Uostamiestis sutraukė daug Vilniaus kultūros šviesuolių į svarbiausią gimtadienio renginį – „Skrajojantį olandą“ senojoje laivų statykloje prie miesto lopšio – piliavietės.
Premjera tapo ir ypatingu Klaipėdos muzikinio teatro šiemet minimos 200 metų sukakties nuo pirmojo operos pastatymo tuometiniame Mėmelio Vokiečių teatre akcentu, be to, pradėjo festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.
Grįžo lyg į savo namus
Ilgą laiką maitinti nuostabių potyrių pažadais „Skrajojančio olando“ premjeros lankytojai laukė ko nors nepaprasto, bet vakaro įspūdžiai vis tiek daugumą pribloškė.
Pamatyti tarp elingo metalinių griaučių, Kuršių marių fone, pro šalį plaukiant laivams, šviečiant pilnačiai kadaise Klaipėdoje dirbusio R.Wagnerio šedevrą, įkvėptą jūros stichijos, su ugnimi spjaudančiu, audros skalbiamu vaiduoklių laivu turbūt skirta kartą gyvenime.
Prieš 180 metų pats R.Wagneris keliavo audringa Baltijos jūra iš Rygos į Londoną, buvo užspeistas Norvegijos fjorde, o vėliau košmariškos kelionės įspūdžius išliejo savo „Skrajojančiame olande“.
Tačiau praėjusį šeštadienį ne tik šis veikalas atsidūrė laiku ir vietoje, bet ir jo artistai – šiame šventiniame spektaklyje. Mat premjera subūrė iš pajūrio krašto kilusias mūsų žvaigždes – kone visos jos gimė, augo arba studijavo Klaipėdos krašte.
Šiandien solistai jau daug pasiekę, o bosas baritonas Almas Švilpa net Vokietijoje pripažintas „vagneristu“. Balso išraiškingumu ir grožiu kerintis jo Olandas papuoštų bet kurią Europos sceną.
Spektaklio muzikos vadovo ir dirigento Modesto Pitrėno karjera prasidėjo būtent Klaipėdoje, o „Skrajojantį olandą“ jam iki šiol jau yrą tekę diriguoti ir keliuose teatruose, ir lauko sąlygomis.
Prikėlė technikos paveldą
Vis dėlto turbūt labiausiai vakare triumfavo neklaipėdietis masinių renginių režisierius, operos žanro debiutantas Dalius Abaris. Jis kartu su scenografe Sigita Šimkūnaite sumaniai prikėlė naujam gyvenimui technikos paminklą – senąjį elingą, tapusį klaipėdiečiams kone piktybiniu augliu miesto širdyje.
Tandemas suvaldė sudėtingą aplinką net be tokių įprastų šiandien vaizdo projekcijų, pasitelkęs žemiškus objektus – metalo konstrukcijas, seną laivą, jūrinius konteinerius, dėžes, virves, kitokią atributiką ir technologinę išmonę, apšvietimą (Andrius Stasiulis), judesį (Aurelijus Liškauskas).
Tiesa, daugiausia laimėjo žiūrovai, įsitaisę priešais laivą vaiduoklį, nes geriausiai matė kūrėjų tikroviškai imituojamą gamtos stichijų šėlsmą ir „vaiduoklių“ akrobatiką ant lynų ir ant abipus laivo styrančių metalinių konstrukcijų. Kitų regos lauke karaliavo simfoninis orkestras, aukštai virš jo veikė žemiškieji personažai.
Užtat skambėjo opera visiems kuo puikiausiai giedrą vakarą – kiek apsaugota technika nuo lietaus ir vėjo, išbandyti neteko, kaip ir Sandros Straukaitės kostiumų atsparumo stichijoms.
Veikalas rodytas be subtitrų, bet publika galėjo rasti jo siužetą programėlėse. Be to, su operos tema, turiniu, istorija, personažais glaustai supažindino kūrėjų įvestas aktoriaus Dariaus Meškausko personažas Žvejys, tariamai suradęs jūroje butelį su R.Wagnerio laišku. Jame kompozitorius, be kita ko, pareiškia savo valią: „Skrajojantis olandas“ turi būti pastatytas ten, kur bus rastas šis butelis.
Europinio masto įvykis
„D.Abario sumanymai tiesiog pribloškiantys – tai fenomenalus kūrėjas. Spektaklyje viskas buvo motyvuota, savo vietose, išvengta bet kokių savitikslių efektų. O finalinis vaiduoklio laivo ištempimas į publiką – tiesiog atimantis žadą. Tokio lygio spektaklį galima rodyti bet kur Europoje – kad ir garsiojo Brėgenco festivalio ežero scenoje. Tai neabejotinas įvykis!
Be galo džiaugiuosi naujosios Klaipėdos muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės sėkme ir drąsa imtis tokio sudėtingo projekto – žinau, kaip sunku tokias idėjas įgyvendinti finansiškai“, – po premjeros kalbėjo buvęs ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovas Gintautas Kėvišas.
Jis yra daugiausia R.Wagnerio veikalų – net keturis – Lietuvoje pastatęs teatro vadovas, šiuo metu bendradarbiauja su Madrido karališkuoju „Real“ ir Turino „Reggio“ teatrais, rengia žymiausių pasaulio dainininkų pasirodymus Liublianos festivalyje Slovėnijoje.
G.Kėvišas vadino fantastiškais visus „Skrajojančio olando“ solistus. Jis prisiminė Zentą nuostabiai įkūnijusios Sandros Janušaitės pirmuosius žingsnius į R.Wagnerio pasaulį 2004-aisiais Francescos Zambello spektaklyje LNOBT: „Jau tada Sandra visus sužavėjo dainavimo ekstaze. Ši jos savybė liko iki šiol.
Tai tikra artistė – būtent tokie žmonės turi būti scenoje.“
Teko sunkios užduotys
„Klaipėdos muzikinis – lyg ir periferijos teatras, bet sukūrė pribloškiantį spektaklį! Kai jo išvakarėse žvalgiausi po elingą, negalėjau įsivaizduoti, kad išvysime tokį įspūdingą reginį“, – prisipažino muzikologė Živilė Ramoškaitė.
Ją sužavėjo ant metalo konstrukcijų krintančio vandens efektas, artistų laipiojimas tomis konstrukcijomis, daiktų kėlimas virvėmis, vaiduoklio laivo ir jo įgulos įvaizdis.
„Solistams buvo nelengva atlikti reikiamus judesius keliolikos metrų aukštyje, bet viskas buvo suvaidinta ir padainuota puikiai. Daugybės pagyrų verti visi – A.Švilpa, S.Janušaitė, Tadas Girininkas (Dalandas), Rafailas Karpis (Vairininkas), latvis Andris Ludvigas (Erikas), Dalia Kužmarskytė (Mari).
Esame girdėję įvairių dainininkų šioje operoje, bet toks emocinis efektas pasiekiamas retai.
S.Janušaitė mane tiesiog pribloškė meniškumu ir įtaiga.
Visas spektaklis paliko didžiulį įspūdį. M.Pitrėnas išlaikė muzikos dramatizmą, meistriškai valdė teatro chorą (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir solistus, šių ansamblis su orkestru buvo idealus.
Nustebino ir nepriekaištingas įgarsinimas – kartais net salėje nebūna tokio gero garso. Negaliu atsidžiaugti, kad Klaipėdos muzikinis teatras sugebėjo įgyvendinti tokį ambicingą sumanymą aukščiausiu meniniu lygiu“, – kalbėjo Ž.Ramoškaitė.
