Iš prestižinės Džuljardo muzikos akademijos, įsikūrusios Niujorke, auklėtinio V.Čepinskio visada buvo daug tikimasi, ir smuikininkas tuos lūkesčius išpildė.
Muzika – ir daugiau nieko. Tokį kryžių dar vaikystėje nešti pasirinko V.Čepinskis. O vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilhelmas mokėsi savo tėvo Stanislovo Čepinskio (1934-2014) smuiko klasėje.
Nors Džuljardo muzikos akademijos absolventas ankstyvoje jaunystėje padarė svaiginamą karjerą, didžiosiose Lietuvos scenose jis pasirodė senokai. Praėjo beveik aštuoneri metai, kai V.Čepinskis griežė Kauno nacionalinėje filharmonijoje ir jau ketveri, kai vyko jo koncertas „Žalgirio“ arenoje.
2014-aisiais užgeso V.Čepinskio įkurto styginių instrumentų kamerinio orkestro „Camerata Klaipėda“ dešimtmetį puoselėta veikla. Ir tik praėjusių metų rudenį garsus kaunietis entuziastingai ėmėsi Šiaulių kamerinio orkestro meno vadovo ir dirigento pareigų. Bet dabar muziko gyvenimo ritmą keičia koronaviruso pandemija.
– Labai netikėta, kad jus, garsų smuikininką ir buvusį „Camerata Klaipėda“ kūrėją, prisiviliojo Šiaulių kamerinis orkestras. Kaip tai nutiko? – paklausiau V.Čepinskio.
– „Camerata Klaipėda“ buvo mano kūdikis, aukščiausio muzikinio lygio kamerinis ansamblis, sulaukęs tarptautinio pripažinimo. Dėl įvairių priežasčių, bet daugiausia dėl vadybos, jo veiklą teko nutraukti.
Pirmieji „Camerata Klaipėda“ koncertai, į kuriuos buvo išpirkti visi bilietai, įvyko 2004 metų gruodį. Aktyviai koncertavome maždaug aštuonerius metus. Iš viso orkestras gyvavo dešimt metų. Tai buvo projektinis orkestras, nedirbome kasdien – susirinkdavome, per savaitę paruošdavome programą ir grodavome koncertuose. Tada vėl išsiskirdavome dviem trims savaitėms ir vėl susirinkdavome.
Kodėl nustojo gyvuoti? Iš esmės koją kišo vadyba. Juk svarbiausia parduoti muziką. Juk gali groti, kad ir atsistojęs ant blakstienų, bet jei neturėsi rimto vadybininko ar agentūros, ilgai netrauksi. (Nusijuokė.) Mums taip ir nutiko, kad ilgai netraukėme. Na, šiek tiek patraukėme, bet galiausiai veikla nutrūko.
Žinoma, aš rūpinausi daugiau gaidomis, aranžuotėmis, programomis, kvietimais solistams, bet teko ir pasinaudoti savo ryšiais. Tačiau tie metai su „Camerata Klaipėda“ man buvo puikūs, dėl nieko nesigailiu, džiaugiuosi, kad jie tokie buvo. Išliko nuostabių įrašų istorijai. Tai buvo vis tiktai įvykis.
– Bet nuo 2014 metų iki 2019-ųjų rudens tarsi atsivėrė skylė jūsų karjeroje.
– Ne. Taip aš nevadinčiau. Aš sąmoningai viską sumažinau bei truputį nuėjau nuo didžiosios scenos.
Tai lėmė daug veiksnių. Pasireiškė nuovargis, juk nuo vaikystės mano gyvenimas buvo intensyvus. Nuo dešimties metų griežiu smuiku, neturėjau savaitgalių, atostogų.
2013 metais antrąkart sukūriau šeimą, gimė vaikai. Taip sutapo, kad panašiu metu iširo „Camerata Klaipėda“, ir turėjau daugiau laiko artimiesiems.
Kai pirmoje santuokoje gimė pirmagimis Herbertas, daug dirbau su „Camerata Klaipėda“, nemačiau sūnaus pirmų žingsnių, neišgirdau pirmų žodžių. Tokios akimirkos praeina ir niekada negrįžta.
Vėliau man dvejonių ėmė kelti šalies kultūros politika, kuriai rūpi ne kaip pagelbėti menui, o kaip nuo jo nurėžti pinigų.
Tad susidėjo daug veiksnių, kodėl retai pasirodžiau scenoje. Žinoma, grojau, važinėjau į užsienį – dažniau į Rusiją, kur sulaukiau kvietimų pasilikti ir dirbti ilgesnį laiką su kameriniu bei simfoniniu orkestrais.
Kaip tik tuo metu, 2017-aisiais, sulaukiau kvietimo parengti programą su Šiaulių kameriniu orkestru. Be abejo, priėmiau kvietimą, nors nebuvau girdėjęs, kaip jie groja.
Nuvykau ir labai sudėtingą programą paruošėme per porą savaičių. Iš pradžių orkestrantus ištiko savotiškas šokas dėl programos sunkumo, bet mes labai rimtai dirbome.
Juk darbą su orkestru turi dirbti žmogus, kuris itin išmano styginių instrumentų specifiką. Nepakanka būti geru dirigentu, geru muzikantu. Reikia būti „dresuotoju“ , kuris paima instrumentą ir parodo, kaip laikyti ranką, kaip turi kristi pirštai. Su styginiu orkestru turi dirbti kaip su mokiniu.
Po bendro mūsų koncerto 2017 metais pamačiau didelį muzikantų entuziazmą, bet aš nieko neplanavau. Mane pakvietė dar vienai programai, ją vėl parengėme. Po to sulaukiau klausimo, ar sutikčiau vadovauti. Sprendžiau dilemą, nes pasiūlymai Rusijoje buvo finansiškai pranašesni. Bet aš nusprendžiau pasilikti Lietuvoje ir čia įnešti tam tikrą indėlį.
Nors esu kritiškas tam, kas vyksta Lietuvos kultūros padangėje, mėgstu kitaip savęs paklausti. Juk klausiame, ką mums davė Lietuva? Bet pamirštame paklausti, o ką aš daviau savo tėvynei? Kol galiu, aš noriu vis dėl to duoti Lietuvai – daugiau, mažiau. Gal kokie nors dalykai atrodo nereikšmingi šiuo metu, bet jie turės reikšmę gerokai vėliau, gal kai jau mūsų nebus.
Šiaulių kamerinis orkestras įsikūrė 1989 metais, muzikantai labai išsiilgę rimto darbo, koncertų. Ir dėl to aš nutariau atiduoti duoklę šiam orkestrui, kiek būsiu naudingas ir reikalingas. Kol matysime, jog mums vieniems kitų reikia, tol ta bendrystė tęsis. Orkestras daro didelę pažangą, mes kuriame įdomius projektus, ieškome klasikinėje muzikoje naujų dalykų, sakyčiau, revoliucingų.
– Ar nebūtų galima palyginti jūsų karjeros su profesionalaus sportininko, patyrusio lemtingą traumą – su „Camerata Klaipėda“ pasiekėte aukštumų, o atsivėrusi pertrauka daugelį privertė pagalvoti, jog pasitraukėte iš muzikos.
– Gal ir buvo tokių minčių, jog atėjo karjeros pabaiga. Bet aš be muzikos sunkiai galėčiau gyventi. Aš labai myliu muziką kaip reiškinį, ir jei kas iš manęs ją atimtų, tai būtų didelė tragedija man. Bet man nėra jokios tragedijos, kad aš dabar žymiai mažiau bet kur koncertuoju.
Aš žymiai daugiau laiko leidžiu su šeima – su mažytėmis dukromis: pustrečių Milena ir puspenktų Marija. Zarasų rajone turime sodybą, kurioje pjaunu žolę, ją visi grėbiame. Aš patiriu tai, ko nebuvau patyręs beveik keturiasdešimt metų. (Šypteli.) Esu labai laimingas.
Jau patyriau, kas yra muzika, karjera, nuolatinis muštras. Esu koncerte griežęs, kai man atšoko akies tinklainė, kai buvo lūžusi koja. Juk nepasakysi: „man skauda pilvą, atsiprašau, truputį palaukite“.
Dabar atėjo toks laikas, kai aš galiu sau leisti daryti tai, ką noriu, kas man įdomu, ir būti bei dirbti su tais žmonėmis, su kuriais man įdomu ir kuriems aš esu įdomus. Tai yra svarbiausia.
– Nebuvo apėmusi neviltis, kad jūsų įkurtas orkestras, kurį vadinote kūdikiu, neišgyveno?
– Ne. Juk „Camerata Klaipėda“ buvo vienas iš mano gyvenimo etapų. Iki 2004 metų aš keliavau ir grojau kaip solistas. Po to supratau, kad noriu ko nors daugiau – orkestro, jog noriu kurti su jaunais talentingais žmonėmis.
– Gyvenate Kaune, bet dėl darbo vykstate į Šiaulius. Nevargina kelionės?
– Kiekvieną savaitę važinėju į Šiaulius – su orkestru per dieną būna ir po dvi repeticijas. Dirbame kaip arkliai.
Keletai dienų apsistoju viešbutyje. Būtų sudėtinga kiekvieną dieną grįžti namo, juolab prasidėjus karantinui gyvename vienkiemyje Zarasų rajone. Iš sodybos taip pat vykstu į Šiaulius, nepaisant to, jog didelis atstumas. Mėgstu vairuoti automobilį, užtat kelionė man yra poilsis.
Sėdu prie seno BWM automobilio vairo, tai legendinis modelis – E34. Jį turiu jau 17 metų. Su šiuo automobiliu draugauju, juo rūpinuosi ir myliu. (Juokiasi.) Jis nėra manęs pavedęs.
Sodyboje turiu seną traktoriuką „Husqvarna“, kuriam 27 metai! Bet jis nedūmija. Pukšėdamas nušienauja du hektarus. Mėgstu sodyboje prižiūrėti žolę, apgenėti medžių šakas, kad į akis nelįstų.
Sodybą juosia pievos, miškai, kuriuose pasodinta ąžuolų. Stengiuosi, kad žolė visada būtų nupjauta ir vaikai galėtų drąsiai lakstyti lyg kilimine danga, kad erkėms nebūtų sąlygų plisti. Man patinka būti gamtoje, susilieti su ja.
– Gal turite ir daržą?
– Žmona smuikininkė Viktorija yra padariusi nedidelį daržą, kuriame auga šiek tiek bulvių, morkų, salotų, braškių. Gėrybių pakanka vasarai.
Nei gėlių, nei kitų augalų neauginame. Viskas ten veši natūraliai nuo senų laikų – medžiai šimtamečiai.
Nors Zarasai ežerų kraštas, kokio nors ežero šalia nėra. Vienkiemyje yra tik iškasta kūdra, į kurią teka labai švarus šaltinio vanduo. Aplinkui miškai, gali nuogas vaikščioti, paukščių giesmių klausyti. Netoli sodybos vaikšto stirnos. Šis kampelis – rojus.
Šitą sodybą įsigijome prieš aštuonerius metus – pasitaikė skelbimas ir pirkome, nes norėjosi į gamtą. Juk ten visai kitas pasaulis, kitais dažniais gali nusireguliuoti smegenis ir tai yra būtina.
Šis kraštas nėra susijęs su mano šaknimis – tėvų ar senelių gimtinėmis. Bet mums tas vienkiemis pasidarė kaip gimta vieta. Už pusantro kilometro įsikūręs kaimas, jame gyvena nuostabūs, nuoširdūs žmonės. Iš jų perkame sūrio, grietinės, kiaušinių.
– Ar jus vietiniai atpažįsta?
– Įsigijus sodybą vyko remonto ir aplinkos tvarkymo darbai. Porą metų aš ten bendravau tik su vienu žmogumi, kuris padėjo sustyguoti darbus. Bet, pasirodo, jau nuo pat pirmų dienų vietiniai žinojo, kas atsikraustė į tą sodybą. Aš net nemaniau, kad vietiniai atpažins, nors senu „golfuku“ („Volkswagen Golf“ automobilis) vežiojau statybines medžiagas. (Juokiasi.)
– Turbūt jiems daug ką pasakė garsi pavardė, nors galimai tie žmonės nepasiekia didmiesčių koncertų salių.
– Žinoma. Aš ne kartą neatlygintinai surengiau ne vieną koncertą kaimo bendruomenei.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte, jog pandemija nužudys meną. Kodėl taip manote?
– Dabar muzikinis gyvenimas sustojęs. Kažkodėl man taip atrodo, kad link to ir einama. Juk menui savaime sudėtinga egzistuoti. Visais laikais meną kas nors remdavo – karaliai ar didikai. O dabar paramos neliko.
Dėl to man kultūros politika pradėjo nebepatikti, nes kur tik galima nuimti lėšas, nuimama nuo meno. Užtat Lietuva nedideliais žingsniais eina Europos link meno srityje.
Bet esate žymiosios Džuljardo muzikos akademijos, kurią baigia garsiausi pasaulio menininkai, auklėtinis, o savo šalyje esate apdovanotas ordino „už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Tačiau pandemija lyg tanku pervažiuos ir tokius didingus įvertinimus?
1997 metais gavau Džuljardo muzikos akademijos diplomą, man siūlė pasilikti JAV ir siekti karjeros, dėstyti. Aš vis dėl to pasirinkau Lietuvą. Grįžau į tėvynę, kai tuo metu mano kolegos bėgo iš Lietuvos į užsienį mokytis ir gyventi.
Bet kaip pažiūrėsi. Būčiau pasilikęs, būtų vėl viskas kitaip. Tikrai nesigailiu pasirinkimo. Daug koncertavau ir Lietuvoje, ir pasaulyje.
Daug jėgų atidaviau orkestrui „Camerata Klaipėda“ , po to atėjo štilis. Tai susiję ir su noru pailsėti, nes toks gyvenimas kainuoja daug sveikatos. Reikia turėti geležinę sveikatą, geležinius nervus.
Vienas jau šviesaus atminimo kaimynas Kaune man juokais vis sakydavo: „Na, Čepinski, tu tik groji, groji, o kada tu dirbi?“ Atrodo, kad grojimas – ne darbas, o tik malonumas.(Juokiasi.)
– Ar savo vaikams linkėtumėte smuikininko kelio?
– Nelinkėčiau, nes tai labai sunki profesija. Ji užkrauna naštą.
Kai namuose žmona griežia, jaunėlė dukra, vos mamai padėjus smuiką, mėgsta liesti, perbraukti stygas. Jeigu to daryti jai neleistume, kiltų skandalas. Vyresnėlė dainuoja, turi gerą klausą.
Pirmagimis sūnus dainuoja chore, lanko fortepijono pamokas. Smuiko jis nepasirinko, nors ir buvusi žmona yra smuikininkė.
