„Visokį mane žmonės pažino. Bet minkštas niekada nebuvau!“ – „Lietuvos rytui“ prisipažino Vytautas Tomkus. Aktorius ruošiasi liepos 29-ąją švęsti savo 80-metį.

Anksčiau V.Tomkus išmaišė gausybę pasaulio šalių, kopė į didžiausias teatro scenas, vaidino įvairiuose filmuose, ryžosi net ir, atrodytų, beprotiškiausiems vaidmenims – šokti į važiuojantį traukinį ar atšiaurų rudenį nerti į šaltas Baltijos jūros bangas.

Dabar jo gyvenimas teka kur kas ramiau. Gyvena jis dviejose vietose – bute Vilniaus Žirmūnų mikrorajone ir Aukštaitijos nacionaliniame parke esančiame Šuminų kaime, kur jau yra pasitikęs ne vieną savo gimtadienį.

Kai „Lietuvos ryto“ korespondentai aplankė V.Tomkų Vilniuje, juos pasitiko ir jo šeima – žmona, taip pat aktorė Lilija Mulevičiūtė-Tomkienė, dukra Dovilė Tomkutė ir anūkė Elena. „Žirmūnuose gyvenu nuo 1971-ųjų, kai namą pastatė. Viską čia žinau“, – vos pravėręs duris ir tvirtai paspaudęs ranką ištarė V.Tomkus. Jo dukra Dovilė čia pat pridūrė, kad tėtis ir šiandien taip pat aktyviai išsiruošia į žygius po mikrorajoną.

Ant sienos – meškos kailis

Šviesiame V.Tomkaus bute ant sienų kabo daugybė paveikslų, apdovanojimų. Akis pastebėjo ir didžiulį meškos kailį.

„Su šviesaus atminimo aktoriumi Gediminu Girdvainiu vaidinome filme „Smokas ir Mažylis“. Daugiausia buvo filmuota Kolos pusiasalyje. Meška iš ten – vietinis medžiotojas padovanojo, jau daug metų kabo“, – papasakojo V.Tomkus.

Jis su G.Girdvainiu yra dirbęs ne vieno filmo kūrimo aikštelėje. Beveik po pusšimtį metų vaidybai skyrę vyrai nemažai bendraudavo ir už kino bei teatro ribų.

„Gražiai bendravome su G.Girdvainiu. Net nesitiki, kad jo nebėra... Daug kolegų nebėra, gaila, bet toks gyvenimas... Nieko nepadarysi, tokia kelionė – gyveni dabar ir žiūri į tą kalniuką, kada žemyn pradėsi leistis. O čia kelias eina, eina ir nematai toliau, į horizontą atsiremia. Viskas buvo, viskas praėjo... Nebebus jau“, – birželio pradžioje mirusį G.Girdvainį prisiminė V.Tomkus.

Nejučia pokalbis pasisuko apie karantino laikotarpį. L.Mulevičiūtė-Tomkienė sakė, kad šį laiką jie praleido Vilniuje, o pandemija jų esą nė kiek nepaveikė: „Žinote, mes jau tiek esame pakaustyti... Visą laiką praleidome namie su Vytu. Jis be manęs – kaip be rankų, padedu buityje.“

V.Tomkus čia pat pridūrė, kad nors ir įdomu, kas vyksta pasaulyje, bet tuo pačiu – jau nelabai: „Viskas pažįstama, viskas suprantama, viskas atsibodę. Daugiausia skaitau laikraščius ir klausau radijo. Televizoriaus nebežiūriu, anksčiau dažniau žiūrėdavau iki išnaktų. Dabar man atrodo, kad ir laidų kokybė nebe ta.

Liko daugiausia tik laikraščiai ir radijas: muzikytė, žinytės, kultūros laidos... Čia rytas, žiūrėk, čia jau vakaras – taip ir sukasi dienos“, – šyptelėjo V.Tomkus.

Dažnai nebūdavo namie

„Ar sunku dviem aktoriams gyventi po vienu stogu?“ – pasiteiravau. „Kaip kada, – atsakė L.Mulevičiūtė-Tomkienė. – Jaunystėje Vyto dažnai nebūdavo namie, likdavau viena. Išvykdavo į gastroles, filmuodamasis daug laiko praleido Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, kitose šalyse.

Man net būdavo liūdna ir graudu, kad neturiu partnerio, o mieste susikibę už parankių vaikšto senukai. Nei našlė buvau, nei gyvanašlė. Kai Vytas grįždavo, namie būdavo chaosas – vėl reikėdavo vienam prie kito priprasti. Bet išgyvenau. Aš – kantrus žmogus, o su Vytu reikia kantrybės.“

„Aš visada geras“, – pažiūrėjęs į žmoną garsiai nusijuokė V.Tomkus. Lilija ištarė, kad V.Tomkus – labai užsispyręs, tačiau esą svarbu žinoti sistemą, kada su juo reikia bendrauti, kada ginčytis, o kada – pratylėti.

„Būna, kad ir apšaukiu jį! Vienu metu buvome kone lygiaverčiai aktoriai, o dabar abu – tikrai vienodame lygyje: abu nedirbame, abu vienodai senstame, tik man mažiau skauda“, – kalbėjo aktorė.

D.Tomkutė pridūrė, kad jos tėvas – stipri asmenybė. Vos jam sugrįžus iš gastrolių ir filmavimų namuose užvirdavo gyvenimas, o jei rasdavo laiko vasarą pabūti Šuminuose, ten irgi pakildavo uraganas – mama esą nespėdavo keisti indų ir valyti žuvų, kai į kaimą svečiai traukdavo būriais pabendrauti su Vytu. Čia pat sodyboje rūkdavo laužai, o namelyje ant krosnies keptuvėje čirškėdavo šviežiai ištrauktos žuvys, puoduose kunkuliuodavo žuvienė.

Šuminai jau pasikeitę

L.Mulevičiūtė-Tomkienė su dukra Dovile daug laiko skiria sodybai Šuminuose – prižiūri sklypą, sodina gėles, pjauna žolę, gamina valgyti. Moterys šmaikštavo, kad Vytautas Aukštaitijos nacionaliniame parke esančiame kaime ponauja.

Ir šiandien nemažai plaukiančių baidarėmis Baluošo ežere stabteli ties Tomkų pirtele ir šūkteli: „Kur Blindos vila?“. Ne vienas nori nusifotografuoti ir su T.Blindos personažą įkūnijusiu V.Tomkumi. Ypač prie Šuminų pušies, kurią daugelis atsimena iš filmo „Tadas Blinda“.

„Kaimas irgi labai pasikeitė. 30 metų po T. Blindos jis dar buvo savitas, o dabar pasikeitė. Vietiniai išmirė, vyriausia kaime dabar esu aš. Labai retai kada užsuka mano amžiaus žmonių – daugiau jaunimas“, – pridūrė V.Tomkaus žmona.

O ir pats V.Tomkus, nors Šuminai jam yra tapę antraisiais namais, pripažino, kad į sodybą nuvažiuoja rečiau nei anksčiau. „Seniau ten stovėjo ir šiltnamis, daug dirbau, meistravau, kažką sodinau. Kiekvieną dieną anksti ryte šokdavau į valtį ir plaukdavau spiningauti.

Didžiausia mano ištraukta lydeka – 10 kilogramų. Ačiū Dievui, kad ji man nenutrūko! Vargau ilgai, kol ištraukiau, bet pavyko! Atsimenu, tada pažiūrėti jos atėjo visas kaimas. Didžiulė buvo – stalo ilgio. Kaimynams po gabalą atpjoviau, nes kur tau – neįmanoma šeimai tiek suvalgyti“, – laimikį prisiminė aktorius. Išnarstęs kiekvieną ežero pakrantę V.Tomkus neretai iš žvejybos parplaukdavo su ne viena lydeka.

Gimusiam ir augusiam Radviliškyje, kur, kaip pats V.Tomkus teigė, gyvenimas buvo ant bėgių, Šuminai jį tiesiog pakerėjo, o po T.Blindos filmo kūrimo čia įsigijo pirtelę ant ežero kranto. „Ta vieta – viena gražiausių Lietuvoje. Man ten atsigauna širdis“, – tvirtino aktorius.

Šuminus itin pamėgusi ir V.Tomkaus dukra dailininkė Dovilė, kuri praleido čia visas savo vaikystės vasaras. Besimokydama M.K.Čiurlionio meno mokykloje, o vėliau Dailės akademijoje ji yra išpiešusi daugelį gražiausių kaimo motyvų. Mėgsta Šuminus ir anūkė Elena, kuri į kaimą buvo atvežta vos 4 mėnesių ir augo gryname ore, dieną paguldoma į senelio iš žvejybinių tinklų sumeistrautą hamaką, ištemptą tarp pušų, su aplink gražiai plazdančiais vėjyje skalbiniais.

„Ta vieta – užburianti ir leidžianti pabėgti nuo tikrovės, civilizacijos. Pabūni ten kelias savaites ir grįžti kaip sulaukėjęs: nugairintu veidu, sutaršytais plaukais. O senelis mano vaikystėje ten atrodė kaip Robinzonas Kruzas – pasidabinęs žuvimi atsiduodančiu žaliu grubaus mezgimo megztiniu, kurį numezgė močiutė, visada basas, susitaršęs...

Geras, šmaikštus mano senelis, visada su humoro jausmu. Nuo vaikystės prisimenu jį kaip stiprų žmogų, turintį geležinę jėgą“, – apie V.Tomkų kalbėjo anūkė Elena.

Kartu su seneliais ji yra aplankiusi ne vieną spektaklį – tiek Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, tiek Vaidilos teatre, kurį su bendraminčiais V.Tomkus nepriklausomybės pradžioje ir įkūrė: „Mane nusivesdavo į spektaklius, žiūrėdavau juos po keliolika kartų. Eidavau įsikibusi jam ne į ranką, o į didįjį pirštą.

Prieš bendraklasius taip pat didžiuodavausi, kad esu iš tokios aplinkos ir pažįstu kitus aktorius. Prisimenu, kaip vaikystėje seneliui skolinau savo žaislinį atlenkiamą telefoną – „Giminių“ seriale senelis įkūnijo Boleslovo vaidmenį ir jam reikėjo būtent tokio telefono. Mažai kas dar tokį tada turėjo, todėl Boleslovas buvo su žaisliniu telefonu“, – prisiminė anūkė Elena.

 

Galėjo kainuoti gyvybę

V.Tomkaus vaidmenų kolekcija – sunkiai aprėpiama, nors aktorius neneigia, kad bene didžiausią šlovę jam pelnė svieto lygintojo Tado Blindos vaidmuo. Dešimtmečius teatro salėse ir filmavimo aikštelėse praleidęs aktorius kartais turėdavo tiek vaidmenų, kad kelionėse susimaišydavo ne tik drabužiai, daiktai, bet ir scenarijai.

„Kartais lagamine būdavo kokių trijų filmų scenarijai. Vakare vaidini spektaklyje, o anksti ryte išskrendi filmuotis. O kiek miegota oro uostuose ant laiptų, palangių... Visus vaidmenis mylėjau. Būdavo, kad jie ir ne itin patikdavo, bet gaudavai – ir reikėdavo vaidinti, kuo geriau įsikūnyti į vaidmenį“, – kalbėjo V.Tomkus.

Aktorius iki šiol prisimena vėlyvą rudenį, kai naktį per audrą jam, trisdešimtmečiam, teko šokti į ledinę Baltijos jūrą.

„Dublių darydavo gal apie 10, o kad atrodytų dar didesnis lietus – gaisrininkai pildavo vandenį. Su drabužiais šokau į jūrą kelis kartus, išlipus duodavo išgerti spirito ir vėl reikėdavo šokti. Dažnai filmuodavome naktį, atšiauriomis sąlygomis.

Visi, kurie tada žiūrėjo, sakė: „Na, berniuk, duodi... Pamatysi, senatvėj viskas atsilieps. Netikėdavau, kad bus senatvė! Netikėdavau, kad atsilieps! O ateina, viskas ateina...“, – susimąstė V.Tomkus.

1976-aisiais V.Tomkus vaidino Aloizo Brenčo filme „Būti nereikalingam“. Šis vaidmuo pelnė V.Tomkui pagrindinį prizą už geriausią vyro vaidmenį Rygos kino festivalyje. Tąkart aktorius pats turėdavo įšokti į važiuojantį traukinį. „Prieni prie traukinio, priekiniai vagonai dunda, bandai sugauti, ant kurio užšokti. Stoviu ir jaučiu, kaip traukia oro sūkuriai, galėjau ir po traukiniu palįsti.“, – prisiminęs net nusipurtė V.Tomkus.

Nepamirštamas nutikimas buvo ir Moldavijoje, kur V.Tomkus vaidino vietinį liaudies herojų. Vietovė – kalnuota ir akmenuota, tačiau V.Tomkus gavo joti su neišjodinėtu eržilu. Po kelerių metų „Tado Blindos“ filmavimų Lietuvoje, kur veiksmas dažnai vyko ant arklių, buvo jau tikrai patyręs jojikas, tačiau šis žirgas pasirodė visai neprognozuojamas.

„Kaimo nepažįstu, sakau: gal apsaugėlę kokią duosit? Ir staiga jaučiu, kaip mane tas žirgas pradėjo nešti. Stabdžių nėra, veikia tik posūkiai. Maža to, kad žirgas gatvėje peršoko „Žigulį“, prajoję miestelį išvarėm į laukus, kalnų link.

Nemažai pajojęs supratau, kad reikia nuo jo bėgančio nušokti, nes kitaip užsimušiu. Kritau ant žemės, akmenų, sutrupėjo čiurna. Mane numetęs žirgas nubėgo laukais, o apsukęs ratą grįžo. Tada dar jokių mobiliųjų telefonų nebuvo, tad ilgai laukiau pagalbos.

Surankiojo daktarai tą mano koją, sugipsavo, tą pačią dieną atvežė vėl atgal pas vietinius ir pasodino. Kitą rytą – vėl į filmavimą, nors gipsas dar šlapias! Koja tino, skausmas beprotiškas, bet baigėme filmuoti.

Juokingiausiai vyko viena scena, kai mano herojus turi apeiti savo armiją, kuri stovi išsirikiavusi su kardais. Man reikia eiti stambiu planu, o kojos nepriminu. Tada vienas vyrukas ropojo, o aš, užkėlęs ant jo sužeistą koją, šlubčiodamas ėjau. Laimė, ilgas apsiaustas viską dengė. Tikras cirkas – ilgai tai prisiminusi visa filmavimo grupė kvatojosi“, – linksmą nutikimą prisiminė V.Tomkus.

Kaip kine, taip ir gyvenime

Aktorius pripažino, kad režisieriaus Balio Bratkausko filmo suvaidintas Tadas Blinda jam pelnė bene didžiausią žinomumą ir šlovę.

„Daugelyje filmų vaidinau. Pirmas jų – režisieriaus Raimondo Vabalo „Žingsniai naktį“, vėliau sekė „Niekas nenorėjo mirti“ ir kiti, tačiau pats populiariausias ir labiausiai įsimintinas – „Tadas Blinda“. Daug buvo filmų, daug jų, kaip aš sakau, prabėgančių, bet šį visi labiausiai prisimena.

Visokį mane žmonės pažino, bet minkštas nebuvau niekada. Jei gatvėje matydavau, kad ką nors skriaudžia, įsikišdavau, negalėdavau praeiti pro šalį. Kaime ežere gaudydavom brakonierius. Tiesiog negaliu praeiti pro betvarkę. T.Blinda ir gyvenime mane vertė elgtis taip, kaip elgtųsi jis. Daryti tvarką, ieškoti teisybės. Neįmanoma jos rasti visur, bet viltis – kvailių motina“, – kalbėjo V.Tomkus.

D.Tomkutė sakė, kad šis filmas – didelė dalis visos šeimos gyvenimo: tėvui tai buvo įspūdingiausias vaidmuo, po kurio šeima jau beveik 50 metų taip ir liko Šuminuose. Esą neaišku, kaip apskritai būtų pasisukęs jų gyvenimas, jei tėvas nebūtų filmavęsis šiame filme.

Susidraugavęs su vietiniais gyventojais, V.Tomkus įsigijo mažą namelį ant Baluošo ežero kranto, kur šeima praleidžia beveik visas vasaras, nepaisant to, ar jos lietingos, vėjuotos, karštos. Tėvo asmenybė ir charakterio bruožai taip pat darė įtaką dukters gyvenimui.

„Visada patiko itin vyriški vyrai. Tokie, kurie viską moka ir viską sugeba. Neišlepę, neištižę, bet kartu šilti, žmogiški ir atlaidūs – tokių šiais laikais nelengva sutikti. Gal ir aš kai kuriuos tėvo bruožus paveldėjau. Bent jau šilto ir betarpiško bendravimo su žmonėmis – tikrai. Vaikystėje filmavausi su juo estų filme „Gladiatorius“ (rež. Veljo Kasper, 1969 m. – Red.) – filmavimo metu teko ilgai būti be mamos su tėvu Taline ir Saremos saloje.

Jis manęs nelepino, ragino būti savarankiška, tačiau matydavau, koks jis yra populiarus ir kaip mėgstamas žmonių, visada kompanijos siela. Su tėčiu jaučiausi saugi kaip už mūro. Jis mane daug ko išmokė: piešti, žvejoti, vairuoti automobilį, net rodyti fokusus“, – kalbėjo D.Tomkutė.

V.Tomkaus dukra apgailestavo, kad nors tėvas itin svariai prisidėjo prie Lietuvos kino ir teatro istorijos kūrimo, jo indėlis kine nebuvo deramai pastebėtas: „Man būdavo skaudu, kai tėtį aktyviai kviesdavo į kai kuriuos kino ir teatro apdovanojimų renginius ir ceremonijas, bet jose jis niekada nebuvo nominuotas.

Buvo daug „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų, į kuriuos aš jį lydėdavau. Viduje tyliai vildavausi, kad tėtis gaus šią gervę už viso gyvenimo nuopelnus. Suprasdavau, kad tėtis taip pat... Tačiau po keletą gervių gaudavo jauni „gerviukai“, kurie dar būdavo tik išėję į aktorystės pasaulį, o penkis dešimtmečius kinui ir teatrui skyręs tėtis nebuvo apdovanotas.“

O juk V.Tomkaus biografijoje – beveik 100 vaidmenų kine, dar tiek pat – teatre. Tiesa, 1980 m. V.Tomkui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas, 2007 m. Radviliškio rajono savivaldybės garbės piliečio vardas, 2004 m. jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.