A.Stundytė ir A.Grigorian nelyginant oimpinę ugnį paskutinius metrus nešančios sportininkės tapo šiemetinio Zalcburgo festivalio pažibomis lenko Krzysztofo Warlikowskio režisuotoje Richardo Strausso operoje „Elektra“.
Apie Elektrą svajojo seniai
„A.Stundytės Elektra – išskirtinė. Dirigentas su susižavėjimu ją apibūdino „ne metalo balso Elektra, o vaikiška, trapia, pažeidžiama Elektra, – daugiasluoksne asmenybe vietoje harpijos.“ Tam padeda ir jos gebėjimas dainuoti šią milžinišką partiją, rodos, niekados nepertempiant vokalo, griebiantis šauksmo, kai reikia grumtis su Strausso orkestru“, – rašoma klasikinės muzikos apžvalgų portale „Bachtrack“.
Kaip vėliau pridūrė teksto autorius, šioje kovoje Aušrinei padeda ir dirigentas Franzas Welseris Möstas, kurdamas tokią „Elektrą“, kurią galima dainuoti, o ne išrėkti, kaip to ir reikalavo kompozitorius.
Iš tiesų lietuvė kartu su dirigentu šiai partijai rengėsi metus. Kaip telefonu po premjeros pasakojo Aušrinė, jai tai buvo unikali patirtis.
„Taip nerengiau dar nė vienos partijos, bet dabar suprantu, kad norint įsisavinti tą nerealų kiekį informacijos, kurį man suteikė dirigentas, tiek laiko reikėjo.
Žinoma, per metus buvo ir kitų darbų, tačiau tas ilgas procesas ir panirimas į jį irgi yra svarbus. O mintį dainuoti Elektrą brandinau jau kurį laiką. Visada žinojau, kad tai galėčiau padaryti tik geros akustikos teatre ir su dirigentu, sugebančiu suvaldyti nežmonišką orkestrą.
Tačiau kad tai bus Zalcburge, niekada nebūčiau pamaniusui. Man tai reiškia be galo didelę atsakomybę ir dėmesį – didesnį, nei norėčiau debiutuodama tokiu vaidmeniu. Pandemija tą dėmesį ir atsakomybę dar labiau padidino, bet publikos reakcija parodė, kad mūsų darbas nenuėjo veltui.“
Sujungė stiprybę ir trapumą
Cituojant portalą ORF, solistės mintis galima papildyti: „Pagrindiniame vaidmenyje – tamsaus skambesio A.Stundytės sopranas. Ji pateisino lūkesčius ir, kaip prieš dvejus metus tai padarė A.Grigorian, tapo šio vakaro žvaigžde. Tik ji visai kitokia negu Salomėja, nors taip pat aprengta balta suknele. Ši dainininkė savita, kupina neapčiuopiamo grožio ir dramos, galinčios sujungti stiprybę ir trapumą.“
Kaipgi sukurti tokį sunkiai apčiuopiamą personažą?
„Darbas su K.Warlikowskiu nėra priimtinas visiems solistams, bet man jis tinka, – pasakojo ne pirmą kartą su lenkų režisūros žvaigžde dirbanti Aušrinė. – Dirbant su juo reikia įsijausti, suprasti režisierių ne tiek iš jo žodžių, kiek bandyti perprasti jo mintis. Jis nėra toks konkretus kaip kiti, – labiau intuityviai įsijaučia į kiekvieną vaidmenį ir kartu su dainininku ieško būdų jį išreikšti vaidyba“, – pasakojo solistė.
Iš tiesų ne kiekvienam operos solistui gali būti įkandamos dramaturginės ir aktorinės K.Warlikowskio sceninės užduotys. Lygiai taip pat visi kada nors scenoje matę A.Stundytę ar A.Grigorian, puikiai įsivaizduos, jog būtent tokio lygio atlikėjos jas įvykdys su kaupu. Tad kas įvyksta, kai jos abi užlipa į vieną sceną?
Vienos mokytojos mokinės
„Manau, kad tokio lygio pastatyme turėti du atlikėjus iš to paties miesto, tos pačios dainavimo klasės, – to dar nebuvo. Ir aš tuo be galo džiaugiuosi.
Galimybė dirbti su Asmik buvo tikra dovana – geras partneris scenoje užveda ir iškelia energiją į kitą lygį. Elektros ir Chrisotemidės scena ilga ir statiška, tad greitai gali pasidaryti nuobodi. Tikiuosi, kad su mumis nuobodu nebuvo“, – vylėsi Aušrinė.
Tikrai ne – tai gali patvirtinti visa apie festivalį rašiusi spauda, vieningai pabrėžusi, kad dviejų lietuvaičių duetas ne tik viena kitą papildė, bet ir įtikinamai kūrė skirtingus vienos šeimos seserų portretus.
Tad kaip nutiko, jog anksčiau šios dvi solistės scenoje nesusitiko?
„Mūsų keliai negali pernelyg dažnai susidurti, nes dainuojame panašų repertuarą, ir soprano partija operoje dažniausiai yra tik viena. Tokia galimybė labai retai pasitaiko.“ – mintimis dalijosi A.Grigorian.
Solistė neslėpė, jog dvi lietuvės šimtmetį skaičiuojančio Zalcburgo festivalio scenoje visų pirma yra didelis įvykis Lietuvai.
„Dėl to yra labai smagu ir gera būti kartu. O man, be abejo, buvo labai gera pažinti Aušrinę kaip žmogų. Nors mes abi mokėmės pas mano mamą, esame prasilenkusios, – tik man įstojus į Muzikos akademiją, Aušrinė išvyko iš Lietuvos ir iki dabar nebuvo progos tiek daug pabendrauti“, – pasakojo Asmik.
Zalcburge – trečias vaidmuo
„Prieštaringa A.Grigorian Chrisotemidė buvo įkūnyta sensacingai, įspūdingu vokalu ir lyg magnetas įtraukiančia vaidyba. Lietuvė neabejotinai nusipelnė būti vadinama naująja deive, kurią scenoje privalo išvysti kiekvienas“, – trumpai ir aiškiai solistės pasirodymą įvertino britų „The Times“.
Visa kritika leidiniui antrino pabrėždama nepriekaištingą lietuvės vokalą ir stulbinamai įtikinamą vaidybą.
Tad ką pasaulio spaudos liaupsinamai operos atlikėjai šiandien reiškia dalyvavimas Zalcburgo festivalyje?
„Visų pirma šiemet žemai lenkiu galvą prieš visą Zalcburgo festivalio komandą už tai, kad jie laimėjo kovą prieš pandemiją ir neuždarė festivalio. Manau, jog šiandien labai svarbu parodyti pasauliui, kad spektaklius rodyti galima ir būnant labai atsargiems.
Per visas repeticijas mus kas savaitę testavo, kaukės buvo būtinos. Viskas buvo sudėliota taip, kad jaustumėmės saugūs. Tikiu, jog labai svarbu ir žiūrovui skleisti žinutę, kad tokiu metu menas irgi, o gal net labiau nei įprasta yra reikalingas.
Tą pajutome susitikusios su publika, kuri taip pat buvo išsiilgusi tikro ryšio su atlikėjais. Suvokdama, kokią didžiulę atsakomybę prisiėmė festivalio vadovai, galiu tik išreikšti didžiausią pagarbą.
Man pačiai šis miestas, kur grįžtu jau ketvirtą vasarą ir kuris atvėrė naująjį mano karjeros etapą, yra tapęs labai brangiu. Čia esu sutikusi begalę man labai artimų žmonių ir grįžtu kaip namo, mano vaikai čia net švenčia gimtadienius“, – pasakojo A.Grigorian.
Laukia debiutas su R.Mutti
Be „Elektros“ ir sūnaus Nojaus išskirtinio aštuonioliktojo gimtadienio, Asmik Zalcburge šiemet dar laukia debiutas su legendiniu Ricardo Mutti atliekant Ludwigo van Beethoveno 9-ąją simfoniją. Nors sudainuoti reikės vos kelias frazes, kūrinys, pasak atlikėjos, sudėtingas ir streso išvengti tikrai nepavyks.
Užklupus pandemijai ir atšaukus visus darbus, Asmik priėmė šį priverstinio nedarbo laiką kaip išskirtinę dovaną, mat iki jos solistė kelis metus praktiškai neturėjo laisvo laiko sau ir šeimai. Vis dėlto, kaip sako pati, jos „paskirtis šiame gyvenime – būti scenoje“, todėl, žinoma, spėjo jos išsiilgti.
O Aušrinė iki šiol nesiryžta kalbėti apie tolesnius darbus – tokie dar neaiškūs yra daugumos pasaulio teatrų planai. Tad tėvynę ji aplankys dabar, mat pandemijos pradžioje grįžti nespėjo.
Lietuvoje artimiausiu metu abiejų solisčių išvysti spektakliuose dar nepavyks, tačiau nuo rugsėjo 3 d. dar nematytos jų pusės atsiskleis MO muziejuje atsidarysiančioje „Vilnius City Opera“ veiklai skirtoje parodoje „Iš tos operos“.
