Netikėtas vokiečių režisieriaus Christofo Loy‘aus projektas scenoje suvienijo tokius dainininkus kaip Mariannę Crebassą, Andre Schueną, Bogdaną Volkovą, Leą Desandrę ir Johannesą Martiną Kränzle.
Elsa Dreisig papasakojo apie „Visos jos tokios“ repeticijas pandemijos sąlygomis, savo požiūrį į Fiordilidži ir pasidalijo įžvalgomis apie šiuolaikinį operos solisto gyvenimą.
– Vos prieš kelis mėnesius W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ projektas net neegzistavo. Kaip Jūs tapote jo dalimi?
– Be abejo, man tai buvo didžiulė staigmena – nelyg po lietingos dienos danguje pasirodę saulės spinduliai. Šiais metais turėjau labai daug atšauktų projektų, tarp jų buvo ir debiutas Fiordilidži partija Berlyno operos teatre. Kovo mėnesį jau repetavome scenoje, kai viskas staiga ir netikėtai sustojo.
Iš tiesų nepaprastai norėjau atlikti šį vaidmenį scenoje, todėl sulaukusi skambučio iš Zalcburgo festivalio organizatorių, jaučiausi pakylėta. Gavau retą galimybę debiutuoti nauju vaidmeniu, kurį buvau paruošusi, bet taip niekada ir neatlikusi.
Pasiūlymo prisijungti prie naujo operos projekto sulaukiau birželio viduryje, o liepos pirmomis dienomis jau prasidėjo repeticijos. Iš tiesų labai džiaugiuosi, jog būtent Fiordilidži partija debiutavau Zalcburgo festivalyje.
– Įsivaizduoju, kiek įtampos turėjo sukelti bandymas atkurti vaidmenį per dvi savaites.
– Taip, streso buvo daug, tačiau jį užgožė grįžimo į darbą džiaugsmas. Be abejo, man patiko pavasarį kiek atsitraukti nuo darbų ir pailsėti, tačiau gana – trokštu grįžti atgal į sceną. Džiaugsmas dėl atsiradusios galimybės tai padaryti tikrai užgožė visas baimes.
– Kaip pandemijos sąlygomis repetavote operą?
– Saugumo planas, sugalvotas Zalcburgo festivalio organizatorių, veikia sklandžiai. Žmonės yra suskirstyti į tris grupes. Solistai, dirigentas, orkestras, režisierius yra „raudonojoje“ grupėje, kurios nariai gali nepaisyti visų ribojimų – liestis, kalbėti, būti kartu vienoje vietoje. Tačiau palikę repeticijų kambarį, mes turime būti dar atsargesni už kitus, o taip pat esame reguliariai tikrinami dėl viruso.
„Oranžinė“ grupė dėvi kaukes ir negali būti arti vienas kito. Jei tai nepavyksta, turi kiekvieną kontaktą pažymėti sąsiuvinyje. „Geltonosios“ grupės nariai negali turėti artimų kontaktų su žmonėmis pastate, kiek tik tai yra įmanoma.
Taigi sistema yra aiški, ir aš joje jaučiuosi labai saugiai. Didžiausias nerimas kyla dėl to, kad vėl užklupus virusui būtų atšaukiamas mūsų operos pastatymas. Tai būtų skausminga tiek man, tiek kitiems solistams, nes scenoje iš tiesų darome kažką ypatinga, ir visi džiaugiasi galėdami būti to dalimi.
– Girdėjau, kad panaši apsaugos sistema bus pritaikoma ir kituose teatruose, siekiant statyti operas pandemijos sąlygomis?
– Manau, nepaprastai svarbu, kad Zalcburgo festivalio organizatoriai išdrįso ir šįmet rengti festivalį. Jie rodo pavyzdį, kad net pandemijos laikotarpiu gali vykti kultūrinis gyvenimas. Teatro ir operos spektakliai, koncertai gali vykti, nelaukiant visiško viruso suvaldymo, nes ši problema artimiausioje ateityje gali ir neišsispręsti.
Tuo metu kultūrinis gyvenimas, negalėdamas gyvuoti, pamažu miršta. Zalcburgo festivalis įrodė, kad įmanoma to išvengti. Be abejo, kiekvienam festivalio dalyviui ir rengėjams tenka didelė atsakomybė: mes dėvime kaukes būdami mieste ir apsipirkdami, vengiame didelių susibūrimų ir panašiai.
– Ar santykis su publika keičiasi dėl saugumo priemonių?
– Tikrai ne. Tačiau klausytojų yra dvigubai mažiau, galbūt žmonės yra drovesni ir labiau vieni nuo kitų atsiskyrę – be abejo, tai gali paveikti vakaro atmosferą. Tačiau mes, atlikėjai, stengiamės pasirodyti taip pat gerai, kaip ir įprastinėmis sąlygomis.
– Kas jums asmeniškai kuria gerą atmosferą?
– Man svarbu, kad partneriai – režisierius, dirigentas, solistai – būtų tiek pat motyvuoti, kaip ir aš, kartu siektų sukurti ir publikai pasiūlyti kažką ypatinga. Sunku dirbti, jei žmonės stokoja energijos, ateina į repeticijas tik atlikti savo pareigos ir užsidirbti pragyvenimui.
Tokios nuotaikos persiduoda ir kelia nuovargį. Dėl to per kiekvieną repeticiją ir pasirodymą stengiuosi atiduoti tiek, kiek tik galiu ir taip tobulėti kaip dainininkė, artistė.
– Kaip nuteikia pasirodymas W.A.Mozarto operoje Zalcburge, kur publika ją moka atmintinai?
– Opera „Visos jos tokios“ yra kupina iššūkių. Nuo tos akimirkos, kai atsiduri scenoje, negali nuo nieko pasislėpti, jautiesi pažeidžiama, – visi aplinkui gali tave kritikuoti, o tu turi jiems parodyti, ką gali.
Nesvarbu, ką dainuotum šioje scenoje – Puccini, Straussą, Mozartą, Vivaldi ar Rossin, – atsakomybė milžiniška. Tačiau debiutuoti Zalcburgo festivalyje būtent su W.A.Mozarto muzika – ypatinga patirtis.
Aš dėl publikos nuomonės ne itin stipriai išgyvenu, nes manau, kad publika čia yra geranoriška, trokštanti pamatyti ir išgirsti ką kokybišką, tikrą meną.
– Kaip suvokiate Fiordilidži ir ką siekiate išryškinti jos charakteryje?
– Esu laiminga, kad galiu dirbti su režisieriumi Christofu Loy. Jis yra nepaprastai inteligentiškas žmogus , mes suvokiame Fiordilidži labai panašiai. Man ji – tikra moteris, o ne tik naivi kaprizinga mergaitė.
Operoje ją keičia gyvenimo įvykiai – išvykstantis mylimasis, atvykstantis naujas vyras, spaudimas iš aplinkinių. Ji nėra paviršutiniška ir dėl to kartu su ja scenoje galiu išgyventi visus šiuos pokyčius – galiu būti mylinti, susierzinusi, išdidi, sielvartaujanti, priblokšta. Fiordilidži yra daugialypis personažas.
– Rengdamasi vaidmeniui turite analizuoti veikėją. Ar šis procesas padeda geriau suvokti save?
– Kiekvieno pasirodymo metu sužinau daug naujo apie save kaip artistę. Dainuodama Fiordilidži, stebiu, kaip man pavyksta scenoje susikaupti ir sekti, kas vyksta aplinkui. Svarbiausias šios operos elementas yra šešių scenoje veikiančių personažų tarpusavio santykiai.
Tam tikra prasme tai – grupinė opera, be pagrindinių ir šalutinių veikėjų. Kiekvienas žmogus scenoje yra nepaprastai svarbus. Muzika mane augina, tačiau vaidmens kūrybą sieju su artistiniais tyrinėjimais, o ne savęs pažinimu.
– Joana Mallwitz šįmet – pirmoji moteris, diriguojanti festivalyje operą. Kaip sekėsi kartu dirbti?
– Dirigentė nuo darbo pradžios kasdien buvo kartu su mumis. Tai gyvybiškai svarbu, – manau, solistai negali užmegzti tikro ryšio su dirigentais, pasirodančiais vos kelios dienos prieš generalinę repeticiją.
Joana Mallwitz visą laiką buvo šalia ir gerai žinojo, ko nori iš šio pastatymo. Ji nuostabiai išmano šią partitūrą, taigi darbas su ja buvo išties įkvepiantis!
– Į dainavimą atėjote iš teatro pasaulio. Kiek dėmesio šiandieną operoje skiriate vaidybai?
– Vaidyba ir dainavimas operos scenoje visą laiką vienas kitą papildo. Kai viskas einasi sklandžiai, mano balsas organiškai seka paskui judesius ir muzikos skambesys geriau atspindi vidinius veikėjo išgyvenimus. O kai esu pasimetusi, nežinau kaip elgtis scenoje, šį netikrumą taip pat galima išgirsti mano dainavime. Taigi, išskyrus tam tikras technines kliūtis, vaidyba nepaprastai padeda dainavimui.
– Ar pasitaiko akimirkų, kai muzika kertasi su tuo, ką norite išreikšti scenoje?
– Jei režisierius yra geras, dainavimas su vaidyba nesikerta. Būtent dėl to man taip patinka dirbti su Christofu Loy – jis niekada neeina prieš muziką. Reikia prisiminti, jog W.A.Mozartas, rašydamas šią operą, žinojo ką darė – įprasmino kiekvieną garsinį niuansą, siedamas jį su tekstu.
Režisierius turi būti tam atidus. Galima mesti iššūkį originaliai istorijos koncepcijai, tačiau bet kokiu atveju pirmiausia svarbu į ją įsiklausyti.
– Kurie operos spektakliai iš šimtametės Zalcburgo festivalio istorijos jus labiausiai įkvepia? Galbūt yra pasirodymas, kuriame, nusikėlusi atgal laiku, norėtumėte pati sudalyvauti?
– Sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Be abejo, didžiulį įspūdį man paliko Ana Netrebko, kai 2005 metais Zalcburgo festivalio scenoje atliko Violetos partiją „Traviatoje“. Jos pasirodymas buvo tiesiog fenomenalus – scenoje ji buvo nepaprastai graži, ryški, stipri, galinga. Mane tai labai įkvėpė.
Taip pat būta labai daug įspūdingų W.A.Mozarto operų interpretacijų, kurias mėgstu. Nepakartojama buvo praeitų metų „Salomėja“, režisuota Romeo Castellucci.
– Kaip suvokiate ir išgyvenate populiarumą?
– Pažįstu daugybę jaunų dainininkų, kurie daugiau pastangų skiria įvaizdžio kūrimui negu muzikavimui. Populiarumas yra jų prioritetas.
Be abejo, socialiniai tinklai šiomis dienomis tampa privaloma profesinio gyvenimo dalimi. Po savo pirmojo įrašo iš vadybininkų išgirdau, kad be socialinių tinklų nepasieksiu trokštamos karjeros. Gyvename tokioje realybėje, kai neturi daug galimybių pasiekti profesinės sėkmės, jei nesi matomas.
Kadangi noriu susikurti karjerą, žaidžiu pagal šias taisykles. Tačiau socialiniais tinklais kartais nesinaudoju ištisas savaites! Mano gyvenime dainavimas užima pirmą vietą – daug laiko skiriu naujų vaidmenų rengimui, balso technikos tobulinimui. Manau, kad niekada neateis diena, kai nustosiu mokytis.
Kiekvieną kartą, kai lipu ant scenos dainuoti – tai nauja patirtis. Kiekvienas sukelia nemažai vidinės įtampos. Dėl to niekada nesijaučiu pasiekusi savo tikslą, tapusi viską išmanančia profesionalia dainininke. Mano galvoje šiandien sukasi daugybė klausimų tiek apie dainavimą, tiek apie vaidybą ir artistiškumą.
– Girdėjau nuomonę, kad muzikantai neturėtų aiškinti publikai operos, o publika turėtų dėti pastangas tobulindama savo skonį, siekdami suprasti operą, Ar sutinkate su tuo?
– Tam tikra prasme taip. Manau, kad šiandieninė visuomenė yra klaidingai įsitikinusi, jog viskas turi būti lengva, greita, suprantama ir pasiekiama be jokių pastangų. Žmonės dažnai susidaro nuomonę, perskaitę vos kelis sakinius ir tiki viskuo, nepasitelkdami kritinio mąstymo.
Taip pat ir operas dažnai norima suprasti be jokių pastangų. Aš tam nepritariu. Nekalbu apie tai, kad kultūra yra skirta tik išsilavinusiems žmonėms – tikrai ne. Tačiau einant į operą yra svarbu atitinkamai nusiteikti – stengtis sutelkti dėmesį, būti smalsiam, atviram veiksmui scenoje, leisti šiai patirčiai tave pakeisti, nunešti į vietas, kuriose dar nesi buvęs.
Kita vertus, žmonės kartais nenori eiti į operą dėl to, kad pastatymai būna arba pernelyg intelektualūs, arba stačiai vulgarūs. Klausytojas negali suvokti, kas dedasi scenoje arba yra maitinamas cukraus pudra kaip koks darželinukas. Aš, kaip klausytoja, nenoriu, kad opera mane linksmintų – opera turi žmones keisti.
Žmonės dažnai mano, kad opera jiems yra nuobodi dėl to, kad nėra pakankamai išsilavinę. Tai nebūtinai tiesa. Aš taip pat kai kuriose operose nuobodžiauju ir išeinu per pirmąją pertrauką. Jei pastatymas yra stiprus, anksčiau ar vėliau vidiniai potyriai bus. Svarbu suprasti, kad opera yra sudėtingas menas.
Žmonės scenoje dainuoja užsienio kalba, yra istorija, kurią reikia sekti, klausytis muzikos, orkestro, choro, stebėti scenografiją, pastatymą ir taip toliau. Be abejo, visumą yra sunku apimti iš pirmo karto, tad kartais pravartu kūrinį išklausyti kelis kartus, kad pajustum jo magiją.
Kai aš pirmą kartą išgirdau W.A.Mozarto „Visos jos tokios“, supratau, kad tai gera opera. Tačiau dabar žinau, jog tai – tikrų tikriausias šedevras! Taip yra dėl to, kad klausiausi jos daug kartų. Operos solistui taip pat reikia įdėti pastangų, kad suprastų operą.
– Užaugote muzikantų šeimoje. Ar operos dainininkės profesija jums pateikė staigmenų?
– Ne, nuo vaikystės puikiai žinojau, kas manęs laukia. Žinojau, koks stresas yra jaučiamas prieš pasirodymus, nes padėdavau mamai pasiruošti koncertams – šukuodavau plaukus, laikydavau suknelę prieš jai lipant ant scenos.
Ji pati man patarė nesiekti dainininkės karjeros, nes tai labai sunki ir pavojinga profesija. Tačiau man tai nerūpėjo – žinpjau, kad negalėčiau gyventi be dainavimo. Be abejo, gyvenimas yra kupinas staigmenų, bet manęs niekas per daug nestebina. Žinau, kas yra operos pasaulis, koks jis gali būti žiaurus ir sudėtingas moterims, nes karjera gali staiga baigtis.
Nepaisant nieko, manau, priėmiau teisingą sprendimą. Šiais neramiais laikais turiu užsakymų keliems metams į priekį, mėgstu iššūkius, todėl esu pasirengusi viskam.
– Kas jums padeda sėkmingai laviruoti savo profesijoje?
– Inteligentiškumas ir smalsumas. Manau, kad yra svarbu dirbti su savimi, tobulėti kaip asmenybei. Jau penkerius šešerius metus pati lankau psichoterapiją, kas suteikia man daug jėgų, padeda reikštis scenoje, laisvai bendrauti su žurnalistais, kolegomis ir apskritai kasdienybėje.
Manau, muzikantui yra pavojinga visą dėmesį sutelkti tik į dainavimą. Gyvenime sutinkame skirtingų žmonių, patiriame įvairiausių situacijų. Yra tiek daug nepažintų dalykų! Jei nedirbame su savimi, mes pradedame kartoti tas pačias klaidas, nesusimąstome, kaip būtų geriausia elgtis.
Darbas su savimi padeda suvokti, kas esi, iš kur ateini, kuo nori tapti.
