoje didesnė. Gyva ir tikroji partnerystė kažin ar įmanoma, jeigu nebus sąlyčio taškų, panašaus požiūrio į profesiją, humoro jausmo. Nėra taip buvę, kad teatre dirbti su visiškai svetimu žmogumi, ir staiga įvyksta stebuklas.

D.Meškauskas: Vienas svarbiausių aktorystės kriterijų – ar tau malonūs parneriai, ar yra tarp jų kažkokia chemija. Banalu juos vadinti bendraminčiais. Nežinia ar tokie esame, bet yra nuojautų teorija, kai pastebi, kada tave supranta iškart ir be žodžių.

I.Jankauskaitė: Profesionalai nuo mėgėjų tuo ir skiriasi, kad moka atsiriboti nuo asmeniškumų. Kaip būtų baisu, jeigu teatre viską vertintume asmeniškai, įsižeistume, užsisklęstume, užuot padėkoję partneriui už netikėtą improvizaciją ar net provokaciją.

D.Meškauskas: Scenoje partneriai vienas kitu manipuliuoja, bet manipuliacijos turi būti absoliučiai tikroviškos, kaip pokeris. Blefuoti, apgaudinėti vienas kitą, akylai stebinti aplinką – aktorystės teritorija.

I.Jankauskaitė: Kartais aršusis feminizmas pasirodo esąs ne kas kita kaip rafinuotai slepiama neapykanta moterims. Man nepasirodė, kad L.Groza nekenčia savosios lyties.

D.Meškauskas: Spektaklyje ryškinami konfliktai tarp vyro ir moters, pabrėžiamas patriarchalinis požiūris į moterį, bendravimas tokiame kontekste, o moterys visada trokšta dėmesio. Manau, kad su lyčių nelygybe susijusios temos L.Grozai nesvetimos. Meno aktas įvyksta, kai yra asmeniškas. Per repeticijas L.Groza naudojosi savo asmenine patirtimi.

I.Jankauskaitė: Jeigu reikėtų išskirti L.Grozai artimiausią personažą, tai būtų manoji Jelena. Bet ji labai universali. Ar yra moterų, kurioms užtektų dėmesio, ypač ilgalaikiuose santykiuose? Skiriasi tik jų reakcijos ir radikalūs problemų sprendimo būdai. Žiūrovai spektaklyje nemažai situacijų atpažins. Tai – ne visada gerai, nereikia visko suprasti pažodžiui.

D.Meškauskas: M.Gorkio pjesė ir pats spektaklis – apie imitacijas, kai žmonės myli ne vienas kitą, bet savo meilę. Tai neturi nieko bendro su tikrąja meile, kai suartėjęs su kitu žmoguje pamiršti save, atsisakai savojo ego. „Saulės vaikuose“ visi personažai egocentriški.

I.Jankauskaitė: Kai pirmą kartą ją perskaičiau, pagalvojau, kaip tokį „naftaliną“ paversti šiuolaikiniu kūriniu. Neatrodė, kad „Saulės vaikai“ nuskambės aktualiai. Tik vėliau kitoks pasaulis atsivėrė. Pirmoji nuostaba – tai juokinga ir netgi itin kokybiška komedija. Nors M.Gorkio pjesėje nėra nė vieno pokšto, anekdotinių kikenimų – viskas išplaukia situacijų absurdiškumo.

D.Meškauskas: Humoras atsiranda bendraujant, o ne literatūroje.

I.Jankauskaitė: Labai svarbu supratus, kad tai, kas juokinga, taip ir liks juokais, neironizuoti patiems savęs, vaidinti tarsi nežinant, kad tuoj prapliupsite juokais.

D.Meškauskas: Mano pirmasis įspūdis irgi buvo toks, kad tai „Saulės vaikai“– nuobodybė. Personažai tradiciškai elegantiški, nušvitę, korektiški, nutolę nuo realybės. Įsigilinus, suvoki, kad jie „atitrūkę“ ne dėl šviesumo, bet dėl egocentriškumo. Įsivaizduoja esą išrinktieji, pranašesni už kitus savojo komforto zonoje. Pjesėje nėra nė lašo socializmo. Tik vėliau išgarsėjęs kaip „proletariato rašytojas“ M.Gorkis tada žavėjosi Friedrichu Nitsche. Gal todėl P.Protasovo monologai artimi nacių Jozefo Gėbelso ar Adolfo Hitlerio ideologijai.

I.Jankauskaitė: Repetuodami kalbėjome, kad visiškai tikėtina, jog Protasovai rūsyje įsirengę slaptą kambarį – pogrindyje eksperimentuoja su žmonėmis, o paskui išnirę į viršų vaidina gražų gyvenimą.

D.Meškauskas: Pavlas nori sukurti homunkulą, užvaldyti materiją, svaičioja apie naują žmonių rasę. Kas tai, jei ne J.Gėbelso eksperimentai, ėjimas prieš gamtą? Jo seserį Liza galima gretinti su pranaše Kasandra, matančia, kuo viskas gali baigtis – žmonijos kolapsu. Aktyvus jaunimas dabar panašiai suvokia pražūtingas pasauliui žmogaus veiklos pasekmes. Greta Thunberg pyksta, kad iš jos kartos atimama ateitis.

I.Jankauskaitė: Per repeticijas prisiminiau viešnagę Aušvice, buvusiame nacių konclageryje. Už šimto metrų nuo krematoriumo - prižiūrėtojo namas su sodu, sūpuoklėmis. Šeimininkas dieną žudydavo, o vakarais namuose kepdavo mėsą ant grotelių, gurkšnojo konjaką, mylėdavosi su žmona. Jam tai buvo normalu. Kas slypi žmogaus viduje, iš kokių paskatų jis veikia ?

D.Meškauskas: Niekada nesi tikras, kad žmogaus sielos demonai tam tikromis aplinkybėmis vėl neapsireikš. Nors yra pasaulyje vietų, kur jie paleisti. Šiuolaikinė situacija pasaulyje panaši į M.Gorkio vaizduojama epochą.

I.Jankauskaitė: Panaši net pandemijų prasme. Kas galėjo pagalvoti, kad pasaulį užklups koronavirusas – anuometės choleros užkrato prototipas. Viskas kartojasi taip, jog nugara pagaugais eina.

I.Jankauskaitė: Konformistai.

D.Meškauskas: Hedonistai.

I.Jankauskaitė: Tik atrodo, kad Protasovai nesutaria, bet ideologinio konflikto nėra, jie vienas kitą puikiai jaučia ir palaiko savo iliuzijų pasaulyje, kur viskas, pasak Pavlo, privalo būti gražu ir tvarkinga.

D.Meškauskas: Pavlas gyvena savo eksperimentų ir vizijų pasaulyje. Įsivaizduoja esąs svarbus, o iš tikrųjų – savamokslis diletantas. Mokslas – tik skraistė kuria jis dangsto savo nepilnavertiškumą. Beje, šiandien žmonės, kaip ir P.Protasovas, vėl įtikėjo, kad virtualusis pasaulis yra svarbiau nei gyvenimo tikrovė.

I.Jankauskaitė: Pjesės personažai slepia vidutiniojo amžiaus krizę. Jelenos vidinę tuštumą galėtų užpildyti mėgstama veikla, šeima, vaikai. Ji to neturi, trokšta dėmesio, bet negali atsigręžti į save ir ištarti, kad tai jos pačios asmeninių pasirinkimų pasekmė.

D.Meškauskas: Veikėjų tragedija – jų infantilumas, suvokiamas kaip baimė imtis atsakomybės, patiems kažką nuspręsti. Permestos kitiems problemos materializuojasi ir sprogta. M.Gorkis šaiposi iš savo personažų, kurie tradiciniuose pastatymuose idealizuojami. Mūsų užduotis – „atrakinti“ šią pjesę, tai nėra graži pasakaitė.