Žemiau pateikiama režisierės Gabrielės Tuminaitės ir kūrybinės dalies vadovo Simono Keblo nuomonė, kviečianti diskutuoti ir reikalauti aiškumo, viliantis, o ir žinant, kad tai rūpi daugumai šalies teatralų.
„Rugsėjį pasipils gausybė renginių, o iki šiol iš Kultūros ministerijos, kaip ir iš Švietimo ministerijos, atsakymų suprantame viena – kol mes dirbome, kai kas atostogavo ir nė karto neprisėdo apsvarstyti elgsenos strategijų.
Vienas iš pavyzdžių – iki šiol nėra jokios reakcijos, paaiškėjus susirgimams dideliuose kolektyvuose, atšaukus jų premjeras ir koncertus. Švietimo ministerija neturi daug atsakymų, kokią strategiją siūlo, – palieka mokytojams reguliuoti situaciją, o kultūros ministras siūlo vadovautis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) tos dienos nurodymais.
Mūsų situacija nėra išskirtinė – vieną spektaklį repetuojame jau nuo sausio mėnesio ir nežinia, ar premjera įvyks spalį. Nepaisant to, darėme renginius ir kol kas įveikėme didelius iššūkius. Laukiame atvykstančio režisieriaus iš Slovėnijos, nes projekto pinigai negali būti perkelti, bet rizikuojame jų netekti, jei būtų paskelbti didesni ribojimai ir suvaržymai.
Kompensacijos už nutrauktą veiklą iki šiol ne tik nėra išmokėtos (žinome, kad tai svarstoma ministerijoje), bet vis dar neaišku, kaip ir kokia apimtimi bus kompensuojama. Neįmanoma užmegzti normalaus dialogo su ministerija, nes jai nerūpi, kuo gyvename, ką patiriame. Tačiau, kaip ir kiti teatrai, gavome pinigų, kuriuos privalu išleisti pastato remontui!
Taigi, viešai dalinamės vidiniais klausimais, kuriais gyvename jau pusmetį.
Nepaisant kintančių užsikrėtimo kreivių, visi teatrai, tarp jų ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, yra priversti visą laiką kurti ir numatyti mažiausiai 3 veiklos organizavimo strategijas, atsižvelgdami į epidemiologines sąlygas prisitaikyti prie vykstančių procesų.
Biudžetiniai teatrai, skirtingai nuo privačių, turi trupes, privalo planuoti repertuarą, premjeras, gastroles, vykdyti programas, planuoti kūrėjų atvykimą ir t.t, tačiau jų veiklą kontroliuoja LR Kultūros ministerija – jei ji išleidžia pavaldžioms įstaigoms įsakymą stabdyti ar riboti veiklą, teatras tai ir privalo daryti.
Mums kaip ir visiems kitiems, taip pat privalu laikytis SAM nurodymų ir rekomendacijų, pagal juos koreguoti savo darbus bei veiklą. Pavyzdžiui, rodyti spektaklius galime tik laikydamiesi saugaus atstumo nurodymo. Kadangi mūsų teatro salėje telpa 220 žiūrovų, tegalime pakviesti į savo spektaklius apie 70. Akivaizdu, kad tai nuostolinga, o už nesurinktas lėšas ir neįvykdytus rodiklius atsakingas ne kas kitas, o pats teatras.
Stebėdami situaciją žinome, kad privalome dirbti tarsi loterijos sąlygomis. Suprantame, kad net ir laikydamiesi visų rekomendacijų – dezinfekuodami patalpas, dėvėdami kaukes ir t.t., nesame 100 proc. saugūs. Jei mums nutiktų, kaip kolegoms iš LNOBT, visi darbai sustotų mažiausiai 2–3 savaitėms, teatras turėtų izoliuotis, būtų testuojami visi darbuotojai. Kaip reikėtų padengti nuostolius, nežinia, nes galimybių visavertiškai generuoti pajamas nėra.
Dar vienas aspektas – nauji pastatymai. Jie planuojami iš anksto – rezervuojamas kūrėjų laikas, dėliojamas būsimų spektaklių biudžetas, planuojamos išlaidos. Tačiau žinant, kad bet kas bet kada gali nutikti, atsiranda neapibrėžtumo: ar ribojimų atveju darbus mums stabdyti? Jei taip, kaip atsiskaityti su kūrėjais? Jei suplanuotos premjeros laikas praeina dėl nenumatytų išorinių trukdžių, teatras vėl patiria nuostolius ir praranda naują planuotą spektaklį repertuare.
O kaip elgtis, jei pastatymo metu keli kūrybinės ar techninės komandos nariai pasijunta prastai, nors galbūt tai nėra koronavirusas? Juk nesant simptomų pagal numatytą algoritmą, testas nėra atliekamas, rekomenduojama izoliuotis namuose ir save stebėti, o testai atliekami ir asmuo izoliuojamas ar hospitalizuojamas, tik blogėjant situacijai.
Kaip elgtis, jei repeticijose užimti vadinamosios „rizikos grupės“ asmenys, reaguodami į blogėjančią užsikrėtimų situaciją, atsisako eiti į bendras repeticijas? Versti ar visgi suprasti ir vėl laukti? Atšaukti suplanuotus spektaklius ir repeticijas?
Mūsų teatre, kaip ir kituose, tiek aktoriai, tiek administracinės, techninės tarnybų žmonės turi darželius ir mokyklas lankančių vaikų. Mes iki šiol nežinome, ką darysime, jei bus nuspręsta dalį pamokų perkelti į nuotolinį mokymą, kuriam yra reikalinga tėvų priežiūra, juolab kad pagal įstatymus mažamečių vaikų palikti vienų namuose negalima. Kaip tuomet teatrui organizuoti darbus?
Mes negalime per kelias savaites surasti ir pakeisti dalies vaidinančių aktorių, – tai didžiulis darbas, papildomos repeticijos, be to, naujų aktorių samdymas papildomai ir kainuotų. Ar stabdydami veiklą, turime prisiimti ir visus finansinius nuostolius, nes tai – mūsų vidinis sprendimas?
Išvardinome tik mažą dalį jau nuo karantino sklandančių scenarijų, kurie kelia daugybę neatsakytų klausimų. Iš teatrus administruojančios Kultūros ministerijos sulaukiame tik įpareigojimų ir rekomendacinio pobūdžio nurodymų sekti SAM rekomendacijas – užtikrinti patalpų vėdinimą, naudoti kaukes, dezinfekcinį skystį, renginiuose laikytis atitinkamų atstumų, žiūrovus organizuoti pagal kintančią situaciją.
To maža. Gaila, kad ministerija neinicijuoja diskusijos ne tik teatrams, bet ir visam kultūros laukui, visiems scenos menų dalyviams šiandien rūpimais klausimais. Esame įsitikinę, kad valstybinių teatrų realijos ir darbo organizavimo ypatumai pandemijos sąlygomis turi būti nagrinėjami ne tik jų lygmenyje, tačiau ir ministerijos bei Vyriausybės, joms prisiimant dalies sprendimų ir finansinės rizikos atsakomybę, padedant teatrų vadovams susigaudyti, kaip racionaliau planuoti veiklą visiškai neracionalioje situacijoje.
Kitaip tik gilės finansinės teatrų duobės, strigs organizaciniai procesai, kas vėliau atsilieps būsimai veiklai ir darbams. Taip pat turėtų būti persvarstyti teatrų vertinimo kriterijai nacionalinės ir veiklos programų atžvilgiais, nes net ir teoriškai, dėdami visas įmanomas pastangas, numatytų veiklos rodiklių galime nepasiekti.“
