Epidemiologų kurstoma baimė atsispindėjo negausios kaukėtos publikos akyse, fojė beveik nesijautė šiam teatrui įprasto karšto šokolado, kavos ir gero konjako kvapo.
Nugramdė amžių nuosėdas
Kai kalbama apie XIX a. baleto šedevrus, XXI amžiuje žodis „premjera“ suprantamas ne visai tiesiogiai. Įprastai tai reiškia vieno ar kito baleto meistro, choreografo redakciją, paremtą pirminiu šaltiniu, įgyvendinamą panašiomis meninės raiškos priemonėmis.
„Žizel“ atveju šaltinis – Jeanas Coralli, Jules'as Perrot, Marius Petipa, o galybė versijų tėra pirmojo, XIX a. sukurto spektaklio pakartojimai per konkretaus choreografo ir laikotarpio prizmę.
Pastaruoju metu tapo madinga ir aktualu pabrėžti pirmines senųjų meistrų kūrybines inspiracijas, – XIX amžiaus baletai pradedami laikyti neįkainojamu Vakarų kultūros nematerialiu paveldu.
Antai Paryžiaus „Grand Opera“ teatras „Žizel“ („Giselle“) afišoje kaip choreografus nurodo J.Coralli ir J.Perrot, XIX a. meistrus, o šiuolaikinius choreografus Patrice Bart ir Eugene'ą Polyakovą įvardija kaip versijos autorius, adaptuotojus. Sankt Peterburgo Marijos teatras nurodo vienintelius choreografus J.Coralli, J.Perrot ir M.Petipa.
Pasitaiko ir visiškai savarankiškų kūrinių šedevro tema, kai išsaugomas tik spektaklio muzikinis ar dramaturginis karkasas, o meninė, choreografinė raiška remiasi individualiu, dažnai itin moderniu choreografo braižu.
Mūsų, vilniškė, ispanų choreografės Lola de Avila interpretuojama „Žizel“ šiuo atžvilgiu unikali – nusipurčiusi sovietmečiu populiarių redakcijų dulkes, praradusi per amžius susikaupusias dirbtinio manieringumo nuosėdas, lengvai suvokiama šiuolaikiniam žiūrovui. Tačiau kartu ji tarsi apsitraukusi kilnia senojo prancūziško baleto patina, mena romantizmo apsėstą pasaulį.
Baleto meistrė tarsi iliuzionistas kiškį iš kepurės traukia žiūrovams staigmeną po staigmenos.
Istoriją pasakoja be egzaltacijos
Jau nuskambėjus pirmiesiems uvertiūros taktams, tapo aišku, kad Martyno Staškaus diriguojamas teatro orkestras J.H.Vernoy de Saint-Georges‘o ir Th.Gautier sukurtą istoriją papasakos savaip. Tai bus istorija, pasakojama žvakių šviesoje, už lango žaidžiant šešėliams, švelniai skambant violončelės balsui, dusliai pritariant pučiamiesiems. Jokios egzaltacijos ar herojiškumo.
Atsivėrusi uždanga tarsi patvirtino romantines nuojautas – ryškiomis rudens spalvomis nužertas kalnų kaimo peizažas su išryškintais namais ir medžiais sukūrė kamerinį efektą. Tapo aišku, kad scenografijos autorius Raffaele del Savio siekia sutelkti stebinčiojo dėmesį į prieš akis besirutuliojantį veiksmą – nė į kalnus perspektyvoje. Levo Kleino baletui sukurta šviesų dailė kamerinį efektą dar sustiprino.
Prislopintas, šiltų spalvų, šešėliais žaidžiantis apšvietimas ne visada palankus baleto artistui scenoje ar jį stebinčiam žiūrovui, bet nuteikia romantiškai. „Visas šis kūrinys mano – ne vien choreografija. Man tai tarsi meno kūrinio išsaugojimas, apdulkėjusio paveikslo nuvalymas, nekeičiant spalvų ir kontūrų, o tik pamažu atskleidžiant jo grožį“, – sakė L. de Avila.
Panašu, kad būtent stiliaus vientisumas, skirtingumas nuo mums įprasto, dar 1985 m. Olego Vinogradovo mūsų scenoje suformuoto ir čia įsigalėjusio, yra didžioji naujosios „Žizel“ vertybė ir naujovė.
Atvirai sakant, minėta rusiška redakcija buvo jau gerokai pakyrėjusi savo perdėtu manieringumu – nenatūraliai perlenktais šokėjų korpusais, aštriomis „battement tendu“ kojų pozicijomis, dirbtinai apvalinamomis rankomis pirmame veiksme, tiesiomis, tarsi Leningrado prospektai linijomis antrajame.
Savo laiku tai buvo gražu ir stilinga, bet skaičiuojanti antrąjį gyvavimo šimtmetį „Žizel“ paradoksaliai evoliucionuoja, atsiskleidžia vis nauju šedevro grožiu, atliepia konkretaus laikmečio romantizmo epochos suvokimą.
Duoklė šiuolaikiniam žiūrovui
Šiandien mums labai gražiai atrodo kostiumų dailininkės Soledad Sesenos del Moral pasiūlytos Direktorijos laikus atspindinčios muslino suknutės, tapybiškai derančios su spalvinga scenografija pirmame veiksme. Vilisas šokančios balerinos greičiausiai įvertino tamsia spalva retušuotus savo kostiumus (jie lieknina!) antrame.
Tarsi kino filmui, o ne baletui sukurti svitos ir gražuolės Batildos kostiumai taip pat – duoklė šiuolaikiniam žiūrovui. Tegyvuoja nauji kanonai!
Nors choreografinis audinys išliko beveik nepakitęs, pats judesys tapo tarsi švelnesnis, organiškesnis, labiau išryškinantis ant puantų stovinčios balerinos nesvarumo būseną. Kažkur išgaravo kategoriškas akademizmas, nenatūralios egzaltuotos herojų reakcijos. Tai gana ryškiai atsiskleidė jau pirmame veiksme, stebint kordebaleto šokius ir ypač naują „pas de deux“ versiją, kurią choreografė perkėlė iš Paryžiaus operos scenos.
„Pas de deux“ šokėjai Jade Longley ir Lorenzo Epifani 27 dienos premjeroje ir Jade Longley bei Danielis Dolanas – antroje premjeroje sugebėjo pagauti L.de Avilos romantizmo interpretacijos srovę ir nustebinti publiką neįtikėtinai lengvai, organiškai, su pasimėgavimu atliktu techniškai tikrai sudėtingu inkliuzu.
Naujai interpretuota ir medžioklės scena. Batilda su svita pasirodo be įprastos pompastikos, tarsi trumpam įšuoliuoja į kaimelį. Mizanscenos logiškos, neperspaustos, gal kiek statiškos. Batilda (Rūta Lataitė) buvo įtaigi, aristokratiška, muzikali ir tiksli mizanscenose.
Judesio grožis ir elegancija
„Žizel“ – pagrindinių herojų spektaklis. Baleto artistai žino „Žizel“ paslaptį: kaip šoka ir kuria pagrindinių vaidmenų atlikėjai, tokia atmosfera karaliauja scenoje, taip šoka ir kuria visi kiti.
Šiandien Žizel gali būti visokia, nebūtinai tik naivi, egzaltuota mergina. Jau nuo Carlottos Grisi laikų šį vaidmenį sukūrė tokia galybė talentingų ir labai skirtingų balerinų, kad etalonas sunkiai apibūdinamas.
Tai klastinga partija: Žizel neužtenka gražiai numirti scenoje – laukia dar nepaprastai sunkus vilisų veiksmas, reikalaujantis gebėjimo perteikti bekūniškumo iliuziją, rankų kantilenos valdymo, o taip pat susiklausymo su partneriu, įsijautimo į muziką.
Skirtingai nuo baleto „Silfidė“, „Žizel“ technika, bėgant metams, sudėtingėjo kartu su visa baleto leksika, – atsirado dideli šuoliai, aukšti palaikymai ant ištiestų rankų duetuose. Visa tai turėtų būti atliekama išsaugant romantinį trapumo įvaizdį.
Laikantis šių kriterijų, nesunku objektyviai įvertinti Kristinos Gudžiūnaitės ir Genadijaus Žukovskio duetą. Balerinos judesio grožis ir šokėjo elegancija, interpretacijos nuoseklumas nepaliko abejonių dėl solistų profesionalumo, stiliaus pojūčio ar sceninės įtaigos.
Kukli, nedemonstruojanti savo technikos Kristinos Žizel pirmame veiksme tarsi neišsiskyrė iš valstiečių būrelio. Virsmas, įvykęs antrajame, kai šokėja pasirodė jau vėlės pavidalu, buvo net netikėtas ir todėl labai paveikus. K.Gudžiūnaitė sklendė oru lyg nešama vėjelio, didžiuosius šuolius atliko tarsi neegzistuotų gravitacijos dėsniai, leido žiūrovui gėrėtis akademiškomis kojų ir rankų pozicijomis.
Ši balerina imponuoja sceninio intelekto jėga – visada puikiai žino, ką ir kaip veikia scenoje. Pereiti iš imperatoriško spindesio gaubiamos Medoros (baletas „Korsaras“ amplua į efemerišką Žizel pasaulį – nemenkas iššūkis.
G.Žukovskis taip pat yra patyręs, gebantis nustebinti sceniniais įvaizdžiais šokėjas. Pirmame veiksme dominavęs Genadijaus Albertas antrajame tarsi pasitraukė į šešėlį, perleisdamas iniciatyvą Žizel ir vilisoms. Neabejotinai techniškai stipriausias trupėje solistas sąmoningai nedemonstravo jokių triukų, rafinuotai, be pastangų atlikdamas kitiems sunkiai įkandamus „pas“.
Nušvito spalvos ir scena
Sunku išlaikyti objektyvumą antroje premjeroje šokusių Olesios Šaitanovos ir Jono Lauciaus atžvilgiu. Tai buvo furoras! Spektaklis tarsi persimainė akyse, orkestras ėmė skambėti dar įtaigiau, baleto šokėjai šokti dar jausmingiau, mizanscenos liejosi lyg gerai sumontuoti kino kadrai, nušvito spalvos ir visa scena.
Olesios Žizel – jausminga, naivi, graži ir labai romantiška abiejuose veiksmuose. Galbūt todėl virsmas nebuvo toks pastebimas, bet balerinos profesiniai gebėjimai leido gėrėtis visomis Žizel vėlės bekūniškumo briaunomis.
J.Lauciaus kuriamas grafo Alberto personažas dar brandinamas, bet jau dabar džiugina įdomiais interpretacijos niuansais, o ateityje J.Laucius neabejotinai bus vienas geriausių Albertų, pasirodžiusių Lietuvos scenoje. Lengvas, aukštas šuolis, kojų technika, valdingi rankų mostai, akademiškumas retoki paukščiai mūsų scenoje.
O.Šaitanovos ir J. Lauciaus duetas spinduliavo sunkiai aprašomą stebuklingą charizmą. Pamatyti verta ir visą „ballet blanc“ veiksmą, naujai interpretuojamą choreografės L. de Avilos. Scenografo suformuota kamerinė aplinka, tarsi sumažėjusi scena, romantiškos vilisos, plevenantys mergelių šokėjų šydai ir sinchroniški šokiai sukūrė nepakartojamą, tarsi persisunkusią kapų lelijų kvapo atmosferą.
Kordebaleto merginos nusipelnė nuoširdžių komplimentų – turbūt ne visoms buvo lengva perimti naująjį „Žizel“ judesio registrą. Pagyrimo vertos ir Mirtos vaidmens atlikėjos Greta Gylytė bei Haruka Ohno.
Stiliaus pojūčiu, stipria technika ir įtaiga nustebino viena iš dviejų vilisų – Emilija Šumacherytė.
Greičiausiai tai ne paskutinis šios balerinos vaidmuo „Žizel“ spektaklyje, – jos šokis vertas pasigėrėjimo. Hilarionai (Ignas Armalis, Ernest Barčaitis) naujame pastatyme liko groti antruoju smuiku, jiems buvo sunku konkuruoti su solistais.
