„Naujojo Baltijos šokio“ vasaros programai atrinktas M.Mészároso darbas „Atstumo mechanika“ – tai trims šokėjams ir muzikantui skirta choreografija, kurioje šokėjai iš labai skirtingų sričių (vienas – mokęsis klasikinėje baleto mokykloje, kitas – liaudies šokių, o trečias – lavinęs šiuolaikinio šokio technikas) kerta vienas kito asmenines erdves taip dažnai, kad stebėtojas / žiūrovas gali net nespėti viso to vertinti ir interpretuoti.
Spektaklyje akcentuojamas statiškų ir judančių kūnų išdėstymas erdvėje, derančių ir nederančių sistemų, prigrūstų į šią erdvę, ir atstumų tarp kūnų tyrinėjimas. Kad atskleistų šią problematiką, choreografas ieško tinkamo gesto, abstrakcijos išraiškos fiziniame kūne.
M.Mészárosas yra baigęs Vengrijos šokio akademiją, dirbęs su tokiomis Europos trupėmis kaip Segedo šiuolaikinio baleto (Vengrija), „CarteBlanche“ (Norvegija), „Lanonima Imperial“ (Ispanija), „Ultima Vez“ (Belgija).
Savo kūrybiniame kelyje Máté yra dirbęs su tokiais savo srities profesionalais kaip Ohadas Naharinas, Sharon Eyal, Amanda Miller, Myriam Naisy ir Wimas Vandekeybusas.
Po ilgos tarptautinės šokėjo karjeros, 2015 m. M.Mészárosas sugrįžo į Vengriją. Savo projektus įgyvendina bendradarbiaudamas su SÍN menų centru, kuria choreografiją įvairioms vengrų trupėms, visame pasaulyje veda seminarus. Jo darbai pristatyti daugelyje festivalių, tarp jų – „ImPuls Tanz Festival“ Vienoje, „Next Festival“ Kortreike, „New Dance Festival“ Pekine ir kituose.
Prieš vizitą į Lietuvą Máté pasidalijo savo mintimis apie spektaklį, kurį rugpjūčio 10 d. galėsite išvysti Kaune, ant Mykolo Žilinsko dailės galerijos laiptų, o rugpjūčio 12 ir 13 d. – ant MO muziejaus laiptų Vilniuje.
– Máté, papasakokite apie savo darbą „Atstumo mechanika“ – kokią pagrindinę idėją norėjote atskleisti?
– Mane domino artumo, atstumo, erdvės ir galimybės per spektaklį pakeisti požiūrį temos. Savo pasirodymuose ieškau ko nors bendra, kas šiuo metu yra mūsų gyvenimuose ir ilgą laiką priverčia mus apie tai galvoti.
Manau, kad emocinius ar intelektualinius susitikimus ar išsiskyrimus nėra lengva meniškai išreikšti, tad norėjau ištirti ir sukurti situacijas šia tema.
Mane visada žavi tai, kad, nesvarbu, kokia skirtinga yra mūsų asmeninė istorija, galvodami apie esmines savo gyvenimo idėjas, visi atsiduriame labai panašioje padėtyje.
Dėl šios priežasties aš kuriu judesius, nesusijusius su dabartimi ar jokiomis asmeninėmis interpretacijomis, kad auditorija galėtų pajusti, jog tai, ką jie mato, iš tiesų vyksta su jais, tarsi patys save matytų iš šono.
Šiame spektaklyje norėjau įtraukti žiūrovus, siūlydamas laisvai patiems pasirinkti, kur bus jų vieta per spektaklį, ir skatindamas juos ją pakeisti, jei jaučia būtinybę pamatyti dalykus iš skirtingų kampų.
– Ką jums, jūsų gyvenime reiškia sąvoka „atstumas“?
– Atstumas sukuriamas po to, kai ką nors imi geriau pažinti. Aš su atstumo samprata susijęs emociniu lygmeniu, ir man ji daugeliu atžvilgių atrodo labai motyvuojanti.
Nuo 15 metų pradėjau keliauti, ir ne tik geografine prasme, bet ir nuolat keisdamas vietas, mano šeima, draugai ar žmonės, kuriais nesižavėjau, tapo mano nuolatinio judėjimo dalimi.
Aš labai ilgėjausi buvimo tam tikrose vietose dažniau arba norėjau būti su kuo nors, eidamas kitu keliu. Nuolatinės kelionės pastūmėjo pamąstyti apie šį reiškinį.
– Šiandien (dėl koronaviruso pandemijos) dažnai girdime frazę: „Laikykitės saugaus atstumo.“ Ar tai, kas šiandien vyksta mūsų gyvenime, galima kaip nors sieti su jūsų spektakliu, brėžti tam tikrą paralelę?
– Šio darbo premjera įvyko 2019 m. pavasarį Nacionaliniame šokio teatre Vengrijoje, dar iki to, kai visiems teko susidurti su dabartine padėtimi.
Aš visiškai apie tai negalvojau, o kūrinyje dėmesys vienodai skiriamas tiek artumui, tiek atstumui. Tačiau ši pakitusi situacija keičia žiūrovų požiūrį stebint spektaklį, nes tarp atlikėjų yra daug fizinio kontakto, o artumas yra didelė šio pasirodymo dalis.
– Kiekvieną kartą jūsų spektaklis yra pritaikomas konkrečiai erdvei ir vietai. Kuo ir kodėl čia svarbi erdvė?
– Erdvė nėra svarbi, tam tikra prasme mes patys sukuriame situacijas erdvei, kurioje pasirodome. Kur kas svarbiau sugebėti prisitaikyti prie bet kurios situacijos, kurią sukuria mus supanti erdvė.
Spektaklis kalba apie esmines su erdve susijusias problemas, todėl norėjau iššūkio – kad kas kartą būtų nauja situacija, naujas būdas kalbėti apie tą patį.
Aš renkuosi išeiti iš juodosios dėžės, prarasti visišką erdvės ir apšvietimo kontrolę, visi dalyviai (publika ir atlikėjai) turi vienodas galimybes pradėti interpretuoti kūrinį.
Labiau norėčiau rodyti spektaklį prieblandoje, kad matomumas taip pat būtų nekontroliuojamas.
– Kaip į šį spektaklį paprastai reaguoja publika? Ko tikitės iš Lietuvos auditorijos?
– Kurdami šį spektaklį imitavome daugybę situacijų ir numatėme, kas gali nutikti su auditorija. Mums taip pat pasisekė, kad prieš premjerą surengėme keletą bandomųjų pasirodymų, taigi žinojome, koks bus geriausias galimas mūsų siūlomos situacijos rezultatas.
Kiekviena vieta per pasirodymą auditoriją natūraliai nukreipia nuo taško A iki B, nebent asmeninis susidomėjimas yra toks stiprus, kad pasirenkama tam prieštarauti.
Tokiais atvejais susiduriama su problema: būti grupėje su kitais ar pasirinkti individualų sprendimą. Abu yra svarbūs pasirodymui ir atskleidžia kitą kūrinio suvokimo lygmenį. Kalbant apie auditoriją – neturiu jokių lūkesčių, kuriame situacijas, į kurias, tikiuosi, įsitrauks ir žiūrovai.
Įėjimas į spektaklį „Atstumo mechanika“ – nemokamas.
