Koronaviruso pakirstas operos pasaulis stojasi ant kojų. Tačiau iš didžiųjų vasaros festivalių šiemet įvyks bene vienintelis 100-metį švenčiantis Zalcburgo festivalis – žinoma, gerokai apkarpytas. Šio renginio programoje liko tik dvi operos, kurių viena bus reikšminga ir Lietuvos melomanams.
Rugpjūčio 1-ąją Zalcburgo festivalį pradės Richardo Strausso opera „Elektra“, kurioje pirmą kartą susitiks du lietuvių sopranai – Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian.
38 metų Asmik Zalcburge triumfavo tris praėjusias vasaras, o 44 metų Aušrinė pirmą kartą žengs į legendinio festivalio sceną.
Tačiau būtent ji operoje atliks pagrindinį Elektros vaidmenį.
Gyvenanti Belgijoje, dirbanti visame pasaulyje solistė pastaruoju metu dainuoja išimtinai XX–XXI a. kompozitorių operose, režisuojamose iškiliausių šių dienų menininkų. Jau ne kartą ji bendradarbiavo ir su lenkų garsenybe Krzysztofu Warlikowskiu, režisuojančiu „Elektrą“.
Prieš svarbų debiutą pakalbinome Zalcburge repetuojančią A.Stundytę.
– Kaip rengiamasi premjerai pokarantininiu laikotarpiu? Ar jaučiate stresą dėl viruso grėsmės?
– Iš tiesų atmosfera Zalcburge šiuo metu ypatinga.
Pirmiausia kiekvienas suprantame, kokia privilegija ir atsakomybė mums yra suteikta pasirodyti beveik vieninteliame dideliame festivalyje šią vasarą.
Jei bent vienas dalyvis susirgs, jis bus nutrauktas. Šis spaudimas dar sustiprina atsakomybės jausmą – kiekvienas galvojame ne tik apie save, bet ir apie visą renginį. Tačiau dėl daugelio apribojimų festivalio teritorija, ko gero, yra bene saugiausia vieta Europoje.
Aišku, labai jaudinuosi prieš debiutą, nemiegu, nenoriu nieko matyti ir su niekuo kalbėtis. Šį mėnesį esu ne pati maloniausia persona. Laimė, mano aplinkos žmonės tomis dienomis prieš premjeras man viską atleidžia ir suteikia būtinos erdvės ir vienatvės.
– Su A.Grigorian „Elektroje“ vaidinsite seseris. Judviejų ir karjera atrodo seseriška: abi mokėtės pas Ireną Milkevičiūtę, dažnai atliekate tuos pačius vaidmenis, pasirodote tuose pačiuose operos teatruose ir festivaliuose.
Kaip apibūdintumėte jūsų santykius scenoje ir gyvenime?
– Nepaisant to, kad abi mokėmės pas I.Milkevičiūtę, studijų metais mūsų keliai nesusikirto. „Elektros“ premjera yra mūsų pirmas tikras susitikimas. Labai džiaugiuosi galimybe tiek dirbti su Asmik, tiek ir ją pažinti.
Asmik – nuostabi dainininkė ir be galo šiltas, ypatingas žmogus. Tikiuosi, kad šis mūsų susitikimas bus ne paskutinis.
– Esate minėjusi, kad turite neįprastą balsą, kurį sunku palyginti su kieno nors kito. Koks operos dainininkas buvo ar yra jūsų idealas?
– Pirmaisiais karjeros metais, o ir daugelį metų vėliau mano, kaip dainininkės, idealas buvo profesorė I.Milkevičiūtė.
Negreitai susitaikiau su faktu, kad niekada netapsiu tokia dainininke kaip ji, ir nustojau bandyti ją kopijuoti.
Tai buvo kito profesinio kelio etapo pradžia, kai ėmiau tirti, atrasti ir pripažinti savo natūralią prigimtį. Tai kainavo labai daug laiko ir kantrybės.
Prisimenu, profesorė dar studijų pradžioje man sakė, kad prireiks maždaug penkiolikos metų savo balsui perprasti.
Tada mintyse pagalvojau: „Tai jau ne, man pavyks kur kas anksčiau.“ Bet nuo pirmųjų dainavimo pamokų praėjo jau dvidešimt penkeri metai, o aš vis dar mokausi ir nesijaučiu suradusi savo Šventąjį Gralį.
– Ar keitėsi jūsų požiūris į operos dainininko profesiją?
– Pirmuosius savo profesinio gyvenimo metus pavadinčiau išgyvenimo faze. (Juokiasi.) Tada nebuvo nei laiko, nei erdvės išsamesnei savo veiklos analizei. Reikėjo tiesiog pakelti turimą krūvį, išmokti daugybę naujų partijų, neprarasti balso ir iš minimalios algos susimokėti mokesčius.
Šis laikotarpis sugriovė mano naivias iliuzijas apie teatrą. Pamačiau, kad darbas čia – vos ne kaip prie konvejerio fabrike, visiškai neprimena mūzų palytėtos šventyklos. Tačiau tai neišgydė manęs nuo scenos ir operos priklausomybės.
Vėliau man daug kartų šypsojosi laimė, turėjau galimybių dirbti su nuostabiais režisieriais ir kolegomis.
Jie man padėjo susigrąžinti prarastą tikėjimą, kad kiekvienas mūsų galime sukurti ką nors ypatingo, vertingo. Įtikino, kad mano intuityvus teatro suvokimas nebuvo vien naivi iliuzija.
Opera niekada nebuvo masinis žanras. Tačiau grožio, prasmės, ko nors didesnio už kasdienybę ieškančioms sieloms dažnai nesvarbios mados ir populiarumo reitingai. O tokių žmonių yra ir visada bus, jiems mes ir dainuojame.
– Ar tiesa, kad scenoje atveriate tą savo asmenybės dalį, kurios gyvenime neleidžiate parodyti?
– Kurdama neigiamus personažus atradau savo tamsiąją pusę. Tiesą sakant, dauguma dainininkų mėgsta blogiukų vaidmenis – jie leidžia scenoje be jokių pasekmių nepaisyti moralės normų.
Gyvenime aš dirbu su savimi ir daug ko sau neleidžiu – stengiuosi niekada neįžeisti kito žmogaus, kartais net pati dėl to nukenčiu.
Scenoje kur kas lengviau būti atvirai negu gyvenime. Juk niekada niekas nežino, kur esi atviras ir „nuogas“, o kur paprasčiausiai vaidini. Vaidmuo išlaisvina.
– Kartais dainininkai sieja operos veiksmą su asmeninėmis istorijomis. Ar jums tai būdinga?
– Tokiu atveju pusė operos solistų turėtų būti nusikaltėliai arba potencialūs savižudžiai. Iš tiesų dažnai tam tikrų impulsų scenoje kyla iš asmeninės gyvenimo patirties ar nuostatų prievartos, neteisybės, motinystės, asmeninių ribų ir kitais atžvilgiais.
Man neigiami vaidmenys yra būdas įsileisti į save destruktyvią energiją, kuriai nėra vietos tikrame gyvenime. Galbūt ir klausytojui opera leidžia kiek labiau atsipalaiduoti, pažvelgti į savo tamsiąją pusę?
Vis dažniau susimąstau, kaip mano personažai veikia žiūrovus.
Tarkime, Elektra gyvena varoma tik keršto už tėvo žmogžudystę. Ji nemato nieko smerktino savo keršte. Mes, pašaliniai stebėtojai, išgyvename visai ką kita.
Aš džiaugčiausi, jei po spektaklio vienas kitas žiūrovas savęs paklaustų, ar jo senos nuoskaudos ir nepatenkintas keršto troškimas yra pagrįsti, o gal jis pasirengęs atleisti ir pamiršti?
– Kaip reaguoja į šiuolaikines operas publika užsienyje ir Lietuvoje?
– Prisipažinsiu, nežinau, kaip reaguoja lietuviai, nes tai patyriau tik kartą, kai dainavau Leošo Janačeko operoje „Katia Kabanova“, kurią buvo pastačiusi Dalia Ibelhauptaitė su „Vilnius City Opera“ trupe. Kongresų rūmų salė mus sutiko šiltai. Tiesa, tą operą gal būtų sunku pavadinti modernia, bet Lietuvos klausytojams tai buvo nauja patirtis.
Aš labai tikiu publikos intuicija: jei spektaklis yra stiprus, nereikia jokio specialaus pasirengimo tai įvertinti ir suprasti. Kiekvieną kartą pati tai pastebiu skirtingose šalyse, vis kitose operos teatrų salėse.
Tiesa, kai kuriuose teatruose yra įsigalėjusios senos tradicijos, į naujoves ten žiūrima kritiškai. Kartą, kai Siatlo operoje repeticijos metu suvaidinau Madam Baterflai savižudybės sceną, buvau mandagiai paprašyta nusižudyti „ne taip tikroviškai“. Mat mano mirtis intendantą pernelyg sukrėtė ir kitą kartą aš turėjau kristi plastiškiau. O tas „Madam Baterflai“ spektaklis net nebuvo modernus.
– Ar save laikote „bohemiete“? Kokios patirties jums suteikė bendradarbiavimas su šia trupe?
– Dar nenusipelniau „bohemietės“ vardo. Ši trupė – tai viena šeima, o aš kaip viešnia tik kartą buvau pakviesta į jos projektą.
Tuometis darbas su D.Ibelhauptaite man buvo unikalus kūrybinis potyris ir savotiškas iššūkis.
Bendravome intensyviai, man buvo suteikta daug kūrybinės laisvės, bet likau „neįdukrinta“.
Nepaisant daugybės bandymų ir pastangų suderinti mūsų darbo grafikus ir planus, man taip ir nepavyko sudainuoti su „bohemiečiais“ dar bent kartą.
– Viename „Elektros“ anonse jūs pavadinta kylančia žvaigžde. Ar pati jaučiatės vis dar kylanti?
– Nematau savęs tokiame amplua. Mano tikslas – būti ne garsiai, o laimingai. Profesiniame gyvenime jaučiuosi pasiekusi viską, ko norėjau: dirbau su įdomiais partneriais ir režisieriais, sudainavau bene visas mane dominančias partijas.
Scena nėra visas mano gyvenimas, todėl tapti antrąja Ana Netrebko (vienas garsiausių šių dienų sopranų, nuolatinė Zalcburgo festivalio dalyvė. – Red.) tikrai nenorėčiau.
– Minėjote, kad pavargstate nuo nuolatinių kelionių. Kas padeda atgauti dvasios pusiausvyrą?
– Vis daugiau laiko šiandien skiriu nebe kelionėms, o teplionėms. Vis dar neišdrįstu savo piešinių vadinti tapyba.
Nors retai piešiu paveikslus, namuose dažau viską, kas papuola po ranka. Man labai patinka dažymas, spalvos. Tokių mano meninių išpuolių aukos – sienos, lubos ir baldai. Man tai suteikia be galo daug džiaugsmo.
Triumfą nutraukė šiurpi trauma
Prieš metus A.Stundytė buvo išvežta iš Paryžiaus operos scenos tiesiai į ligoninę dar nepasibaigus spektakliui.
Solistė pirmą kartą dainavo šiame teatre – kūrė Katerinos Izmailovos vaidmenį D.Šostakovičiaus operoje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, kurią režisavo K.Warlikowskis. Pirmoji premjera sulaukė pačių geriausių vertinimų, o antrosios pabaigos publika neišvydo.
Katerinos vyro nužudymo scenoje visu svoriu ant solistės basos kojos žnektelėjo kolega ir nukirto bato kulnu vidurinį pirštą.
Per laiką, likusį iki veiksmo pabaigos, A.Stundytė dainuodama bandė surasti piršto galą scenoje. Prasidėjus pertraukai kažkas atnešė jį plastikinėje stiklinaitėje.
Kitą rytą A.Stundytė buvo operuojama. Netrukus ji dainavo kituose premjeriniuose spektakliuose.
Studijas pradėjo Lietuvoje
1994–2000 m. A.Stundytė mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. I.Milkevičiūtę. Vėliau išvyko studijuoti į Leipcigą.
Solistė dainuoja Vienos valstybinėje, Bavarijos valstybinėje, Olandijos, Suomijos, Lenkijos nacionalinėse operose, daugelyje Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos teatrų, pasirodė Venecijos „La Fenice“ teatre, „Arena di Verona“ amfiteatre Italijoje, Provanso Ekso festivalyje ir Paryžiaus Bastilijos operoje Prancūzijoje, kitose garsiose scenose.
Ji bendradarbiauja su garsiausiais šių dienų operos režisieriais, tarp jų – C.Bieito, H.Neuenfelsu, J.Jonesu, R.Carsenu, D.Aldenu, P.Konwitschny, D.Černiakovu, B.Kosky, M.Trelinskiu, K.Warlikowskiu, Ch.Marthaleriu.
Artistė yra pelniusi antrą operetės premiją XXV Tarptautiniame Hanso Gaboro dainavimo konkurse Belvedere, specialias „Chambre Professionnelle des Directeurs d’Opera Paris“, Maskvos „Helikon Opera“, RWE operos bei J.Offenbacho premijas.
